Tikra liaudies muzika visada atspindi žmonių troškimus, svajones ir kovas. Jei liaudis maištauja – maištauja ir jos muzika. Kai maištas numalšinamas, revoliucinę dvasią praranda ir muzika. Tada ji komercializuojama ir paverčiama preke. Klasikinis tokio proceso pavyzdys – tango. Atmintyje iškart iškyla audringas XX-ojo amžiaus 3-asis dešimtmetis Berlyne ir Paryžiuje. Tačiau argentinietiškas tango anaiptol nėra orgijų šokis, šokamas baruose po raudonais žibintais, gaivinantis šampanu ir juodaisiais ikrais. Tango kilo iš Argentinos neturtingųjų kultūros. Erotiškas ir laisvamaniškas, maištingas ir protestuojantis tango tapo tuo, ką šiandien vadiname pasipriešinimo kultūra.

Argentinietiškas tango užgimė paskutiniame XIX amžiaus trečdalyje Buenos Airių ir Montevideo darbininkų priemiesčiuose. Nuo pat pradžių tango buvo darbininkų šokis, profesionalių muzikantų tada dar nebuvo, visi tango atlikėjai buvo paprasti darbininkai. Kreolų tango tėvas Angelis Villoldo (Anchelis Viljoldas) dirbo šaldytuvų kombinate, Bardis, Rafaelis ir Francisco Lomuto buvo geležinkeliečiai, Eduardas Arolas piešė plakatus, Filiberto ir Brignolo – mūrininkai. Jie grojo ne turčių ar viduriniosios klasės klubuose miesto centre, vienintelė vieta, kurioje jie galėjo pademonstruoti savo meną, buvo pigios užeigos bei barai La Boca ir Barrancas darbininkų kvartaluose.

 

Buenos Airės, 1890 m.

Vadinamojoje Argentinos „aukštuomenėje“ tango buvo ypač nepopuliarus. Jį niekino už dygią, erotišką šokio manierą, už „lunfardo“ – Buenos Airių plebėjų – kalbą, o pirmiausia – už aštrius socialinės kritikos tekstus. XX a. 3-ojo dešimtmečio pradžioje šokiui pasiekus Europą ir ėmus užkariauti jos barus, Argentinos ambasadorius Paryžiuje nuolat susierzinusiai kartojo, kad tango yra „prieš Argentiną kovojančių maištininkų muzika“.

Neturėtų gluminti ir argentinietiško tango terminas. Kaip ir Río de la Plata darbininkai, tango užgimė įvairių kultūrų katile. Argentinos industrializacija bei proletarų klasės atsiradimas buvo kuo glaudžiausiai susijęs su imigracijos procesu. 1880-aisiais į šalį atvyko 751 000 europiečių, 1887-aisiais apie 67 proc. Buenos Airių gyventojų sudarė vadinamieji „užsieniečiai“ – daugiausia italai bei ispanai. Argentinos ekonomika reikalavo vis daugiau darbo rankų, todėl valstybė itin skatino imigraciją. Amžių sandūroje Argentinos pramonėje, kuri buvo sukoncentruota sostinėje ir jos priemiesčiuose, dirbo apie 75 proc. užsieniečių. Į Buenos Airių uostą kiekvienais metais atvykdavo apie 32 tūkstančiai imigrantų, su savimi atsiveždami ne tik darbo jėgą, svajones bei viltis, bet ir savo kultūrą, kalbą, papročius, šokius, muziką.

Visi šie įvairialypiai kultūros elementai ir susiliejo tango šokyje bei muzikoje. Muzikos formas tango perėmė iš vietinių kreolų, juodaodžių afrikiečių ir pačių įvairiausių europiečių, o ritmą ir choreografiją pasiskolino iš afroamerikiečių kultūros. Valso, kadrilio ir lenkiškos mazurkos elementai suteikė tango Centrinės Europos muzikos bruožų, o stipri Andalūzijos tango įtaka įliejo ispaniškos Pietų Europos nuotaikos. Vieną pagrindinių tango instrumentų – bandoneoną – išrado atvykėliai iš Vokietijos.

Imigracija, tėvynės netektis, sulaužytos viltys ir sunkus gyvenimas naujoje šalyje – štai pirmųjų tango atlikėjų, pasakojusių apie savo nelaimes, temos. Vėliau patirtas šokas ėmė slopti – tango muzikoje vis daugiau vietos atsirasdavo socialinėms bei ekonominėms darbininkų problemoms. Tango ėmė kartotis vis tas pats motyvas – valdančiosios klasės prabangos bei dirbančiųjų skurdo palyginimas.

Atvykėlių padėtis buvo išties nepavydėtina. Argentina pasirodė anaiptol ne „pažadėtoji žemė“: baisios gyvenimo ir darbo sąlygos, ypač maži atlyginimai, 16 valandų darbo diena, 7 dienų darbo savaitė, darbdavių savivalė ir baudos už menkiausią nusižengimą. Darbininkų būstuose nebuvo elementarios higienos patogumų, didžiulėse salėse – „conventillos“ – glaudėsi po 150 žmonių, kurių šeimos viena nuo kitos būdavo atskirtos pakabintais rankšluosčiais.

 

Argentinietiškas tango kilo iš darbininkų kultūros ir protesto

Konservatyvių Argentinos vyriausybių ir verslo atstovai, priešingai, neturėjo jokių socialinių problemų, nes darbininkai neturėjo jokių socialinių teisių, nebuvo darbo saugos įstatymų, niekas nebuvo girdėjęs apie minimalų atlyginimą ir legalias profesines sąjungas. Buvo žiauriai malšinami visi darbininkų protestai. 1910-1919 metais Argentinos vyriausybė šalyje 10 kartų buvo įvedusi ypatingą padėtį, šimtus kartų kariuomenė atakavo besikuriančius profsąjungų biurus, policija nužudė tūkstančius streikuojančių darbininkų.

1902 m. Argentinos parlamentas priėmė gėdingą įstatymą dėl užsieniečių, leidžiantį išsiųsti iš šalies nepageidaujamus imigrantus, kurie „pažeidinėja viešėją tvarką“. 1910 m. buvo išleistas įstatymas, uždraudžiantis anarchistines organizacijas visoje šalyje. Valstybės represijos labiausiai pasireiškė 1919 metais, kai buvo numalšintas Vasenos metalurgų streikas (per savaitę, kuri įėjo į šalies istoriją kaip „tragiškoji savaitė“, policija nužudė tūkstantį darbininkų), ir 1921 metais, kai per Patagonijos valstiečių streiką valstybė sušaudė apie 2 tūkstančius streikininkų. Šie įvykiai atsispindėjo ir muzikoje – tango atlikėjų tekstuose buvo daug kalbama apie žuvusius kovos draugus. Urugvajaus dainininkas Carlos Molina dainavo:

Tai įvyko Yrigoyeno Argentinoje –

Valdant liberaliam ir demokratiškam režimui.“

Valstybės represijos stimuliavo radikalų, revoliucinį darbininkų judėjimą. Nuo XX amžiaus pradžios iki pat 3-ojo dešimtmečio pabaigos Argentinos profsąjungos buvo įkvėptos anarchizmo idėjų. Profsąjungų nariai siekė visiškai panaikinti valstybę bei kapitalizmą ir sukurti laisvą beklasę visuomenę be valstybės ir išnaudojimo.

 

Pirmieji tango muzikantai

Daugelis Argentinos darbininkų tuo metu buvo susibūrę į anarchosindikalistinę profsąjungą –Argentinos regioninę darbininkų federaciją (Federación Obrera Regional Argentina, FORA). Ši profsąjungą, kuriai 1922 metais priklausė 250 000 narių, atvirai skelbė savo tikslą – įvykdyti socialinę revoliuciją ir sukurti anarchokomunizmą. Nuo 1896 metų, kada Argentinoje buvo surengtas pirmasis streikas, iki 1930 metų, kai generolo Uriburu diktatūra sutriuškino nepriklausomų profsąjungų judėjimą, FORA suorganizavo tūkstančius streikų bei vietinių sukilimų. Per 1902 m. visuotinį Argentinos streiką Buenos Airių La Boca kvartalo, kuriame buvo itin populiarus tango, gyventojai palaikė streikininkus ir kartus su jais kovėsi gatvės mūšiuose prieš policiją ir streiklaužius. „Tegyvuoja socialinė revoliucija“, – tango ritmu aidėjo visas kvartalas.

Revoliucinės nuotaikos tuo metu vyravo tango muzikoje ir šokyje. Tuo metu itin populiari tango dainos „Tuoj oras įkais“ melodija (ji, beje, populiari ir šiandien) skelbė:

Anarchizmas darė didžiulę įtaką kultūriniam Argentinos gyvenimui. Daugelis tango atlikėjų buvo anarchosindikalizmo šalininkai, kai kurie iš jų priklausė FORA. Anarchistiniame judėjime dalyvavo net tokie garsūs tango profesionalai kaip Manuelis Romero, José Gonzálezas Castillo ir Juanas de Dios Filiberto. Anarchistas kompozitorius Luisas Teisseire įkūrė FORA padalinį – muzikantų profsąjungą, gynusią meno žmonių teises.

 

Tango buvo įtrauktas į saloninių pasilinksminimų kultūrą

Ankstyvajam tango būdingos tamprios sąsajos su realiais įvykiais – darbininkų sukilimais, gatvių mūšiais su policija, streikininkų areštais, darbininkų iškėlimais iš butų ir Argentinos teisėtvarkos neteisybe, – todėl tų laikų tango buvo tikra liaudies muzika. Iš skurdžių priemiesčių į prabangius aukštuomenės salonus tango persikėlė tik XX amžiaus 4-ąjame dešimtmetyje, kai valdžiai pavyko numarinti Argentinos darbininkų judėjimą ir kartu argentinietišką tango. Netekęs socialinės kritikos turinio ir praradęs savo nepasitenkinimo užtaisą, tango buvo paverstas „kameriniu salonų muzikos kūriniu“ ir įtrauktas į Argentinos „nacionalinių kultūros vertybių“ sąrašą. Tačiau net tada tango dvasia nenurimo. 1976 metais karinė chunta buvo priversta uždrausti daugelį žinomų tango melodijų – „Acquaforte“, „Al pie de la Santa Cruz“, „Pajarito“ ir kt.

2009 08 23

 

                   {youtube}GUjEd0zSKmY{/youtube}