Tęsinys. Skaityti pradžią

        Šiai dienai gavau užduotį paimti iš valyklos rūbus. Du paltus, kostiumą. Neštis būtų sunku – ir vėl nepasivaikščiosiu po Šiaulius. Jaunystėj mėgdavau vaikščioti pėsčias – turėjau tam laiko. Vaikystėje važiuodavau dviračiu. Dabar dažniau mašina ar autobusu. O gaila – oras gražus, šviečia rudens saulutė.

 Valykloje paburbėjo, kad per anksti atėjau. Nuplėšė 130 Lt. Sumokėjęs nusprendžiau prasieiti bulvaru, slėgė išvakarėse matytas išmirusio miesto vaizdas. Ir tikrai: gyvenimas virė. Nuo verslininkų ir architektų globos apsaugotame amfiteatre gužėsi būrelis jaunimo – vėsu. Atrodo, jie kažką skanaudami aptarinėjo. Pažįstamų veidų nemačiau – nenuostabu: pasikeitė jau kelios kartos. Bulvare žmonių buvo net daugiau nei senais gerais laikais – jaučiasi, kad žmonės nedirba. Galima pagalvoti, kad penktadienis – nedarbo diena.

Bulvaras atrodo gana linksmas. Juo labiau, kad remontai jau į pabaigą, nebeliko tų bjauriai išraustų purvinų vietų. Na, gaila, kad atremontuotoje dalyje nebeliko senųjų medžių, kuriuose, pasak V. Purono (toks kvaištelėjęs dizaineris – skardos poetas), varnos tupėjo lyg elektros lemputės.

Dabar Šiaulių bulvaras darosi panašus į daugybę kitur matytų pėsčiųjų gatvių – ant namų nebeliko freskų, išnyko dauguma skardinių reklamų, išnyko ir kultinės žmonių susibūrimo vietos. Nebėra malkinės, skaityklos, repetuchos. Ne, repetucha yra – atsitrenkiau į skardinį reklaminį skydą. Kvietė užsukti į kažkokią sriubinę (kad aš repetuchoje – toje menų, pasileidimo ir girtuoklystės šventovėje – valgyčiau sriubą?). Šalia – “tijatro” repertuaras. Senai nežiūrėjau vaidinimų. Šiaulių vaiduokliai gana idomūs. Kadaise S. Jakubauskas pastatė mokykloje šimtadienio spektaklį ir kokį šimtą žmonių užkrėtė meile vaiduokliams, po to spektaklio prieš trisdešimt metų Šiauliuose kilo tikras mokyklinių spektaklių bumas. Tiesa, teatre tada buvo kur kas įdomiau. Dabar visa tai kažkur dingo, kaip „Vaikų dienos” (toks jaunatviškų aktorių improvizacijų spektaklis).

Praėjusių laikų nostalgija kėlė pasibjaurėjimą šia diena. Prie jo labai tiko A5 formato skrajutė, priklijuota ant sienos: didelis tamsus kumštis ir angliškas užrašas po juo – „Mes jus sugriausim!“ Ta optimistine gaida nusprendžiau baigti pasivaikščiojimą. Namie laukia visokie rašto ir ūkio darbai.

Na, šeštadienis – turgaus diena. Maniškė tempia mane, matyt tikisi įsiūlyti batus. Sakosi norinti megztinio (senelis sakydavo „nertinio“). Kodėl gi ne – daiktų turguje nebuvau gal porą metų, pasivaiksčiosiu. Tik dėl batų dar išeidamas pasakiau griežtą „ne“. 

Apšarmojęs automobilis priminė, kad jau ruduo, tuoj prasidės depresijų ir šildymo sezonas. Vėsu. Turgus sunykęs, prekiautojai nelinksmi – vilioja žadėdami nuolaidas. Pirkėjų irgi nedaug. Kamšaties nėra. Iškart pasiteirauju, kiek dirbs turgus. Lyg ir rūpinuosi, kad žmona spėtų apsipirkti, o iš tikro spaudžiu, kad kuo greičiau eitumėm namo, kur šilta. Prekeiviai susigūžę, šildosi arbata ir kava.

– Turėtum ne kavos, o spirito – visą nupirktumėm, – erzina kavos ir maisto išnešiotoją.

Dalis pirkėjų kalba latviškai. Žmona užstringa pas prieskonių pardavėją. Nelabai supratau, ar ją sudomino imbieras, ar tai dar vienas bandymas įpainioti mane į maisto gaminimą. Prisirinko priskonių:

– Kiek? Sakėt, devyni? – įsiterpiu, nes derėtis – mano šeimyninė pareiga.

– Du su puse, du, du su puse, viso – devyni su puse, – pardavėja apsimeta, kad nesupranta, kur aš lenkiu.

Pabandau dar aiškinti, kad jei nenusiderėsiu, paskui kelias dienas graušiuosi, sugadinsiu kepenis, kad maistas bus neskanus, bet greit įsitikinu, kad nuolaidų čia negausiu. Kita vertus, tos derybos –  tik sportas, bendravimas nuotaikai pakelti. Derėtis pamėgau, kai dirbau pardavėju (moderniai šį darba vadina pardavimo vadybininku). Turguje gali prisižiūrėti kokių tik nori derybinių strategijų. Geriau už bet kokius mokymus. Ši ponia demonstravo puikius kainos laikymo įgūdžius. Be to, turėjo ženklų pranašumą – buvo šiltai apsirengusi. O besiderantis klientas – jai tik reklama, patraukianti kitų pirkėjų dėmesį. Nesinorėjo čia ilgai gaišti, tad susimokėjau ir nuėjau toliau.

Sutikau vieną kitą pažįstamą, pasilabinau, pasižmonėjau. Žmona rado jai patinkantį megztuką. Pardavėjas užsiprašė keturiasdešimties litų. Aš užsiplieskiau vaidinti šykštų vyrą, kažką vapėjau apie milžiniškus pinigus. Prekijas pasiūlė solidžią nuolaidą – tris litus. Žmona pasimatavo, mačiau, kad jai tinka, bet derybos dar nebaigtos.

– Trisdešimt penki litai – visi pinigai, – pasiūliau atskaitos tašką ir pagalvojau, kad reikėjo pradėti nuo trisdešimties.

Matyt peržengiau pardavėjo kompetencijos ribas, nes prekijas puolė kviestis pasižmonėti išėjusią žmoną. Ponia greitai įvertino pirkėjų potenciją, savo neklestinčios prekybos perspektyvas… ir sutiko. Pasiėmėme pirkinį ir – namo, į šilumą. Pigiai atsipirkau. Nepilna valanda pasivaikščiojimo ir nepilni penkiasdešimt litų. Beveik kaip sporto klubas.

Bet diena dar nesibaigė. Gyvūnų globos diena – reika katinui nemokamą skiepą nuo pasiutligės įdiegti. Nuvažiavome, o ten eilė – turbut valandą prastovėjom. Pernai buvo kur kas mažiau. Šunų šunelių… Bet juokingiausi tai katinai, šeimininkų lyg kokie šunys už virvelių parišti. Tie pavadėliai niekaip nesiderina su Jo Didenybės Katino orumu.

Šunys, kaip ir žmonės, dažniausiai skiepijasi oriai, nerodydami jokių emocijų. Kiti priešinasi, dar kiti gailiai gailiai skundžiasi jas ištikuse nelaime. Katinus dažniausiai skiepija maišeliuose. Nagai – pavojingas ginklas, o šeimininko autoriteto jie nepripažįsta. Kaipgi kitaip? Taigi jie patys yra žmonių valdovai. Mano žvėris bandė sprukti, bet pajutęs kad nepavyks, sustingo lyg negyvas – visuomet taip daro, kai nori užmigdyti mano budrumą. Apsimetėlis nė nevirptelėjo, kai įdūrė. 

Šalta, šventėje nepasilikom. O katinui ir taip per daug įspūdžių. Lyg ir gyvūnų globos diena, bet nemačiau, kad gyvūnai džiaugtųsi. Visiems per daug įspūdžių, streso.

Kitas rytas prasidėjo nuo namų ruošos. Žmona užsisakė morkų ir česnakų salotų. Teko ruošti. Taip per savaitę beveik neskausmingai iš namų pono tapau namų šeimininku. Gal tos permainos į gerą?

2009 10 05

Skaityti toliau