Kazys Boruta. Kryžių Lietuva. Eilėraščiai. Ryga: knygų leidimo bendrovė „Audra“, 1927.

Tarpukario Lietuvos valdžia buvo uždraudusi dvi Kazio Borutos knygas: eilių rinkinį „Kryžių Lietuva” (1927) ir romaną „Namas Nr. 13“ (1928). Už šių knygų skaitymą arba platinimą grėsė 5000 Lt bauda. Įdomiausia, kad jas perskaitę, o ypač „Kryžių Lietuvą“, šiandieniniai skaitytojai nė nesuprastų, dėl ko jos sulaukė tokio drakoniško verdikto. Jos nepažeidžia jokių moralės ir etikos normų, neskatina smurto, nekursto tautinės ar rasinės neapykantos. Na, trumpame K. Borutos romanėlyje pasitelkta Lietuvos kaip milžiniškos tupyklos metafora gal ir galėjo žeisti patriotinę Smetonos valdininkų savimonę, tačiau kuo užkliuvo sentimentalūs ir skausmingi „Kryžių Lietuvos“ ketureiliai, parašyti klasikine maironiška forma, itin metaforizuoti ir neturintys prozai būdingo tiesmukumo?

 

Matyt, Smetonos valdžia jaunojo K. Borutos, kuriam tada sukako vos 22 metai, net nelaikė rašytoju, tad jo knygas mašinaliai dėdavo į vien1 krūvą greta kovingų maištingojo rašytojo manifestų, tikrai galėjusių užsitraukti valdžios nemalonę. Juk tuo metu K. Boruta buvo vienas jauniausių ir perspektyviausių prieš metus (1926) įkurtos Socialistų revoliucionierių maksimalistų sąjungos narys, parašęs Smetonai įžūlią protesto telegramą: „Prezidente, nedrįskite leisti žudyti nekaltų žmonių!“ Labai tikėtina, kad valdžios draudimai buvo nukreipti visų pirma prieš K. Borutą kaip revoliucionierių, o ne kaip rašytoją. 

 

1925 m. pavasarį K. Boruta buvo pirmą kartą areštuotas už Gegužės pirmosios šūkius, paskelbtus jo redaguotame vienkartiniame leidinyje „Draugas jauniems“, o 1926 m. pašalintas iš universiteto ir priverstas emigruoti į užsienį. Išvykęs į Austriją, Vienos universitete studijavo literatūrą, filosofiją ir istoriją, tačiau 1927 m. vasarą, turbūt išgirdęs apie Tauragėje rengiamą sukilimą, grįžo į Lietuvą. Rankoje jis laikė Švietimo ministerijos paskyrimą dirbti mokytoju Telšių žydų gimnazijoje, bet jau Telšių geležinkelio stotyje buvo suimtas ir paleistas su sąlyga, kad išvyks iš Lietuvos. Nuolat persekiojamas Kauno saugumo, jis nelegaliai – paslėptas garvežyje – nukeliavo į Rygą, ten ir išleido „Kryžių Lietuvą“.

 

Štai tokia šios knygos atsiradimo priešistorė, kurios nežinant eilėraščių rinkinį „Kryžių Lietuva“ būtų galima priskirti prie tradicinės pomaironinės lietuvių poezijos krypties, kurioje klasikinė eilėdara sumišo su novatoriškais keturvėjininkų kūrybiniais ieškojimais. Ir iš tikro – 34 rinkinio eilėraštukuose dominuoja laiko patikrinti rimuoti ketureiliai, keturvėjininkų maniera kartais sulaužomi poezijai neįprastų naujadarų, sąskambių ar ištiktukų virtine:

Ant vieškelio, ant šunkelio, ant kelio

susikryžiuos ant kryžiaus kryžius.

Tai Lietuvą kryžiuoti kelia

kryžiaukom žemė mūs nudryžus.

Taigi 1927-aisiais K. Boruta dar nebuvo pažengęs iki „Lietuvos-išvietės“ įvaizdžio ir savo Tėvynę vaizdavo kaip Nukryžiuotąjį: „Ant vieškelių. Ant kryžkelių. / Sodybų. / Tai mano tėviškė / ant kryžiaus kybo” („Kryžių Lietuva“, p. 6). Tokioje nukryžiuotoje Lietuvoje nėra vietos nei žmogui, nei laisvai jo minčiai – juodų kryžių fone staugia šuva, ant slenksčio dūsauja motina, prieklėtyje rauda sesuo, tylomis tekši kraujas, mėnulio ranka blizga kalėjimo lange, juoda gėla gaubia pasaulį.

 

Be niūrių (šiandien sakytų – gotikinių) „kryžių ir kalėjimų Lietuvos“ impresijų, autorius į rinkinį įtraukė ir 3 ilgesnius eilėraščių ciklus, kuriuos galima vadinti poemomis. „Atriškite akis“, „Artojų maištas“ ir „Poema apie berną“ – tai gana proziški pasakojimai, greičiausiai paremti konkrečiais to meto įvykiais. Pavyzdžiui, iš pirmosios poemos fragmento („Prie vartų suurzgė motoras, / tamsoj sučerškėjo pentinai. / Mirties auto durys storos / atsidarė / ir su Vosylium užsirakino“) galima spręsti, kad autorius kalba apie suimtą savo bičiulį aušrininką Aleksandrą Vosylių, kuris 1929 m. dalyvaus pasikėsinime į Lietuvos ministrą pirmininką A. Voldemarą ir bus už tai valdžios sušaudytas.

 

Šioje nedidelėje knygelėje svarbiausi man vis dėlto pasirodė ne tam laikotarpiui gana įprasti rimuoti tekstai (ilgesni ar trumpesni), o trys eiliuoti manifestai, pateikti pačioje knygos pabaigoje. Juose autorius deklaravo nedalomą kūrybos ir gyvenimo visetą, į kurį turėtų pasinerti ir žmonės, laikomi rašytojais arba menininkais, ir žmonės, laikomi „paprastais“ žmonėmis. Manau, kad kaip tik iš šių eilėraštinių manifestų išsirutuliojo ir rašytojų grupės „Trečias frontas“, ir K. Borutos vadovaujamos rašytojų grupės „Darbas“ idėjos. 1932 m. spalio 15 d. ši grupė (Kazio Borutos, Kazio Jakubėno, Mečio Bulakos, Antano Laisvydo, Vytauto Montvilos ir kt.) paskelbė „Deklaraciją dėl literatūros laisvės ir kultūros“, kuri išreiškė atsiribojimą nuo grynai estetinių keturvėjininkų vertybių ir orientaciją į „aktingą literatūrą“: „Literatūrą ištiko bėda, nuvalkiota formulė seniai apsivertė aukštyn kojomis: ne literatūra užbėgo gyvenimui už akių, bet gyvenimas stambiais šuoliais pralenkė literatūrą. [...] Todėl mes griežtai pasisakome už aktingą literatūrą, kad literatūra laimėtų gyvenimą, o gyvenimas literatūrą. Todėl mūsų kova dėl literatūros yra kova dėl kultūros. O kova dėl kultūros yra kova dėl laisvės. Tikra kultūros kūryba galima tiktai laisvoje visuomenėje“ („Darbas“, pirmoji rinktinė knyga, Kaunas, 1932).

 

Kaip tik tokia borutiškos šventosios trejybės: „laisva visuomenė, laisva kultūra, laisvas žmogus - idėja ir buvo paskelbta knygoje „Kryžių Lietuva“, pasirodžiusioje 1927-aisiais, kai „Trečio fronto“ sąjūdis dar nė nebuvo įsčiose.

Broliai, jums porą žodžių

paprastų, kaip mano kraštas prastas.

Tegu ir valkata tarp jūsų pasirodžiau,

ant galvos kurio 9 vėtros draskos,

tačiau tai mažmožis, draugai!

O ir menas dar ne viskas.

Kaktos keturkampį stačiau kai atstatai,

rūsčiau perkūnijos akyse tvyska,

todėl, visur žiūrėdamas pro vėtrų prizmą,

atkakliai aš agituoju

už visokeriopą aktyvizmą.

Atremontuokime aktingai

Pabaltijos krantą!

Kad būt visiem šviesu ir laisva,

dangus kad būtų aukštas!

Sukilkime visi, nelyginant per gaisrą,

Ir ženkim į rytojų, kuris per kovą aušta.

Taigi Lietuvoje niekam nežinoma K. Borutos knyga „Kryžių Lietuva“ laikytina pirmuoju „Trečio fronto“ ir „Darbo“ pranašu, deklaravusiu literatūros ir gyvenimo neatskiriamumą. „Aktinga“ literatūra būtų tikras išsigelbėjimas ir šiandieninės lietuviškos literatūros žvaigždutėms, iki ausų panirusioms į žlugdantį solipsistinio egocentrizmo liūną.

 

Darius Pocevičius

„Šiaurės Atėnai", 2009 11 12