Tęsinys. Skaityti pradžią
Iš ryto sprendžiau dilemą – ar į jaunimo darbo centrą (yra Šiauliuose toks darbo biržos filialas) vykti automobiliu, ar eiti pėstute – prasimankštinčiau, pusvalandis kelio gana vaizdinga vietove. Visgi malonumų siekis nugalėjo. Nusprendžiau važiuot mašina, o po to – į grybus. Mėgstu braidyti po šlapią rudeninį mišką valandą ar dvi, kol neperšlampu. Bet planus, kaip visada, kas nors sujaukia. Paskambino brangiausia gyvenimo tvarkytoja. Nudžiugino – atsirado mano banko kortelė, teks eiti pasiimti. Pastaruoju metu pasidariau kažkoks bankininkas. Vis į banką ir į banką. Turbūt kuo žmogus skurdesnis, tuo dažniau pinigus skaičiuoji.
Pasirodo, be reikalo taip blogai kalbėjau apie švedus. Atidave jie man tą kortelę. Kita vertus, jei būtų neatidavę – galėjo prarasti klientą. Tik kam man nauja kortelė, jei pajamų iš niekur nenusimato?
Žmona atšaldė dėl grybavimo – žada smarkų lietų. Betgi man juk patinka permirkti! Įsimečiau į mašiną miško drabužius ir patraukiau banko link. „Plėšti banko... aš keliauju ant mustango” – prisiminiau banalią dainelę, neprastai atspindinčią šiuolaikinio žmogaus lūkesčius.
Kortelę atidavė greitai, tik įspėjo gerą pusvalndį nesinaudoti – kol atblokuos, praeis kiek laiko. Na, ko jau ko, o laiko tai aš turiu – gi prasidėjo ilgos kaip gyvenimas atostogos. Manęs dar laukia darbo centras – gal penkmetį jame nesu buvęs.
Jaunimo darbo centro pastatas dar labiau apšiuręs – seniau jame buvo įsikūręs statistikos centras – „Kalniuko“ dangoraižis. „Kalniukas“ – tai senas Šiaulių privačių lūšnelių rajonas, išsidėstęs pelkėtoje Talšos ežero pakrantėje, kalno, ant kurio stovi Petro ir Povilo bažnyčia (dabar – katedra), papėdėje. Visada įtariau, kad „Kalniuku“ ta vieta pavadinta dėl itin didelio, grynai šiaulietiško „unoro“. Kaip jie patys sako: jei šimšiniai (gyvenantys kitame miesto pakraštyje) peiliu pjauna, mes kumščiu užmušam. Šiaip geras, taikus ir man mielas miesto pašalys. Žinoma vieta. Mama čia užaugo. Prieš pora metų jo gyventojai pašiurpino pasaulį – miestelėnas X atsinešė turgun nupjautą sugėrovo galvą. Bandė parodyti, kad gali dirbti skerdiku. Gal irgi darbo ieškojo...
Darbo centre, kaip ir tikėjausi, jaunimu nekvepėjo. „Kvepėjo” skurdu ir benamiais. Patogi nuošaloka vieta – šilta, ant galvos nelyja, galima laukti, kol kas atvažiuos ir pasiūlys kokį atsitiktinį darbelį. Atkopijuojami iš laikraščių ir pakabinami darbo skelbimai. O ir darbo biržos informacija apie laisvas darbo vietas šalia. Galimybių kiek daugiau nei gatvėj prie šiukšliadėžės.
Permečiau akim skelbimus. Niekas per daug neužkliuvo. Na, viena įmonėlė, pasivadinusi skambiu bendriniu verslo valdymo sistemų vardu, sakosi ieškanti „kompiuterinių sistemų analitiko” – patirtis nebūtina. Idomu, ar noriu būti komputerastu. Vienoje įmonėje beveik metus iškentėjau kompiuterių tinklo administratoriumi, brr... Tiek to, užsirašiau – kitą savaitę pasidomėsiu. Be to, man rodos, kad prieš pusmetį jau mačiau jų skelbimą, reiks pasiklausinėti, kokia čia įmonė.
Kitas irgi idomus – labdaros fondas ieško socialinio darbuotojo. Pinigų ten daug nemokėtų, bet man patiktų – sritis įdomi. Žinau – bando reabilituoti girtuoklius, narkomanus. Tiesa, pinigus moka „girgždėdami”, kartais vėluoja. Bėda viena – jie labai religingi, o aš ateistas. Be to, esu susikirtęs kartą su to fondo vadovu – labai jau aršiu blaivybės propaguotoju. Ko gero, tektų pardavinėti savo sugebėjimą bendrauti su girtuokliais, tačiau lyg ir esu apsisprendęs tai daryti tik už dyką. Geriau įsižiūrėjęs pamačiau štampuką, kad darbo vieta užimta. Bet vis tiek užsirašiau – gal paskambinsiu.
Kiti skelbimai nesudomino, tiesa, kai kurie pralinksmino – radau „senų” pažįstamų, kurie ir prieš penkis metus į tas pozicijas „ieškojo” darbuotojų. „Naujieji buožės” paima žmogų ir bando iš jo kuo daugiau iščiulpti, kol šis neatsipeikėjo. Samdydami siūlo rožines perspektyvas, komisiniai lyg ir neblogi, bet susipažinęs su įmone pamatai, kad norėdamas užsidirbti bent minimumą, turi padvigubinti jų apyvartą.
Niekas nepasikeitė. Ir seniau, išeidamas iš darbo centro, išsinešdavau vieną du idomius skelbimus – ne tokia jau ta krizė baisi.
Bankininkų įsiūlytas pusvalandis dar nepraėjo, tad nusprendžiau „patyrinėti rinką” – nueiti bulvaru iki turgaus. Per darbus jau seniai čia nesilankiau. Ėjau lėtu savimi pasitikinčio dykinėtojo žingsniu. Dulkė lietus, bulvaras atrodė niūrius, žmonių beveik nebuvo. Vienas kitas praeivis, dažniausiai apeinantys savo šiukšliadėžių teritorijas benamiai. Vaikinukas dalijo reklamines skrajutes. Paėmiau. Jis pasakė „ačiū” – matyt laikas jam slinko be galo lėtai, praeivių mažai – sunki duona.
Akys užkliuvo už tvirtai ir „zgrebniai”, lyg kokia paminklinė lenta, prie sienos pritvirtinto kvadratinio metro dydžio skelbimo – parduodamos patalpos rūsyje. Turbūt ilgai pardavinės... Kiek toliau staigmena – „užsilenkė“ ir jau išsikraustė vos prieš porą metų atsidaręs knygynas. Atrodo, tai buvo kažkurio iš bankrutavusių didmeninkų taškas. O šalia – rinkos vinis. Dėl jo vertėjo per lietų pasivaikščioti: „Firminiai batai iš bankrutavusių Vokietijos parduotuvių”. Lietuvio skanėstas – galimybė pasinaudoti svetima nelaime. Žmona ryte burbėjo, kad nusipirkčiau naujus batus... Bet nuėjau toliau.
Turguje norėjau rasti naujų namo tvarkymo idėjų. Juk dabar turiu laiko, o ir savo dykinėjimą reikia kaip nors pateisinti. Kitaip bus sunku sutarti su žmona – ji vėl ėmė vadovauti, o darbo nebėra, tad neturiu už ko pasislėpti. Pavyzdžiui, liepė iškepti jos užmarinuotą vištieną, o aš tam neturiu nei įkvėpimo, nei sugebėjimų. Be to, nesinori susigadinti reputaciją – esu saviškę įpratinęs, kad išvirti kiaušinį man per sudėtingas uždavinys. Na, ką nors paruošiu. Šiandien tai bus grybai.
Turgus nieko gero nežadėjo. Keli skurdžiai prekiavo peraugusiais lepšiais ir voveruškomis. Optimizmo pridėjo turgaus prekeivių barnis:
– Ko čia verkiat, puikus oras, gražus ruduo, lyja. Dabar turi lyt, – barė savo kolegas trisdešimtmetė optimistė.
Man pakilo nuotaika. Galutinai apsisprendžiau pagrybauti. Visa valanda praeis, kol drabužiai permirks... Pasukau automobilio link. Pakeliui nusprendžiau padalinti pinigus. Pusę nunešiau į banką – pasiimsiu jau po Naujų – likusių turėtų pakakti. Be to, reikia padaryti tvarką savo „indelių sistemoje” – turiu gal penkis indėlius, kažkada padėtus mėnesiui ar dviem. Dabar turiu laiko, tad reikia išsišluoti tuštėjančius aruodus. Vakare sėsiu ir susidėliosiu „piniginių srautų” grafikėlį. Taip bus mažiau pagundų investuoti į vyną ar kokią kitą „perspektyvią” sritį.
Atrodo, atgavau pasitikėjimą savo jėgomis – likusius penkiasdešimt žingsnių iki automobilio mane tiesiog persekiojo moterys savo provokuojančiais žvilgsniais. Pasiutimas. Kita vertus, kaip šauksi, taip ir atsilieps. Matyt mano žvilgsnis viliokėms pasirodė pakankamai alkanas.
Penkiolika minučių, ir aš jau miške. Lietus lyg ir apstojo. Persirengiau – ir pirmyn. Pradžia daug žadanti: šilbaravykis, lepšė, rudmesė... Maloniai šlapia. Nuo upelio kyla rūkas. Grybų nedaug, bet pavalgymui prisirinksiu, nereiks kepti tos kvailos vištos. Na, višta gal nekvaila, bet kaip pripažinti, kad aš to nemoku?
Miške užplūdo „vakar dienos” prisiminimai. Kaip dykinėtojas praėjau „Lenino prospektu” (tautininkai, reaguokit, juk tyčia erzinu). Jis kur kas gyvesnis už Šiaulių bulvarą, todėl mes dažnai pradedam verkti: „Šiauliai – miręs miestas“... Viskas labai paprasta – Vilniuje buvau gražią dieną, švietė saulė, o tų žmonių nebuvo taip daug, be to, visi jau matyti. Sutikau tris televizoriaus veidus, Taigi tie kūrybingais rodomi žmonės turi daug laisvo laiko. Vienas iš jų dirbo – lydimas operatoriaus kabinėjosi prie moterų. Vargšelis, gal dėl gamtos, o gal dėl auklėjimo taip ir nesuprato, kad be liudininkų tą daryt kur kas maloniau...
O Šiauliuose? Na, sutikau kelis man žinomus veidus. Pasistengęs netgi galėčiau išmąstyti, kur ir ko tie žmonės ėjo, kokius darbus planavo. Šiauliuose, nežiūrint kažkada per girtuoklystes užgyventų kelių smegenų sutrenkimų, keliskart suniokoto automobilio ir net grasinimų nužudyti – jaučiuosi saugus kaip kūdikis. Viskas šiame mieste labai sava, nesinori ilgesniam laikui iš jo išvykti. Paprastai jau tą patį vakarą lekiu namo. Na, Šiauliai šiek tiek keičiasi – prisistatė prekybos ir „pramogų” centrų. Mėgstamiausia šiauliečių pramoga tapo „greiti” pasivaikščiojimai po parduotuves, kur greitis matuojamas per valandą išleistais litais. „Dirbk, pirk ir mirk” užpuolė miestą. Bet atrodo, kad atsispirti jam galima tokia pat tvarka. Pirmą žingsnį aš jau žengiau.
Oras, nežiūrint mano vilčių, visiškai pagedo. Įsilijo kaip reikiant. Peršlapau per pusvalandį. Grybų ne per daugiausia, ant kibiriuko dugno. Pavalgyti užteks. Pasukau mašinos link. Ilgiau vaikščioti nebenoriu –.paskui drebėsiu pusę dienos.
Subirbė mobilusis. Šis modernaus pasaulio atributas pajėgus sugadinti bet kokią akimirką – nuo jo nelabai kur pasislėpsi. Globalizacija... Skambino geras vaikystės laikų bičiulis V. – padvejojau: atsiliepti ar perskambinti. Jis po žmogžudystės dienas leidžia Rokiškio psichiatrinėje. Tamsi istorija. Jį bandė reketuoti, o jis dėl ligos nelabai moka konfliktų spręsti, tai ir „neprasilenkė“. Kadangi ligonis, tai niekas nieko nė nesiaiškino. Dabar neva gydo. Kas pusmetį teismas pratesia „gydymą”. Seniau jam visada perskambindavau. Dabar nusprendžiau atsiliepti. Reikia truputi paretinti tą paguodos telefoną – ir man, ir V. bus į naudą. Persimetėme viena kita fraze, prisakė eiti iš miško ir parašyti jam laišką. Tikrai pora savaičių kaip neparašau. Vėl artėja teismas, o jis niekaip nesusitaiko, kad jo dar nepaleis. Praėjo tik keturi metai. Blogai, kad jis viską matuoja vienodai – paleis, nepaleis. Taip save tik alina.
Nors pamenu ir save, uždarytą kameroje Charkove, Rudnevo aikštėje: pirmiausia visus pašalius išrausdavau ieškodamas tabako, o po to skaičiuodavau valandas, kada mane paleis. O dabar argi geriau? Tik išėjau iš darbo, nusimečiau jungą, o visos mintys jau sukasi – kaip kuo greičiau vėl įsikinkius. Basta – šią savaitę nesidarbinsiu! Tik reiktų neįžeisti žmonos, ji juk rūpinasi – visokius rastus skelbimus man el. paštu persiunčia.
Iš miško išėjau kiaurai permirkęs. Nusimečiau šlapius drabužius, apsivilkau sausus. Ir į namus. Karštos arbatos. Kaifas. Užkandau, atsigėriau ir toks snūdas suėmė. Darbo dienomis juk pietų nemiegodavau. Susirangiau šiltam guoly, šalia katinas įsitaisė ir nusnūdau. Saldus smūgis kapitalizmui žemiau juostos...
Atsikėlęs nuvaliau grybus, nuskutau bulves ir suruošiau vakarienę kaip tik žmonos grįžimui. Sakė, labai skanu. Pavalgius pabaigė pradėtą darbą – iškepė vištieną. Turėsiu rytoj ką valgyti. Ne toks jau prastas tas bedarbio gyvenimas.
