kazys boruta namas nr. 13        Kazys Boruta. Namas Nr. 13. plakatiškas romanas. Pirma dalis: liūdnos ir graudžios istorijos iš mūsų bažnytkaimio gyvenimo. Ryga: knygų leidimo bendrovė „Audra“, 1928.

 

Kiekvienas praprusęs lietuvių literatūros gerbėjas gali pasigirti skaitęs bent du labiausiai išpopuliarintus K. Borutos kūrinius – folklorinį romaną „Mediniai stebuklai, arba Dievadirbio Vinco Dovinės gyvenimas ir darbai“ (1938) ir emblemiškąją apysaką „Baltaragio malūnas, arba Kas dėjosi anuo metu Paudruvės krašte“ (1945). Toks žmogus, be abejo, žino ir keletą K. Borutos biografijos detalių – ypač tą faktą, kad rašytojas „sėdėjo prie abiejų valdžių“: smetoniškosios ir sovietinės. Deja, standartinio skaitytojo išprusimas dažniausiai tuo ir baigiasi, nes šiurkštus ir kampuotas K. Borutos kūrybos profilis iki pat šiol niekaip netelpa į ankštus ir glotniai nušlifuotus chrestomatijų rėmus.

 

Poetas, prozininkas ir vertėjas K. Boruta nėra mums įprastas rašytojas, kovojęs su žodžių chimeromis prie rašomojo stalo. Jo „chimeros“ daug realesnės ir baisesnės – tai politiniai režimai ir valdžios klanai. Daugelyje istorinių apybraižų apie K. Borutą taip ir rašoma: rašytojas, politinis veikėjas, nonkonformistas, nusistatęs prieš bet kokią priespaudą ir diktatūrą. Tuo jis iš esmės skiriasi nuo chrestomatinių „Keturių vėjų“ maištininkų, kurie maištavo tik literatūroje („popieriuje“), o realiame gyvenime buvo absoliutūs prisitaikėliai.  

 

Gyvenimiškojo maištininko K. Borutos kūrybos interpretavimas, kaip ir dera, itin priklausė (ir priklauso) nuo politinės konjunktūros. Ganėtinai „nekalta“ jo lyrika į mokyklines programas buvo įtraukta smetonmečiu (XX a. 4-ajame dešimtmetyje), prasidėjus sovietmečiui – išbraukta, 1966 m. – vėl įtraukta. Dar vėliau K. Borutos „repertuaras“ buvo išplėstas romanais, pasakomis ir kelionių įspūdžiais. Šiandien jau kuris laikas vėl garsiai skamba lietuviškų „literatūros ekspertų“ balsai, kad K. Borutos vieta mokykloje yra „problemiška“.

 

K. Boruta buvo „problemiškas“ nuo pat ankstyvųjų savo knygų. Du pirmieji eilėraščių rinkiniai – „A-lo! Pirmoji poetiška raketa“ (1925) ir „Dainos apie svyruojančius gluosnius” (1927) – pasižymėjo gaivališku radikaliu protestu prieš represinę „aksominės diktatūros“ tikrovę, tačiau nebuvo uždrausti dėl romantizuoto keturvėjininkų stiliaus, kuris tais laikais tapo įprastas ir net madingas. Didelių problemų valdžiai sukėlė trečiasis jo eilių rinkinys „Kryžių Lietuva” (1927) ir penktoji knyga – plakatiškas romanas „Namas Nr. 13“. Už jų platinimą ir skaitymą Lietuvoje grėsė 5000 Lt bauda.

 

Laikraštis „Mūsų Vilniaus žinios“ 1928 m. balandžio 24 d. numeryje rašė: „Uždrausta pardavinėti ir platinti poeto K. Borutos romaną „Namas Nr. 13“, kuris buvo išleistas Rygoje, Ridzenes iela 27, Burtnieks spaustuvės. Jei ką sugaus platinant, bausti 5000 litų.“ O laikraštis „Socialdemokratas“1928 m. balandžio 26 d. įspėjo: „V. R. Ministerio parėdymu, uždrausta įvežti ir platinti Lietuvoje Rygoje knygų leidimo b-vės „Audra“ išleistąjį Kazio Borutos romaną „Namas Nr. 13“.”

 

Kodėl „Namas Nr. 13“ buvo uždraustas? (Apie „Kryžių Lietuvą“ tikiuosi pakalbėti kituose „Nežinomų knygų“ puslapiuose.) Ogi dėl atvirų groteskiškų patyčių iš to meto Lietuvos valdžios. Vakarykščiai ir šiandieniniai „patriotai“ sakytų „dėl patyčių iš Lietuvos“ ir būtų beveik teisūs – K. Boruta to meto Lietuvą vaizduoja kaip didžiulį lauko tualetą, t. y. tupyklą. Romano epigrafu pasirinkęs šviečiamuosius V. Kudirkos žodžius apie tupyklas, kurias „į mūsų kaimus įvedė kunigai“, autorius nuosekliai plečia šį simbolį, kol knygos pabaigoje skaitytojai supranta: mūsų garsioji Tėvynė yra tiesiog tamsus, nešvarus ir aptriušęs tulikas!

 

Yra šalis… galvijų nešventinto tvarto, politiškų prostitučių, sadistų, bizūno (tautiško ir svetimtautiško), spekuliacijos kūnu ir dūšia, žvėriškumo, – ta šalis mano tėviškė: pievos, arimai, pelkės, girios ir tarp pievų, arimų, pelkių, girių – liaudis, kurios galvą visa gauja tų nešventinto tvarto galvijų bjauroja.

O, tėviške!

Krašte kankinių ir galvijų, galvijų dvikojų, namie augintų, su snukiais – kaip runkeliai.

Kankiniai – kaip kankiniai: kepures nusiėmę ir galvas žemiai (žemai???) nulenkę. Ir tik todėl galvijai bjauroja tas galvas nužemintas. Ir tik todėl man taip graudu ant dūšios, nors aš ne graudus bernas: kumščius sugniaužęs ir dantis sukandęs tupiu tupykloje. Riksmas nieko negelbės. Galvijai mauroja. Kankiniai dūsauja.(p. 58-59)

 

Kita priežastis, kodėl ši knyga sulaukė karo cenzūros draudimų, greičiausiai yra ta, kad joje itin lengvai atpažįstamas vienas konkretus veikėjas – žydelis, juodo šilko kirpta barzdelė. Tai prelatas Mykolas Krupavičius – ilgametis seimo atstovas, 1923–1926 m. Lietuvos žemės ūkio ministras, Lietuvos krikščionių demokratų partijos įkūrėjas ir vadovas. Vienu pagrindinių kritikos taikinių K. Boruta pasirinko M. Krupavičių greičiausiai dėl itin griežtai deklaruoto „antikomunizmo“: prelatas iš Seimo tribūnos ne kartą atvirai ragino šaudyti komunistus – užsienio šalių agentus (prisiminkime garsiąją jo frazę „Komunistus šaudėme ir šaudysime”). Dėl „juodo šilko kirptos barzdelės“ turėtų būti aišku pažvelgus į prelato fotografiją, tačiau kodėl M. Krupavičius šiame kūrinyje tapo „žydeliu“? Spėju, kad K. Boruta tokiu būdu savotiškai atkeršijo prelatui, garsėjusiam ne tik antikomunistinėmis, bet ir antisemitinėmis nuotaikomis. Juk net 1946-aisiais, po Niurnbergo proceso, VLIK’ui skirtame dokumente M. Krupavičius rašė: „Žydai yra ne tik Katalikų Bažnyčios, bet visų lietuvių atkaklūs priešai, jų uolūs persekiotojai ir naikintojai.

 

Romano veiksmas rutuliojasi paprastame Lietuvos bažnytkaimyje, kuriame tarp daugybės paprastų trobų stovi trys ypatingi namai: pačiame centre ištaigingas „žydelio, juodo šilko kirptos barzdelės“ namas, greta – jo bičiulio klebono, o tolėliau – baisusis namas, kuriame šeimininkauja policijos viršininkas. Iš pradžių autorius vaizdingai pasakoja įvairius linksmus nutikimus iš bažnytkaimio gyvenimo – kas stogą taiso, kas gandralizdį kelia, kas į svečius pas gimines keliauja. Tačiau taikus ir ramus gyvenimas trunka neilgai, mat trims minėtiems bičiuliams „rūpi palaikyti visuomenės tvarką, vesti piliečius keliais į amžintąją ramybę ir visokią ten gerovę“. Tad tuojau pat paaiškėja, kad taisyti stogą reiškia dirbti priešvalstybinį darbą, keliauti pas gimines – vadinasi, susidėti su bolševikais, o sugurinti girtam policijos viršininkui nosį – rengti atentatą prieš valdžią. Netvarka! Tada bičiuliai nutaria „suimti visus priešvalstybiniame ir prieštikybiniame darbe įtartus piliečius ir perleisti per elektros mašiną, kuri padės nustatyti, kurie iš tikrųjų priešvalstybiniai ir prieštikybiniai, o kurie tik šiaip sau per nesusipratimą į tokius papuolė“ (p. 34). Na, o kas dėjosi toliau, nesunku įsivaizduoti: „Ramybė – ir visuomeniška, ir ne visuomeniška – buvo kuo didžiausia. Niekas nebuvo tikras, kad jo šiandien nepaims perleisti per elektros mašiną, o rytoj jis pakratys kojas arba, jei bus tiek stiprus, bus patalpintas į kalėjimą sveikatai sumažinti. Tikrais buvo tik tie, kurie gulėjo gale bažnytkaimio, ant kalnelio. Sako, daugelis piliečių, patalpintų kalėjime, ražančius kalbėjo ir kitokias maldas, kad tik Dievas priimtų į savo karalystę ir pasibaigtų vargai ašarų pakalnės respublikoje“ (p. 54). 

 

Aišku, rašytojas meninėmis priemonėmis turbūt šiek tiek hiperbolizavo smetonmečio represijas. Jos sunkiai suvokiamos ypač mums, gyvenantiems ikikarinės Lietuvos idealizavimo laikotarpiu. Tačiau, matyt, K. Boruta žinojo, ką rašė. 1926 m. jis buvo pašalintas iš Lietuvos universiteto ir priverstas emigruoti į užsienį. 1927 m. per vasaros atostogas Lietuvoje suimtas ir paleistas su sąlyga, kad išvyks iš Lietuvos. 1933 m. suimtas antrą kartą, 1934 m. kariuomenės teismo už politinę veiklą nuteistas 4 metams sunkiųjų darbų. Taigi.

 

Pasirinkdamas tupyklos, kaip atvežtinės kultūros elemento, simbolį, K. Boruta itin taikliai supriešino pažangią, civilizuotą Vakarų kultūrą ir atsilikusį, tamsų Lietuvos kraštą, kuriame viešpatauja neribota politikierių, kunigų ir policininkų valdžia. Šis atotrūkis, beje, neprarado aktualumo ir šiandien. Tačiau aštriausias K. Borutos socialinės kritikos smaigalys buvo nukreiptas prieš Lietuvos represines struktūras – slaptąją ir viešąją policiją, tariamai kovojančią prieš antivalstybinius ir antibažnytinius elementus.

 

K. Borutos „Namas Nr. 13“ parašytas gyva kalba, balansuojančia tarp liaudies pasakos, bulvarinio pamfleto ir futuristinio manifesto stiliaus. Tikiu, kad K. Borutos „Namas Nr. 13“ būtų įdomus ir profesionaliems filologams, kurie jame tikrai rastų daugybę avangardistinės estetikos, ekspresionizmo, futurizmo ir konstruktyvizmo bruožų. Man šis kūrinys pasirodė aktualus ne kaip grožinės literatūros kūrinys, o kaip archyvinis dokumentas, turintis glaudžių istorinių sąsajų su šiandiena. 

 

Užpakaliniame viršelyje pažymėta: „Paruoša spaudai – Namas Nr. 13, antra dalis: Užrašai iš V. Kudirkos tupyklos“. Deja, dėl valdžios represijų, aprašytų pirmojoje dalyje, antroji dalis mūsų nepasiekė.

 
Šiaurės Atėnai, 2009 10 09