Truputį daugiau nei mėnesio prireikė, kad įsitikinčiau – darbo nėra. Eidamas gatve sutikau pažįstamus veidus – vakar darbo centre jie, kaip ir aš, skaitė skelbimus. Šiandien jie lygiai taip pat kruopščiai tikrino konteinerių turinį. Ko ten ieškojo, nepaklausiau. Bet tai privertė susimąstyti, iš ko gyvensiu. Kol kas bėdos nėra, bet... Su kiekviena diena darausi vis didesnis skurdžius. Pabandžiau kalbinti žmones, iš ko jie gyvena.

Ilona moko vaikus matematikos. Tą amatą išbandė dar studentaudama, pamenu, vieną „klientą” net pats prirodžiau... Ima ji aiškiai per pigiai – 10 Lt už valandą, turi tris mokinius. Dvi valandos per savaitę – šešiasdešimt litų. Ne kažin kas, bet ji turi darbą, ir tai tik papildomi pinigėliai. Sakyčiau, nėra blogai, kol mokesčių inspekcija nepričiupo „už nelegalų verslą”.

Galėčiau ir aš. Matematikos mokytojai dažnai užimti savimi, kvalifikacijos kėlimu, visokiomis priemonėmis, reikalingomis atestacijai, pavargę nuo daugybės pamokų ir per didelio mokinių skaičiaus klasėje. Na, kai kurie dar skiria šiek tiek dėmesio patiems gabiausiems. Jau mokykloje stebėjausi, kaip kai kurie bendraklasiai, atrodo, protingi ir išsilavinę, o sugebėdavo taip beviltiškai atsilikti matematikoje. Baigiamosiose klasėse kai kuriems tekdavo aiškinti ką nors iš penktos ar šeštos klasės kurso. Vėliau mokytojai stebėdavosi, kaip tie beviltiški mokiniai per trumpą laiką padarė tokią didelę pažangą. Ilona sako, kad dabar su kalkuliatorių „įdiegimu” dažnas nė daugybos lentelės neišmoksta. Mokytojai neskiria pakankamai dėmesio, kad surastų tas spragas, be to, tai padaryti sudėtinga klasėje, kai mokiniui svarbiausia tik „neapsijuokti” prieš klasiokus.

Kaip ten bebūtų, ėmesis tokio verslo, rizikuočiau pakliūti ne tik mokesčių inspekcijos, bet ir darbo biržos nemalonėn. Rizika didelė, o pajamos mažiau trijų šimtų – neapsimoka.

Gatvėj sutikau susinervinusią Daivą. Eina pasiimti uždirbtų pinigų – porą savaičių nelegaliai dirbo. Sako, negalvojusi, kad uždirbs tiek mažai – vidutiniškai dvidešimt vieną litą per dieną, todėl ten daugiau nebeeis. Šiaip ji kiek emocinga. Gal prieš metus nenuėjo ten, kur siuntė darbo birža, o laikinai įsidarbino kitur. Laiku nepranešė ir buvo išbraukta iš bedarbių sąrašo. Anksčiau truputį jai padėjau – tris mėnesius ji laikinai dirbo mano buvusioje darbovietėje. Buvau jos viršininkas, mačiau – gal ir ne greitai besisukanti, bet kruopšti darbininkė. Dvidešimt litų per dieną – tai keturi šimtai per mėnesį, vadinasi, tik pusė minimalios algos, ir dar nelegaliai  Tai totalus išnaudojimas.

Beeinantį mane aplenkė dviratininkas. Vežėsi kibirą šaltalankių uogų iš Salduvės parko. Prisiminiau savo senelį. Jis, išėjęs į pensiją, kapstėsi po savo daržą ir vis nešė ką nors turgelin parduoti. Negalėjo žmogus be darbo. Apart daržo dar turėjo nuolatinį pajamų šaltinį – krienus. Kasdavo tas šaknis ne vien savo darže, bet ir pievose. Kad nereiktų toli vaikščioti, prisodindavo jų pievoje šalia daržo. Bet juos pardavinėti juk irgi „verslas”. Be to, kažkur neseniai skaičiau, kad kažkoks neišmintingas pensininkas gyrėsi, jog nemenkai uždirba pardavinėdamas krienų šaknis – manau, tas atviravimas ženkliai padidino konkurenciją.

Dar sutikau Valdą. Senokai nesimatėme, gal pusantrų metų. Gyvena kaimelyje Radviliškio rajone, buvusioje tarybinio ūkio gyvenvietėje. Tose Kutiškėse buvau keliskart nuvažiavęs, 1991 m. konsultavau profsąjungą kūrusius žmones. Užkampis. Geležinkelis ir kelias į Tyrulius, tokį kaimelį pelkių apsupty. Valdas sako, kad irgi sėdi be darbo. Ir santaupos jau į pabaigą. Palinkėjau jam sėkmės.

Parėjau namo, o juose užklupo tikri nemalonumai. A. Kubilius, atrodo, rimtai panoro mane išbuožinti. Skelbia apie planus sumažinti man skirtą išmoką net dviem šimtais litų. Nė cento iš tų pinigų dar nesu gavęs, bet juk tikėjausi. Jei tam niekšui pavyks, mano „pajamos”, kurios išėjus iš darbo ir taip sumenko daugiau nei per pusę, sumažės dar penktadaliu. Teks gyvent iš santaupų. Tai vėl išmušė iš pusiausvyros.

Na, pabandžiau gintis. Parašiau straipsniuką „Valdžia griebėsi bedarbių „išbuožinimo“ programos”. Nors nemanau, kad taip išsigelbėsiu, bet atėjo klasinis prašviesėjimas –: sutvirtėjo noras padaryti tiems niekšams, valdantiems Lietuvos Respubliką, ką nors blogo.

Kai dar vienas niekšelis – toks R. Dagys – nusprendė perspjauti A.Kubilių ir ėmė siūlyti atimti iš manęs ne po du, o po tris šimtus penkiasdešimt litų per mėnesį, supratau, ko noriu. Rūstybės valanda artėja. R. Dagys siūlo sumažinti maksimalią bedarbio išmoką iki 690 litų. Gyvenime bent porą kartų esu sutikęs tą poną Dagį – gana šlykštus tipas, buvo profsąjungos bosas, socialdemokratas, po to – „socialdemokratas 2000“. A. Akstinavičiaus bendras, dabar – krikščionis demokratas, net ministru kurį laiką buvęs, žodžiu, renegatas. Dabar apgailestauju, kad tada tik pasikalbėjau. Reikėjo gerai vožtelti – dabar jau būčiau atsėdėjęs ir didžiuočiausi gerą darbą padaręs. Na, bet dar ne vakaras. Tikiuosi, tas ponas nebeilgai tuks nuo žmonių prakaito ir ašarų.

Va, ir išsikeikiau. Bet negaliu pasidžiaugti, kad palengvėjo. Padėtis kritinė. Reiktų nuleisti garą – sudalyvauti kokiam nors mitinge. Bet nuo politikų man jau alergija. Profsąjungos? Na, jei koks A. Černiauskas – socialinis Kubiliaus partneris – pasikviestų, ko gero nueičiau. Tada tai nacionalinio susitarimo šutvei mažai nepasirodytų...

Jaučiuosi taip, kad Seimo ar vyriausybės langų daužymas atrodo kaip tinkama pramoga. Dar kartą peržiūrėjau sausio 16-osios kadrus – kiek atlėgo. Gaila neprimušė nė vieno iš valdančiųjų.... Bet tikiuosi, kad tai ne paskutinis kartas.

Vienžo, šoku karo šokį. Kas iš to išeis? Nežinau, pamatysim. Gyvenu vieną kartą. Mane nori apvogti įžūlūs vagys, kurie nesigėdydami garsiai skelbia apie savo planus. Esu užpultas. Turiu gintis. Kol kas tik šoku. Šoku karo šokį – tai padeda nuo šoko terapijos.