bedarbis        Atrodo, begastroliuodamas truputį peršalau – ir vėl proga maltis po namus. O ir namuos visai neblogai, prasidėjo šildymo sezonas. Kambariai atšilo ir gyvenimas pasidarė malonesnis.

 

Žiū, gretimoje laiptinėje ėmė keisti langus. Pagaliau namo pirmininkas ryžosi pabaigti ginčus, kurie tęsiasi nuo pat bendrijos sukūrimo pradžios. Ketvirtis butų yra trijų kambarių ir ketvirtis – vieno. Kaimynai niekaip nesusitaria, kaip reikėtų mokėti už visokius bendrus remontus – nuo buto ar pagal kvadratūrą. Man, kaip ir daugumai, tas pats – mano butas dviejų kambarių. Ar taip, ar kitaip skaičiuosi – mokėsiu tiek pat.

 

 Kai tik reikia dėl ko nors susimesti, tai kuri nors pusė vis užprotestuoja. Įstatymas sako, kad mokėti reikia pagal kvadratūrą arba taip, kaip nutaria bendrija. Jei įstatyme būtų parašyta viena nuostata, nesvarbu kuri, ginčų būtų mažiau. Dabar viena pusė visuomet gali kelti sumaištį ir kviestis į tarpininkus valstybę. Gal tai padaryta specialiai, kad žmonėms susitarti būtų sunkiau? Pirmininkas laviruoja, nori visus suburti į krūvą – kartais taip, kartais kitaip padaro. Kaukazietis, musulmonas.

 

Per metus, kada susikūrė bendrija, padaryta tikrai daug. Sutvarkytas stogas – buvusi namų valdyba nuolat remontuodavo, o stogas toliau varvėjo... Pakeistos laiptinių durys. Prie namo atsirado gėlynai. Turime kaimyną – geraširdį pareigingą gruziną, kuris vos ne kasdien namą apšluoja.

 

Kaip bendrijos pirmininkas – azerbaidžanietis – tvarkosi, patinka ne tik man. Jį prisiprašė vadovauti dar trijų aplinkinių namų bendrijos. Sako, lietuviai nemėgsta musulmonų. tad gal čia tik pas mus taip? Mano laiptinė ypač internacionalinė – lietuviai, rusai, čigonai, azerbaidžanietis, gruzinas. Visi sutariam.

 

Na, darbų dar yra – reikės dar dviejų laiptinių langus keisti, reiktų šildymo sistemą renovuoti, vandenį bent vasarą vertėtų šildyti saulės kolektoriais – tai ginčų dar bus, bet judame į priekį.

 

Šeštadienį buvo maža talkelė: gal 40 centimetrų praplatino kelią, sukantį į kitą kiemą, perkėlė 2-3 metrus bordiūro – bus kur pastatyti dar vieną automobilį. Kiemai suprojektuoti tada, kai 1000 gyventojų turėjo tik kelis automobilius, dabar yra kitaip... Dar gerai, kad šalia namų yra garažai, vieną tokį nusipirkau, bet kartais tingisi kulniuoti net tas dešimt minučių, tad statau ir prie namų. Nors mūsų namui pasisekė – net kas ketvirtam butui yra parkavimo vieta. Tiesa, dalį pasidarėme štai tokiomis talkomis. Kai kada nors užgrius architektai, bus karas, bet „pasibraižyti” ir įteisinti kol kas per brangu.

 

Kita savaitė prasidėjo tradiciškai, vėl aplankiau darbo centrą, vėl pora skelbimų. Grįžti nutariau kita Prūdelio puse, pamenu, kaip iš tos pusės eidavome maudytis, kai buvome vaikai. Radau tą gatvelę Vytauto gatvės gale – tiesa, greičiau takas, per statu net dviračiu važiuoti. Bet pėsčias nusileisti gali. Šiauliečiai tą vietą „Kaukazu” vadina, iš tikro graži vieta. Pakalnėje – Prūdelis ir dar vienas natūralus upelio išplatėjimas, Kumpeliu vadinamas. Kitoje jų pusėje nestati kalva – Šimšė. Tarp Prūdelio ir Kumpelio sutikau žveją – lydekas gaudo. Užkalbino, pagalvojo, kad vaikštau šiukšles rinkdamas, jam idomu, ką tie žmonės renka. Sutarėme, kad tie, kurie šiukšles renka, yra geresni už tuos, kurie šiukšlina. Atrodo, kad žmogelis tiesiog ieškojo sugėrovo, bet šiuo klausimu aš jam ne pagalbininkas. O mintį pakišo neblogą – kai atšils, reikės apsiginkluoti pirštinėmis bei šiukšlių maišais ir sugražinti kokią dalį civilizacijos gėrybių iš gamtos į konteinerį. Laiko gi turiu, manau, nelauksiu masinės akcijos „Darom”, po kurios dar ilgai visur guli surinktų, bet neišvežtų šiukšlių krūvos.

 

Šimšėje įsuku į K. Kalinausko gatvę. Labai vingiuota ir graži, vis kyla į kalną. Nuo vaikystės ją mėgau. Tada dar 6 autobusas ja važiuodavo. Kai tik įsukdavo, jausdavausi kad kitame pasaulyje. Man, augusiam daugiabučiuose, turbūt darė įspūdį, kad aplink vien privatūs namai. Na, dabar ta gatvė dar pagražėjo. Namai išsiplėtė ir į plotį, ir pasistiebė į viršų. Verslūs žmonės čia gyvena. Seniau juos maitino „Elnio” odos, vėliau odinės striukės, o dabar kas? Kalinausko-Vyšnių gatvių kampe stovi kryžius su užrašu „Dieve, gelbėk Tėvynę” ir data – 1941 liepa. Gana dviprasmiška. Išstovėjo visus tarybinius metus. (Čia tiems, kas klauso pasakų apie žiaurų religijos persekiojimą sovietmečiu.) Tiesa, dabar jis, nors ir papuoštas dirbtinėmis gėlėmis, vargu ar išliks. Lūšnelė, kurios kieme jis stovėjo, jau nugriauta. Jos vietoje jau pastatytas rūmas, tik tvora dar neaptvertas. Kai tvers ir nuspręs – norėčiau, kad liktų tas žmonių reakcijos į karo baisumus paminklas.

 

Kalinausko gatvės gale baigiasi senosios Šimšės ribos, nors ne, ta vieta jau vadinasi kitaip – Pakartuvėmis, sako, kadaise čia stovėjo kartuvės. Įdomu, kokie buvo laikai, kai viešai kardavo? Gal žinomo demokrato Stolypino porevoliucinės „kaklaraiščių” reformos? O gal Muravjovo sukilimo slopinimas? Greičiausiai Muravjovo. Gatvė juk „Mužikų tiesos” autoriaus K. Kalinausko vardu pavadinta. Tai va, gatvė seniau rėmėsi į geležinkelį. Gabar toje vietoje nauja keturių juostų Serbentų gatvė, lendanti po geležinkelio pylimu. O K. Kalinausko gatvė baigiasi senojo Šimšės verslumo paminklu – stiklioriaus būdele – pašiūre, primenančia pasakų namelį. Šalia ir savininkų trobelė – langai baigia į žemę susmegti. Verslas matyt tik ant duonos leidžia užsidirbti, bet užtai darbas šalia namų.

 

Kitoje Serbentų gatvės pusėje – Pelkių gatvė. Vingiuota, jei reiktų ant popieriaus lapo nupiešti – nepajėgčiau, nes nelabai ir įsivaizduoju, kur gatvė, o kur į kelis kiemus vedantis akligatvis. Net kelis kartus klausiau kelio. Iš senosios gatvės nelabai kas likę – vis naujakurių statybos, bet yra ir toliu dengta lūšnelė, ir net trys palydovinės televizijos antenos ant jos. Globalizacija. Na, dar pelkė ta pati. Kažkada Pelkių gatve galima buvo nueit į Zoknių dvarą, dabar yra tiesesnių kelių, o ir dvaro beveik nebeliko.

 

Grįžęs namo surašiau savo CV – gyvenimo aprašymą – ir išsiunčiau žmonai pacenzūruoti. Buvau smarkiai išbartas, kad nepaminėjau daugybės savo gerų savybių. Nusprendžiau pagudrauti – ėmiau prašyti, kad ji pati surašytų tą CV su visomis gerosiomis mano savybėmis. Kai kitą kartą ims man už ką nors priekaištauti – turėsiu dokumentą, kad viskas yra ne taip, kaip ji sako. O tam kartui išsiunčiau savo rašytą.

 

siauliu darbo birza

Šiaulių darbo birža seniau ir dabar (foto iš www.miestai.net)

     

 Darbo birža nuteikė gerai. Paklausė, kuo norėčiau dirbti. Prezidentu, – atsakiau. Deja, geros vietos užimtos. Siūlyčiau trumpinti kadenciją iki vienos dienos. Per metus 365 asmenys būtų aprūpinti išlaikymu iki gyvos galvos. Per dvidešimt metų – jau būtume sukaupę nemenką ekselencijų sluoksnį. Deja, tai ne man – pagal amžių gal ir tikčiau, bet pagal nupušimą – tikrai dar ne. Nudžiugino, kad man paskirta išmoka yra šiek tiek didesnė nei minimali alga, gausiu ją už mėnesio. Radom man ir darbą – degalinėj reikia parduotuvės vedėjo. Tiesa, reikalavimas – dirbti buhalterine programa. Nesu joks buhalteris, na, bet CV nusiųsiu, nieko nekainuoja. Dar sutarėme, kad už mėnesio atsinešiu CV, užpildysiu anketą ir turėsiu sąskaitą, į kurią perves išmoką.

 

Na, o iš dyko buvimo visokios mintys galvon ėmė lįsti. Ėmiau galvoti, kaip būtų galima pigiai pagerinti bedarbių „buitines” sąlygas. Šiauliai – mažas miestelis, visur gali pėsčias nueiti, jei skubi – praverčia dviratis, deja, nei prie darbo centro, nei prie darbo biržos nėra jo kur pasistatyti. Na, du projektai kainuotų gal 10 000 Lt, dar porą tūkstančių kainuotų medžiagos ir dar kokį tūkstantį – sumokėti už viešus darbus. Va, savaitei darbo gautų vienas arba du statybininkai. (Kainos tokios, jei valdiškai daryti. O šiaip tai nė tūkstančio litų nekainuotų...)

 

Kitas bedarbių gyvenimą galintis praskaidrinti dalykas – nei biržoje, nei darbo centre nėra kur atsigerti. Biržoje laiko praleidi nedaug, bet darbo centre žmonės ir ilgiau pasėdi. Va, galėtų birža paskelbti konkursėlį ir pastatyti kokį kavos automatą – ir pati truputį uždirbtų, galėtų bedarbiams numesti, o ir firma, įrengusi tuos automatus, turėtų darbo.

 

Fantazierius – štai mintyse jau ir darbo vietų prikūriau... Ttoks dabar laikas – kūrybinės atostogos. Darbo birža skyrė tūkstantuką mėnesiui. Palyginimui, gabiems sportininkams Šiauliuose skiria 500 Lt. Jaučiuosi neprastai įvertintas, nesvarbu, kad išmoka nesiekia ir 40 procentų buvusio atlyginimo. Išlaidas suspaudžiau dar prieš išeidamas iš darbo, tad tikrai išgyvensiu. Santaupų neliesiu bent jau tol, kol birža mokės. O per tą laiką ko nors prasimanysiu.

 

Dirbti už mažesnę algą nei biržos išmoka – tikrai nenoriu. Suprantu, kad naujieji buožės. piktinasi, bet tą išmoką esu užsidirbęs. Mano stažas – trys šimtai dvidešimt keli mėnesiai (taip biržos tarpininkė sakė). Tad samdytojai, jei nori, kad jiems dirbčiau, turi pasiūlyti patrauklias sąlygas ir, kaip sakoma, orų atlyginimą. Na, bepigu man taip kalbėti, kai nesu alkanas. Darbo centre dažnai matau žmonių, kurių akys išduoda – dirbtų bet ką ir tik už pavalgymą. Čia nesenai mačiau jauną moterį – akys gilios ir tuščios, net ašarų nebėra, psichologo pagalbos jai reikėtų, bent man taip pasirodė. Nė nežinau, kas galėtų tokiems žmonėms padėti – karštos arbatos puodelis? Bet jam jie pinigų neturi, o labdaros jiems niekas neduoda.

 

Beje, grįždamas iš darbo biržos pastebėjau, kad beveik savaitę gyvenu be automobilio, su kuo save ir sveikinu. Tai mane pralinksmino. Grįžęs namo, spoksojau pro langą į prasidėjusią šlapdribą ir džiaugiausi, kad man niekur nereikia. Jau trys savaitės kaip esu bedarbis, ir kuo toliau, tuo labiau linkstu manyti, kad tos permainos man į gera. Turiu laiko pamąstyti apie gyvenimą, gera proga dar kartą pakeisti profesiją, nuveikti seniau atidėliotus darbus.

 

2009 10 16