Perskaičiau apie savižudį. Per langą išoko keturių vaikų tėvas, buvęs verslininkas. Negalėjo greitai likviduoti turėtos individualios įmonės, todėl bedarbio pašalpos jam nemokėjo. Darbo ieškojo nuo birželio. Greta – ilgas sąrašas žmonių, dėl panašių problemų pasirinkusių savižudybę. Pasigedau užuojautos tiems žmonėm ir jų artimiesiems. Užvaldė jausmai. Apsirengiau ir išėjau į darbo centrą. Nei darbo rasti tikėjausi, nei jo norėjau. Reikėjo prasiblaškyti.. Norėjosi piktintis – ką, tie rašeivos nežino, kad savižudybė lyg užkratas – iš kelių tūkstančių, perskaičiusių šį rašinį, kas nors gali irgi pasirinkti tokį kelią.
Reikėjo įveikti savo baimes – o kas, jei ir man taip nepasiseks. Esu gi suskaičiavęs šių ir kitų metų savo pajamas. Dirbti neplanuoju, tad beveik pusę planuojamų pajamų sudaro darbo biržos išmokos. Viena iš įmanomų išeičių, kurių esu sugalvojęs gal penketą, – kurti savo įmonę. O dabar žurnalistai „paskatino”… Kažkoks smulkaus verslo žlugdymas gąsdinant… Vienas neatsidarys įmonės, kitas paskubės ją likviduoti, o trečias išims šiek tiek pinigėlių iš verslo, kad nepatektų į nepavydėtiną padėtį. Žiūrėk, Lietuvoje darbo vietų ir sumažės – kokiais keliais šimtais ar tūkstančiais.
Žurnalistai elgiasi kaip ir jų kritikuojamas A. Kubilius. Nors gal iš jų per daug reikalauju? Gal noriu, kad jie taikytų socrealizmo metodą, su privaloma „teigiamo” herojaus randama išeitimi? Nea, tik norėtųsi trupučio atsakomybės ir dar – kad nepirštų “depresūchos”. Rūpesčių bei skausmo pakanka it taip.
Jau seniau piktino, kaip įvairių leidinių žurnalistai pristato bedarbystę. Ilgą laiką rašė, kad bedarbiai sudaro vos kelis procentus, neva nedirba tik tie, kurie dirbti nenori. Visiškai nesidomėjo, kaip išgyvena tie žmonės. Dabar rašo, kad bedarbystė pasiekė net keliolika procentų, tačiau vėlgi beveik nesidomi, kaip ir iš ko gyvena tie žmonės, Nesenai perskaičiau, kad šį mėnesį Šiaulių apskrityje 1600 žmonių baigėsi nedarbo išmokų mokėjimas. Visiškai nieko apie jų galimybes išgyventi. Žurnalistai nežino, iš kur gauti tokią informaciją? Greičiausiai jie yra abejingi šiai problemai. Jų reikalas – „parduoti” karštą faktą, gauti už tą vienadienį rašinį honorarą ir imtis kitos tokios pat „karštos” temos. Va čia ir pasidžiaugiau, kad dar nesu taip atbukęs, kad imčiausi žurnalisto „karjeros”.
Tokių neramių minčių genamas priėjau Talšos ežerą. Akys užkliuvo už žvejo. O ką – pažvejoti būtų malonus užsiėmimas, atsvara depresijai, be to, mėgstu žuvį, o pagauti vieną kitą lydekaitę dabar nebūtų sunku – sezonas. Tik kažin kaip su leidimais? Taigi gyvename policinėje valstybėje – įmerkti meškerę į upelį ar ežerą be leidimo „nevalnu”. Ir nesvarbu, kad jo niekas nežuvina. Be leidimo gaudysi – gresia bauda. Priėjau arčiau, žvejo veidas pasirodė pažįstamas – Algis.
Kadaise kartu dirbome, buvome porininkai. Tais laikais, kai valstybės saugumo komiteto pareigūnai nerekomendavo manęs „rinkti” brigadininku. Kad nekiltų nereikalingų konfliktų, įkalbėjome Algį tapti brigadininku ir toliau kovojome už savo atlyginimus. Geri laikai buvo – abu buvome jauni ir drąsūs. Dabar – tik drąsūs…
Lydekas Algis vilioja žuvele. Vieną jau ir pasigavęs. Netuščias. Dirba dabar skardininku – visada turėjo „nagus” – kai derindavome tekinimo automatus, buvo už mane geresnis specialistas. Tik įmonė, kurioje jis dabar gamina ventiliacines sistemas, nepilnai apkrauta darbu, dirba tris-keturias dienas per savaitę, o kartais ir dar trumpiau. Tai ir stumia dienas žvejodamas. Paklausiau, ar čia mieste žvejo bilietų netikrina? Atsakė, kad tokio atvejo nepamena. Gal iš tikro inspektoriai daugiau lankosi nuošaliose vietose, kuriose visokių brakonierių pasitaiko. Bet man tie tikrintojai vis tiek pasitikėjimo nekelia. Pakliūsi – teks mokėti. Iš Algio sužinojau, kad žvejo bilietas ne toks jau ir brangus – tik dvidešimt penki litai metams. Maniau, kad bus bent dvigubai brangesnis. Tarybiniais metais kainavo iš pradžių tris, vėliau – gal penkis rublius, tad maniau, kad dabar turėtų būti apie penkiasdešimt. Ne toks baisus tas velnias, kaip jį įsivaizduoji. Reiks įsigyti – nusprendžiau. Algis patarė neskubėti – tuoj metai baigsis, o kitais reiks vėl 25 Lt mokėt. Jis teisus.
Aida Ž. Depresija. www.efolo.lt
Atsisveikinau ir patraukiau savo keliais. Už keliolikos metrų stabtelėjau prie informacinio stendo, kuris pristato gamtosaugininkų taką paežere ir Salduvės parku. Virš penkių kilometrų – turėtų būt valanda ar pusantros, o dviračiu būtų pusvalandis. Gal kada ir reikėtų pralėkti, bet šiandien jau kaip ir nebereikia – nuotaika juk pasitaisė.
Darbo centre nieko naujo ir sau tinkamo neradau. Bet jau ir nerūpėjo. Stebėjau benamį, kuris „grafke” segėsi striukę. Lauke šalta, o jis rado šiltą vietą dienai stumti, gal dar ir kokį atsitiktinį darbelį nugriebs? Įeinant prie laiptų trys vyriškiai kažką garsiai porino apie darbą Anglijoje, po pusvalandžio, kai ėjau laukan, vienas iš jų vėl garsiai pasakojo apie Biskajos įlanką. „Geografai – lengvatikius žasinus gaudo”, – pagalvojau. Širdy nusijuokiau – ir namo. Šiai dienai įspūdžių pakaks.
2009 11 07
