Įžanga

Šiuos užrašus pradėjau rašyti dėl kelių priežasčių. Darbą mečiau, nes nenoriu vergauti ir žemintis, nors esu beveik tikras, kad gausiu dar prastesnį. Man įdomu, kas su mane privers vėl įsikinkyti. Kiek tik keisdavau darbą – taip buvo jau ne kartą – tuo pačiu keisdavau ir profesiją. Idomu, kas nulemia profesijos pasirinkimą – laisvos darbo vietos ar mano norai? Užknisa naujųjų buožių bandymai vaizduoti bedarbius kaip tinginius ir nevykėlius. Nesijaučiu esąs toks, taigi noriu pateikti savo tiesą. Be to, šiandien Lietuvoje darbo ieško šimtai tūkstančių, Europoje – milijonai. Viliuosi, kad nesu kitoks nei jie, vadinasi, pasidalindamas savo godomis, galiu padėti ne tik sau, bet ir jiems. Kaip man pavyks, spręsiu ne aš pats, o redaktorius ir skaitytojai. Bus malonu, jei kam nors mano užrašai bus naudingi ar suteiks bent kiek džiaugsmo.

Pirmadienis prasidėjo nekaip. Į darbą važiavau jau nusprendęs išeiti iš darbo. Lipdamas į autobusą pastebėjau, kad nebeturiu mokėjimo kortelės. Nekokia perspektyva likti ir be darbo, ir be pinigų kasdienėms išlaidoms. Bet svarstyti nebuvo kada. Važiuodamas autobusu išklausiau mielos žmonos „trumpą tvarkingo gyvenimo kursą”, susiskambinau su banku, užblokavau kortelę. Gal kažkiek pavyks išgelbėti – maža kas.

Dėl darbo abejonių nebuvo. Viskas jau seniausiai pasverta, prieš pusantrų metų mano ir vadovybės požiūriai išsiskyrė. Tam, ko jie siekė, visai nereikalingas toks darbuotojas kaip aš. Negaliu sakyti – bandžiau prisitaikyti, bet sunku ką nors pakeisti, kai yra tvirta išankstinė nuomonė. Išeiti jau buvau susiruošęs daugiau nei prieš mėnesį, bet tada vadams dar buvo per anksti, jie nebuvo pasiruošę ir „įkalbėjo” mane pasilikti.

Tiesą sakant, išeiti nebuvo labai sunku, nors kito darbo neturiu numatęs. Nelabai tų darbų šiuo metu yra. Aplink tik ir girdisi apie atleidinėjimus. O jei ir rasčiau? Alga greičiausiai būtų gerokai mažesnė už buvusią. „Partijos ir vyriausybės” pastangos numušti darbo kainą davė vaisių. Jei daugumos dirbančiųjų atlyginimai krito keliais ar keliolika procentų, tai naujai samdomiems dažniausiai siūloma perpus mažesnė alga.

Išeiti vis tiek reikėjo. Penktadienį buvo pristatyta nauja darbų paskirstymo schema. Joje man numatytos naujos pareigos ir pavesti darbai, kurių tikrai negalėsiu tinkamai atlikti. Tai reiškia, kad nuolat ir „teisėtai” gausiu barti. Be to, šiandien į darbą jau turėjo ateiti naujas žmogus, akivaizdžiai priimtas į mano darbo vietą. Na, buvo galima kariauti, gadinti sveikatą ir nervus, nesutikti su naujomis pareigomis. Ką galėjau laimėti? Vieno atlyginimo dydžio piniginę kompensaciją ir dar kelis priešus. Kam? Pinigus esu susiskaičiavęs – santaupų turėtų pakakti, kad nesispaudžiant pragyvenčiau dar vienus metus. Per tiek laiko darbą tikiuosi susirasti, nors per Rusijos krizę jau yra buvę, kad darbo ieškojau beveik septynis mėnesius. Tada baigėsi gana įdomiai – per savaitę susiradau net tris darbus ir visuose pradėjau dirbti. Beveik metus vienu metu dirbau dvejose darbovietėse. Buvau pasiilgęs darbo ir išgąsdintas skurdo. Pamenu, gavęs pirmus pinigus už savaitę – prisipirkau kojinių...

Į darbą nuėjau įsitempęs. Kompiuterio nejungiau, pasiėmiau popieriaus lapą ir parašiau prašymą. Pasidariau kopiją ir nunešiau „šefui” (su juo prieš kokius trisdešimt penkis metus esame žaidę indėnus ir rūkę taikos pypkę – tai buvo mano pirma cigaretė). Pasakiau, kad ilgiau nebedirbsiu nė minutės. Jis bandė kažką aiškinti apie įstatymus, o aš pasiūliau atleisti už pravaikštas – pasakiau, kad laukiu, kada galėsiu atsiskaityti, ir nuėjau „archyvuot” popierių. Prisirinko pusė šiukšliadėžės. Netrukus atėjo „šefo” žmona – ji kartu ir pavaduotoja kadrų reikalams. Išsiklausinėjo „kas atsitiko”. Sutarėme, kad per valandą sutvarkysiu savo „bankinius” reikalus, o ji per tą laiką suskaičiuos man atlyginimą. Po to parodysiu naujiems darbuotojams, ką ir kaip reikia dirbti. Sutikau, aštrinti konfliktą nebuvo prasmės. Gavau, ko norėjau, rūpėjo ir pinigai.

Banke sužinojau, kad nuo šeštadienio, kada pasiėmiau penkis šimtus, sąskaitos niekas nejudino. Turbūt kortelę palikau bankomate – ir nežiopliems pasitaiko, o man taip jau trečią kartą. Nudžiugino – jei ją ras bankomate, atblokavimas nekainuos, tik kažin ar ras, juk paimti iš aborigeno trisdešimt lietuviškų tugrikų pelningiau, o ir čiabuvių mąstymas taip lavinasi. Pažangūs švediški metodai Lietuvos bankininkystėje. Tuo pačiu pasižiūrėjau, ką švedai moka už indėlius eurais. Paaiškėjo – nemoka tie žalčiai beveik nieko – tik 1,7 procento metinių. Esu kiek išsigandęs. Dabartinės valdžios ekonominis debilizmas neturi ribų, žiūrėk ir ims ir devalvuos valiutą – „siekiant pagerinti rinkėjų ekonominę padėtį” ar šiaip dėl prastos nuotaikos. Kad liktų bent kas, nusprendžiau ketvirtį savo santaupų paversti europietiškais tugrikais. Bėda su tais europietiškais, ne ką daugiau nei švedai už juos moka ir vokiečiai. Tenka pasikliauti savais. Anot vieno žinomo politikos „propesoriaus”, kad ir sukčiai, bet savi, o ir moka milžiniškas, net 4,7 procento palūkanas. Siūlo ne pačias didžiausias, tai gal ir bankrutuos ne pirmi... Viltis – durnių motina, bet kas man belieka.

Išėjęs iš banko sutikau buvusį bendradarbį. Jis dirbo nuo pat įmonės sukūrimo pradžios, iš darbo išėjo prieš tris metus. Persimetėm keliais žodžiais. Sakė laimingas, kad išėjo. Tai mane nudžiugino ir kiek apramino. Daugiau tai dienai darbų miesto centre lyg ir nebuvau numatęs, tad grįžau į darbą.

Ten jau buvo mane „suskaičiavę”. Pažiūrėjau – visai padori suma. Su tuo, kas liko užblokuotoje kortelėje, pasispaudžiant iki Naujųjų turėtų pakakti. Na, premijos už praėjusį mėnesį jau nebeskyrė, gal ir teisūs – iki pirmos dar pora dienų, be to, šiandien papokštavau. Mano „basta” kai kam pagadino kraują – nuo šiandien „šefas” planavo savaitę atostogų. Bet kam šiais laikais lengva? Ėmiausi rodyti kolegoms savo darbus. Šiemet porąkart atostogavau, tada irgi mokiau, lyg ir neturėtų būti naujiena. Visgi žmonės nauji, vienam išvis pirmoji diena, todėl užgaišau. Baigiau gal trečią. Priešingai savo nusistatymui, atidirbau beveik visą dieną. Ir tai visko nespėjau. Pačioje pabaigoje „firma” parodė dosnumą – leido persirašyti savo vardu telefono numerį – galės konsultuotis.

Teko vėl skubėti į centrą ir „derinti” telefono reikalus. Jau buvau pavargęs ir tingėjau derėtis. Vadybininkė siūlė kažkokį beprotišką planą – ar ne 36 Lt per mėnesį. Jėgų ginčytis nebuvo, be to, viliojančiai atrodė, kad atnešęs bedarbio pažymėjimą gausiu po porą valandų pokalbiams „už dyką”. Gerai, kad atskubėjo žmona, tad sutartį sudarėme jos vardu. Suabejojau, kaip bus su tuo bedarbio pažymėjimu – jis gi bus mano vardu. Bet vadybininkė nuramino ir pažadėjo viską sutvarkyti. Diena. baigėsi. Žmona pasiūlė atšvęsti visą tą reikalą iškilminga šventine vakariene kokioj nors knaipėje, bet jėgų tam jau nebeturėjau.

Grįžtant dar paskambino iš buvusios darbovietės, pasakė, kad ant stalo palikau pažymą darbo biržai. Teks dar kartą apsilankyti.

Kitą rytą pradėjau nuo darbo biržos. Ryte įlindau į tos įstaigos tinklapį. Pasirodo, Šiauliai turtingi darbais, siūloma net trisdešimt darbo vietų. Tiesa, siūlomas atlygis 400 – 800 Lt. Jie ką – užmiršo, koks minimalus atlyginimo dydis?. Tiesa, buvo viena kiek brangesnė darbo vieta – ieškojo ventiliacinės įrangos inžinieriaus, mokančio septynias užsienio kalbas (ir visas laisvai), siūlė pasakiškus pinigus – net du su puse tūkstančio litų. Matyt, tie samdytojai galvoja, kad galima rast tokių ablių. Vienos tokios kalbos žinojimo pakanka, kad specialistas susirastų dešimt kartų geriau apmokamą darbą. Spaudžia „draugai kapitalistai”.

Na, bet su darbo birža geriau susipažinti gyvai. Sau seniai nebuvau buvęs. Paskutinėje darbovietėje išdirbau šešerius metus, o ir perėjau į ją be biržos pagalbos. Taigi bus septyneri su pusę metų. Esu dirbęs biržos konsultantu, vėliau sargu, bet tai buvo seniai. Pataikiau ne į tas duris, užrašų ant sienų neradau, taip sakant, padaryta viskas, kad žmogui būtų lengviau pajusti savo menkumą. Gerai, kad kolegos geranoriški, paaiškino, kad gatvėje yra dar vienos durys ir pirmąkart atėjusiem – ten. Jie buvo teisūs. Automatas davė talonėlį. Skaičiai rodė, kad turiu penkiolika minučių susipažinti su aplinka.

Užrašas gyrėsi, kad būsiu aptarnautas „vieno langelio principu”. Tai tokia biurokratinių šachmatų modernizacija, kai vietoje šešiasdešimt keturių lentos langelių padaro vieną – kur beatsistosi, biurokratas vis vien tave nukirs. Pamenu, kažkoks politikas aiškino, kokia pažangi ši sistema, o aš jam į akis juokiausi ir pasakojau istoriją, kaip kariškiai modernizavo Rubiko kubą – sukūrė vienspalvį karininkams ir monolitą generolams... Taigi turėsiu garbės susipažinti su biurokratinio darbo organizavimo pasiekimais. Tikėkimės, kad man – vakarykščiam darbo planavimo ir organizavimo specialistui – tai į naudą.

Belaukiant užsuko dar vienas buvęs bendradarbis, atrodo, Algis. Darbštus vyras. Bet atrodė nusiminęs. Sakė, nėra darbo. Pasiūliau nueiti į buvusią darbovietę – pastaruoju metu įmonė laikinam darbui samdė vieną kitą darbininką. Jam tai būtų išeitis, kad ir laikina. Aš, deja, tokios galimybės neturiu.

Su juo bepliurpiant atėjo ir mano eilė. Biržos specialistei padarė įspūdį mano pažyma apie gautą darbo užmokestį, o gal man tik pasirodė, kad ji kalbėjo pagarbiau nei su prieš tai aptarnautu vyriškiu. Keista, bet visi priimamajam laukę bedarbiai buvo vyrai. Man paaiškino, kad su darbovietės pažyma medicinos įstaigos turės mane priimti net mėnesį po atleidimo. Koks džiaugsmas – turiu galiojantį sveikatos draudimą. Be to, sužinojau, kad kitą kartą be asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir Sodros pažymėjimo dar turiu atsinešti ir vidurinį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą. Jokia paslaptis, kad vis tiek būsiu priskirtas prie nekvalifikuotų darbininkų, na, geriausiu atveju, – tarnautojų, visiems dzin, kad esu dirbęs net kelių visuomeninių organizacijų vadovu, UAB komercijos direktoriumi, nemenkos įmonės gamybos direktoriaus padėjėju.. Na, bet ne pagalbos man reikia. Darbą vis tiek pats turėsiu susirasti. Va, bedarbio pažymėjimas tikrai praverstų – sutaupyčiau trupinėlį kanceliarinių (telefono) išlaidų.

Bet čia manęs laukė „žiaurus nusivylimas” – langelis pasakė, kad niekuo padėti negali, turiu ateiti po dešimties dienų. Prasidėjo kafkiškas „procesas“. Iš biržos išėjau sugedusios nuotaikos. Žvilgsnis užkliuvo už pažįstamos figūros – tarytum Rimas, su kuriuo kadaise kūrėme profsąjungas. Keistas buvo žmogelis, labai imlus dešiniųjų propagandai, visada linkęs mane smerkti už anarchistinius nukrypimus. Šįkart jis elgėsi dar keisčiau. Nusuko ašarotas akis ir tiesiu taikymu nuėjo prie šiukšliadėžės – bandė rasti joje ką nors vertinga Gaila, atrodo, gyvenimas jį palaužė. Kita vertus, pagalbos jis neprašė, todėl negražu būtų iš mano pusės jį „konfūzinti”. Juo labiau kad mes nebuvome jokie draugai, dar prieš pusmetį gatvėje sutiktas jis man aiškino, kad esame politiniai priešininkai.

Nuotaika toliau gedo, politikuoti nesinorėjo. Dienos pabaigoje buvau suplanavęs išvyką į Vilnių – norėjau susitikti su draugais, aplankyti vieną iš profsąjungų – buvusią savo darbovietę. Pažiūrėsiu, kaip ir kuo gyvena. Švietimo darbuotojų vykdomasis komitetas, kaip ir tikėjausi, toliau buvo tvirtose pirmininko Alekso rankose. Beje, tobulindamas rašymo įgūdžius, buvau paėmęs interviu iš vieno (Lietuvos mąstais) kovingos profsąjungos lyderio. Dabar prieš akis buvo kitas, ne mažiau kovingas lyderis. Be to, mes seni pažįstami, o ir mūsų santykiai nebuvo sugadinti. Pakalbėjome atvirai, nuraminau jį pasakydamas, kad interviu iš jo kol kas tikrai neimsiu. Interviu – gana sudėtingas žanras, be to, turėčiau labai stengtis pažaboti savo šališkumą. Tad gal jo nedarysiu, nors būtų įdomu – jie vėl ima triukšmauti, jei konfliktas aštrės, gali prasidėti streikai. O man tokie dalykai įdomūs. Šiaip ar taip, beveik dešimtmetį gyvenau kaip profesionalus revoliucionierius – alkanas, nuskurdęs ir piktas. Ne, kol kas dar nenoriu dirbti profsąjungoje, nors jei labai pasiprašyčiau, gal ir priimtų. Bet siūloma prekė pigi – nesiprašysiu. Nenorėčiau ir žurnalisto darbo – kiek matau, visi leidiniai tarnauja kapitalui. Nesu alkanas ir dilema tarp pažiūrų ir duonos kąsnio kol kas nekyla.

 Paskambino draugas – redaktorius, pasakė kad interviu priėmė vieno iš dienraščių internetinis portalas. Galbūt iš rašliavos irgi pramisčiau. Bet norisi išbandyti ką nors nauja. Ką – kol kas nežinau. Kažkodėl traukia knygos – jaučiu norą kokią vieną parašyti arba užsiimti kitų, jau parašytų, platinimu. Toks keistas jausmas. Kaip tėvas sakydavo – lyg ir šikti norisi, lyg ir Tėvynės gaila. Kas tai? Parodys rytojus. Gerai tik, kad nuotaika pasitaisė. Buvęs nervingumas ir nerimas dingo, prisidėjo optimizmo – gal dėl to kaltas įdomiai praleistas vakaras Vilniuje.