Savaite prabėgo ramiai. Atrodo, nieko doro nenuveikiau. Truputį rašiau, truputį skaičiau. Pabaigiau skaityti gerą knygą – J. Paleckio „Žingsniai smėly”. Žinomų politikų dinastijos pradininko prisiminimai apie Lietuvai lemtingus 1926 metus. Nuolaidžiavimo fašistams istorija, labai panaši į šiuos laikus. Ir parašyta sąžiningai, nežiūrint, kad leista tarybiniais metais. Nebuvau skaitęs. Biblioteka metė lauk, bet žmona parnešė ir taip išgelbėjo vertingą knygą. O kiek knygų ideologiniais motyvais buvo išmesta per šiuos du neva „laisvės” dešimtmečius?

Dar aplankiau uošviją – kelioms dienoms pasižmonėti išleidome žmonos tėvus. Šėriau kiauliukus... Nepasakyčiau, kad buvo nuobodu.

Žmona nutempė pas savo draugę. Ji literatė, tai pasijutau kaip Joniškio literatų būrelio ataskaitiniame susirinkime. Jų gyvenimas iš tikro įdomus: stovykla, naktiniai skaitymai, trys filmukai, beje, verti nacionalinės televizijos. Vienas – apie Matą Slančiauską, žinomą knygnešį, kiti – apie laumes ... Moterytė kruta, nors gyvenimas ir nesaldus. Šiemet penkis mėnesius buvo be darbo, dabar dirba, bet pavasarį ją turbūt atleis. Tačiau nenusimena. Galvoja apie priešlaikinę pensiją. Kita vertus, ko jai liūdėti. Gyvena ūkiškai, sodyba sutvarkyta, žąsis nuo lapių saugo šunes. Kai pasiilgsta žmonių, gali sėsti ir išvažiuoti. Pagavau save, kad ir man ta priešlaikinė pensija būtų neblogai, tik iki jos dar tolokai – dar dešimt metų...

Namie pradėjau remontuoti, nes prieš kiek laiko pakeitė duris. Senas išėmė, naujas įstatė – reikia pasigražinti. Na, daug ko tam koridoriui nepadarysi – tai katino valdos, jis ten galanda savo nagus, bet laiko turiu, kiek apsitvarkysiu. Juo labiau, kad jau mėnuo, kaip nedirbu – laikas ko nors imtis.

Truputį vaikštinėjau ir po Šiaulius. Sutikau seną pažįstamą, tegul bus jis Kolia. Kadaise jis buvo „svarbus” žmogus – vedė pirmąsias Šiaulių diskotekas, buvo turtingas. Dabar – Šiaulių benamis, kokių daug. Na, gal jo stažas kiek ilgesnis. Pažįstu jį gal aštuonis ar devynis metus. Tada dar bandė keisti gyvenimą, kurį laiką negėrė, buvo keliems mėnesiams išvykęs į kaimą. Grįžęs sakė – per sunku dirbti – jo viena ranka nesveika. Netrukus vėl ėmė užgėrinėti – sakė, kad grįžtant nakvoti, reikia atsinešt kokio nors gėralo – jei negersi pats – prarasi „autoritetą”. Negirto aš jo lyg ir nesu matęs. Atrodo, tada jis pasidavė – kuo toliau, tuo dažniau matydavau jį apsmukusį. Dabar, sakė, gyvenimas pasidarė visai nepakenčiamas: pavasarį prie „slėptuvės” jį sumušė – gulėjo ligoninėj, o vos tik išėjo – partrenkė mašina, ir vėl ligoninė... Patariau jam keisti gyvenimą, nes kada nors jį užmuš. „Gerai sakai”, – nesiginčijo, bet balse nebuvo daug vilties ką nors pakeisti. Dešimtmetis valkatavimo tokiame mažame miestelyje kaip Šiauliai – be galo daug.

„Slėptuvė” – tai tarybinių laikų civilinės gynybos statinys, dabartinės valdžios pertvarkytas benamiams gyventi. Benamiai ten gyvena savotiška komuna su sava tvarka ir nerašytomis taisyklėmis. Nors buitis ten skurdi, bet niekas nereikalauja dokumentų, nebūtina būti blaiviam, o ir nakčiai durys atidarytos. Be to, „slėptuvė” arti miesto centro. Gaila, atrodo, šiai bėdžių priglaudai artėja galas – pavasarį ją sukrėtė kelios žmogžudystės – nesenai iš įkalinimo grįžę veikėjai pabandė įvesti savas taisykles, o dabar miesto valdžia grasina pribaigti užkaldama duris. Pasirodo, miestui aprūpinti šį tašką vandeniu labai daug kainuoja – keli tūkstančiai per mėnesį. Niekšelis, besivadinąs savivaldybės administracijos direktoriumi, sakė, kad benamiai gali rasti prieglobstį nakvynės namuose. Kas be dokumentų, su visais kūno gyvuliukais ir alkoholizmo ligos primestu gyvenimo būdu juos ten priims?

Benamių „Slėptuvė" Šiauliuose

Na, bet kaip sakė rusų klasikas Kozma Prutkovas, gyvenimas mieste nesibaigia, net kai iš jo išeina husarų pulkas. Ir be slėptuvės Šiauliuose yra gerų „viečikių”. Nuo seno Šiauliuose klestėjo dar tarybų valdžios suformuoti landynių getai. Jie buvo patogūs teisėtvarkai. Tiriant rezonansinį įvykį, visada galima buvo apeiti taškus ir apklausti samanės pardavėjus bei vogtų daiktų supirkėjus – kas nors ką nors bus girdėjęs. Todėl jų ir nenaikindavo, netgi už tam tikrą mokestį „globodavo”. Rajone, kuriame mokiausi, buvo „Pasakų namelis”, „Besarabija” ir net „Svaigalų gatvelė”. „Besarabiją“ nugriovė ir pastatė daugiaukščius. Ironiška, bet „Svaigalų gatvelė“ išliko. Nežinau, gal tebėra net „Sarajus”, kuriame „rašalo“ upių neužtvenkdavo nė reguliarūs – rengiami po keliskart per naktį – milicijos reidai. Ironiška, bet tas statinys buvo įrengtas sportui – vaikinai pasistatė štanginę, bet geležys netrukus atsibodo. Senai ten nebuvau. Gal reiks kada pasivaikščioti, jaunystę prisiminti.

Miesto centras turėjo savo taškus: „Piratnamį” Dvaro gatvėj – dar ir dabar jo gyventojai neatsikrato koridoriuje, o vasarą – ir kieme miegančių benamių. Šalia buvusio „Gubernijos” alubario – “Štabas”. Tai niūrus smetoninės statybos pastatas – dabar jį grąžino ankstesniems savininkams, bet buvusios tradicijos lengvai nesitraukia. Kiek toliau – „Žalgirynas”: bendrabutis Žalgirio gatvėje. Visai šalia turgaus – „Čiombės” valdos. „Čiombė“ – tai ištisa dinastija, turbūt net ketvirta tos šeimos karta varo „prekybą” . Išgarsėjo Brežnevo laikais, kai samdydavo pardavėjus, kurie ten dirbo trimis pamainomis. Reikia pripažinti – turi tos šeimos žmogeliai nelegalaus verslo gyslelę. Teko stebėti, kaip tos giminės atstovas 1982 metais respublikiniam karinio komisariato šauktinių surinkimo punkte per pusvalandį suorganizavo nenutrūkstamą prekybą degtine, o po paros jau turėjo „monopolį”... Dabar ta šeima, kiek girdėjau, greta pilstuko, naminės ir cigarečių, dar truputį, nors ir ne itin sėkmingai, prekiauja moterimis. Be to, turi kelias kavines, kurias kažkodėl iš jų norėjo atimti vienas po to automobilio avarijoje netikėtai žuvęs Šiaulių „mafijuozas”. Gal ir žuvo, nors artimos policijai „mafizosės” turėjo kitokią nuomonę.

Tai toks sovietmečio palikimas. Naujieji laikai atnešė kitų laisvių – prisikūrė visokių surinktų ir pavogtų antrinių žaliavų bei šiaip visokių daiktelių supirktuvių. Infrastruktūra yra, tad Kolia su kolegomis neprapuls. Va, jei sugalvotų gyventi kitaip? Tai iš tikro būtų sunku, nes beveik nėra įstaigų, padedančių suklupusiam žmogui atsikelti.

Kol dirbau rytais, tuo pačiu autobusu vykdavo vyriškis. Tvarkingai apsirengęs, tik kvapas išduodavo, kad jis yra prieš kelis metus uždarytos „Amerikos” – taip šiauliečiai vadina šalia miesto esantį Aukštrakių savartyną – gyventojas. Savartyną uždarė, o gyventojai liko. Dalis patraukė į miestą „tikrinti” šiukšlių konteinerių. O šitas bando keltis – jį samdo perrinkinėti šiukšles. Ir vežioja kasdien į darbą, nors į kitą miesto pakraštį jam tenka vykti visuomeniniu transportu. Keleivis jis tvarkingas, visada atsižymi bilietą. Jei ne tas absoliutaus skurdo kvapas... Beje, jis šeimos žmogus – kas vakarą stotelėje, baigusi tos dienos konteinerių apžiūrą, jo laukia gyvenimo draugė. Stebėdamas, kaip jie gražiai sutaria, visada linkėjau, kad išsikapanotų. Ko gero, jie turi daugiau šansų nei Kolia. Nors į „Slėptuvės” uždarymo/neuždarymo peripetijas įsijungė ir sunkioji politikų artilerija – kai kas žada net apmokėti tos bėdžių priebėgos išlaikymo išlaidas – manau, kad Kolios ir jo kaimynų padėtis nuo to nepagerės.

Yra Šiauliuose ir žmonių, kuriems sekasi geriau nei Koliai. Žiūriu – Pergalės (džiugu, kad aikštės taip ir nepervadino) aikšte eina šachmatų didmeistrė Viktorija Čmilytė su sūnumi. Berniukui dar dvylikos nėra, „per mažas boksuotis“, – šovė mintis. Viktorijos tėvas – boksininkas, vėliau – bokso treneris, dėl dukters pakeitęs profesiją ir ėmęs treniruoti šachmatininkus. Man tai labai suprantama – pats kažkada su draugu ieškojau šachmatų būrelio – neradom. Tada draugas nuėjo į lengvąją atletiką, o aš – į boksą. Sportavau ar ne penkis metus, boksas man buvo intelektualus sportas.

Beje, šachmatai reikalauja daugiau kantrybės nei intelekto. Juose visada reikalingas priešininkas, ypač jei žaidi be laikrodžio, o bokse gali laimėti ir priešininkui „nedalyvaujant”. Gal dėl to ir pasilikau su boksininkais net po to, kai treniruočių draugai parodė, kur renkasi šachmatininkai. Šachmatais mėgau žaisti. Žaidžiau daug. Dar iki tarnybos kariuomenėje parke buvusioje šachmatinėje praleisdavau ištisas dienas ir vakarus, nors šachmatininkas iš manęs menkas. Deja, „Šachmatinės”, kaip ir daug ko, neliko. Pražudė godulys – iš pradžių privatizavo, vėliau sudegino. Liko tik pamatai. O būtų smagu dabar nueiti ir sulošti partiją kitą. Gerai, kad bent teniso kortų neprivatizavo, o tai būtume turėję pilką privačių valdų kvartalą.

Prisiminiau dar vieną savo draugelį – Stasį, kažkodėl „Čigonu” vadinamą. Išsikėlė jis iš Šiaulių, gyvena kaime prie Kurtuvėnų. Žmogus kupinas optimizmo ir sveikos ironijos. Vasarą, kai buvome susitikę, pasakojo, kad nuo mažų dienų buvo disidentas. Nuo pat gimimo mėgo garsiai šaukt prieš tarybų valdžią. Kai namiškiai neapsikęsdavo jo protestų ir suvystydavo rankas kojas – tada triesdavo į tuos vystyklus – štai kaip jis kovojo su tarybų valdžia... Tada pasijuokėme, kad tokia istorija labai panaši į daugelio „rezistentų” pasakojimus. Mieste dirba jo žmona, tad užnešiau jai „Juodraštį” ir paprašiau perduoti labų dienų vyrui. Kaip ir pabendravome. Stasys visada mane nuteikia linksmai. Pakėliau sau nuotaiką, ir namo – įspūdžių jau pakaks.