Vakar užsiregistravau biržoj ir nutariau padaryti pauzę – nuo to, kad malsiuos ir rūpinsiuos, darbo neatsiras. Pamėginsiu vieną dieną gyventi sau. Krikščionys siūlo vieną dieną savaitėje švęsti. Kai kurie netgi tvirtina, kad jei visi žmonės tą darytų – ateitų Dievo karalystė. Nežinau, kaip su ta karalyste, bet vieną dieną atsiplėšęs nuo kasdieninės rutinos gali daug ką pakeisti. Sindikalistai siūlo socialinę revoliuciją įvykdyti visuotiniu streiku. Argi ne Dievo karalystė? Aš irgi nutariau atšvesti, o ir proga pasitaikė – bičiulis Plungėje paskaitą apie utopijas skaito. Imsiu ir nulėksiu ten visų klasinių priešų pykčiui.
Plungė – artimas širdžiai miestelis, tėvai čia nusprendė tuoktis, greičiausiai ir mane ten pradėjo. Vaikystėje mane ten nusiveždavo. O šiaip miestelis man kaip ir nežinomas – darbo reikalais gal prieš dešimtmetį kelis kartus jame buvau, ir tiek. Graži bažnyčia, Babrungo suspaustas senamiestis, senose kapinėse koplyčia didesnė nei kitų bažnytkaimių maldos namai. Gražus Oginskių parkas ir nuo tarybinių laikų nebaigiami remontuoti tų kunigaikščių rūmai. Ir visa tai nuo ugnies saugo toks primityvizmo šedevras – Šv. Florijono statula.
Pavažiavom ir už miesto – iki Kaušėnų kalnelio, kur suguldyti Plungės žydai – parašyta, kad tai padarė „fašistiniai žmogėdros”. Sakyčiau, švelniai pasakyta, nes dabartinei kartai žmogėdros – tai Šrekas. O čia keli tūkstančiai vaikų, moterų, senelių. Sąvokų devalvacija...
Paskaita sukėlė daug visokių minčių mintelių. Tiesa, daug laiko buvo skirta antiutopijoms, bet mano mintys užstrigo ties utopiniu komunizmu. Galvoje sukosi politiškai nekorektiškas klausimas: kažin kaip Tomo More‘o – Romos katalikų šventojo – utopiją vertina katalikiškos šalies krikščionys demokratai? Kiek pamenu, tarybų valdžia buvo tam svajotojui tolerantiška. Jo utopiją netgi išvertė į lietuvių kalbą. Gal reiks susirasti, kur esu tą knygutę nukišęs, ir dar kartą perskaityti. O šventuoju jis, jei teisingai pamenu, tapo, nes nepanoro prisiekti protestantų karaliui ir buvo nužudytas.
Dar buvo paminėtas Tomasso Campanela – “Saulės miesto” autorius, kuriam norėčiau pastatyti paminklą Šiaulių kalėjimo kiemelyje. Kalbėta apie Aurovilį, fabriką be boso, kažkokią vokiečių komuną. Klausytojai dar paminėjo Izraelio kibucus. Kalbėta apie skvoterius ir fryganus. Aš dar prisiminiau Mandragoros federaciją ir profsąjungas – bandymą autoritetui ir pinigams priešpastatyti solidarumą. Vakaras praėjo prasmingai. Pastebėjau, kad metus darbą, gyvenimas tapo turiningesnis.
Po paskaitos telefone radau praleistą skambutį. Paskambinau. Pasirodo, mano likimu domisi buvęs viršininkas, išėjęs iš darbo mėnesiu anksčiau. Pabendravom. Jį domino, dėl ko išėjau, jautėsi, kad jam rūpi įmonės likimas, kaip ne kaip, jis dirbo nuo pat įmonės įkūrimo ir padėjo nemenkai pastangų, kad tas fabrikas maitintų kelis šimtus žmonių. Dabar tapo nereikalingas...
Tokia samdinių dalia – tavo darbo vaisiais naudojasi kiti. Sakė, kad liūdna. Darbo nėra. Minėjau jam vieną skelbimą, pagal kurį reikėjo jo kvalifikacijos žmogaus, bet paaiškėjo, kad ta įmonė uždarė savo Šiaulių filialą. Tačiau tikiu, kad jis sau darbą ras. Tikrai aukštos kvalifikacijos specialistas ir puikus žmogus. Na, gal kiek per geras būti vadovu. Sutarėme vienas kitam pagelbėti, jei ką sužinosim. Malonu buvo pabendrauti, tiesa, jo liūdesys man nepatiko. Nors ko norėti – žmogus pirmą kartą liko be darbo. Reikia laiko apsiprasti. Kai susitaikys, manau, galės pasiguosti, kad išliko jo padaryti darbai liko. Man lengviau – tos panikos, depresijos ir nevilties universitetus jau esu praėjęs anksčiau. Be to, dabar esu užsiėmęs. O darbų anksčiau ar vėliau atsiras.
Va, sesuo atsiuntė žinutę – Kuršėnuose darželiui reikia sargo. Na, už minimalią algą važinėti dvidešimt penkis km pirmyn atgal gal ir būtų patrauklu, bet kol kas biržos išmoka didesnė. Įsidarbindamas ten pabloginčiau savo padėtį. Kodėl turėčiau taip elgtis?
2009 10 11
