Serhij Žadan DEPECHE MODE: „Valstybė − pochuj, transnacionalinės korporacijos − pochuj, kapitalo susiliejimas − pochuj“
menas
       Serhijus Žadanas (g. 1974 m.) – ukrainiečių literatūros enfant terrible, poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas, literatūros renginių, roko koncertų, teatralizuotų performansų ir pilietinio nepaklusnumo akcijų organizatorius. Jo romane DEPECHE MODE vaizduojamas posovietinis Charkovas – iš bejėgiškumo sužvėrėjusi milicija, čigonų „miestelis“ su narkotikų prekiautojais, apleistose gamyklose įsikūrę jauni trockistai, amerikietis pamokslininkas su paauksuotu roleksu ant rankos, adrenalino pertekliaus draskomų futbolo sirgalių karai, snobiški madingų žurnalų redaktoriai ir jiems parsidavę „padorūs“ jauni karjeristai. Labai liūdnoje ir labai juokingoje knygoje socialinis protestas ir maištas persipynęs su autentiška ir dažnai neviltinga kartos, kuriai priklauso ir pats autorius, patirtimi. Siūlome susipažinti su knygos ištrauka, kurioje jaunieji Charkovo „antiherojai“ svarsto, kas yra marksizmas, leninizmas ir permanentinis pochujizmas.

       ***
       − Jūs apie šiuos dalykus tiesiog nieko neišmanote. Jūs kalbate apie marksizmą-leninizmą ir nesuprantate, kas tai yra.
       − Na, taip, tu iš mūsų vienintelis viską supranti.
       − Kuo čia dėtas aš. Ne apie mane kalba. Štai jūs kalbate apie marksizmą. Juk iš tiesų marksizmas nugali, suprantate?
       − Na, kaipgi. Ir kurgi jis nugali?
       − Marksizmas nugali ne kur nors. Jis nugali iš principo.
       − Na, taip.
       − Marksizmo galybė – tai, jog jam pakanka savęs. Tarkime, Trockis.
       − Trockis – žydas.
       − Taip. Ar žinote, ko Trockis važiavo į Meksiką?
       − Man atrodo, jam Koba pakrovė malkų.
       − Koba irgi žydas.
       − Koba?
       − Jo. Ir Iljičius.
       − Iljičius – kazachas.
       − Totorius.
       − Kazachas.
       − Koks skirtumas?
       − Kazachai neturi rašto.
       − O totoriai?
       − Ir totoriai neturi.
       − Ne, Koba ne žydas, Koba rusas. Jo pavardė rusiška: Stalinas.
       − Čia ne jo pavardė. Čia jo sūnaus pavardė. Vasios Stalino. Jis buvo futbolininkas.
       − Aha, o Trockis – krepšininkas. „Darbo rezervai.“
       − Kuo čia dėtas Trockis, – kartoja Čiapajus man jau žinomą frazę, sėdėdamas ant taburetės ir prisidegdamas cigaretę. – Trockis čia niekuo dėtas. Tu, – sako jis Vasiai, perduodamas jam cigaretę, – turėtum tai suprasti. Jie, – jis iškvepia dūmus į mūsų pusę, – niekada to nesupras, jie apsikrėtę kapitalo bacilomis, bet tu, – jis atima iš Vasios cigaretę, dar sykį užsitraukia ir grąžina cigaretę Vasiai, – turėtum tai suprasti. Ar esi girdėjęs apie permanentinio pochujizmo teoriją?
       − Ką? – užsikosėjęs Vasia perduoda cigaretę man. – Kokio pochujizmo?
       − Permanentinio, – pasitaiso akinius Čiapajus. – Na, čia aš taip ją vadinu. Iš tiesų ji vadinama permanentinio kapitalizmo irimo teorija, bet man labiau patinka ją vadinti permanentinio pochujizmo teorija.
       − Jo, – įsiterpia Šuvà, perimdamas iš manęs cigaretę, – permanentinio pochujizmo – čia visai nieko.
       − O kokia ta teorija? – klausiu aš, vėl laukdamas savo eilės.
       − Paprasta teorija, – sako Čiapajus, išpūsdamas dūmus ir perduodamas cigaretę toliau ratu. – Ją sukūrė draugai iš Donecko srities komiteto.
       − O, – sakau aš, – tie tai jau sukurs.

       Čiapajus klausiamai pažvelgia į mane.

       − Kraštiečiai, – paaiškinu aš.

       Jis pritariamai linkteli galvą, ištraukia iš po stalo trijų litrų stiklainį nežinia kokio morso, nugeria iš jo ir ištiesia man. Ne, ne, mojuoju ranka – aš verčiau parūkysiu.

       − Štai, – tęsia Čiapajus, nusišluostęs rankove kruviną pomidorų tyrę. – Teorija, iš esmės, revizionistinė, pagrįsta peržiūrėta pagrindine Markso idėja. Proletariato kaip tokio pakankamumo sau pačiam idėja. Ar esi skaitęs, – klausia jis manęs, nes Vasia pasislėpė už dūmų, – Markso ir Engelso susirašinėjimą?
       − Ne, – sakau aš, – bet žinau, kad jie buvo draugai.
       − Teisingai, – sako Vasia, – jie buvo draugai. Gerąja prasme draugai, tu nemanyk.
       − Aišku, – sakau aš, – gerąja prasme.
       − Ir jų susirašinėjimas, – tęsia Čiapajus, − buvo visai nieko, savotiškai net labiau nieko negu „Kapitalas“.
       − Kas gali būti labiau nieko už „Kapitalą“? – šiek tiek ne į temą priduria Šuvà, bet aš perduodu jam cigaretę, ir jis nutyla.
       − Sovietai, – sako Čiapajus, – pagrindiniu veikalu laikė vien „Kapitalą“. Tai, mano manymu, – lemtinga, tragiška sovietinės ideologijos klaida. Reikėjo atkreipti dėmesį į susirašinėjimą. Į Markso ir Engelso susirašinėjimą. Draugai iš Donecko srities komiteto tai įrodė, – tvirtai pareiškia jis ir užgesina nuorūką.

       Kokias dvidešimt ar trisdešimt minučių visi tylomis mąsto apie draugus iš Donecko srities komiteto. Pagaliau Čiapajus atsikvoši ir pradeda ruošti dar vieną cigaretę.

       − Viename laiške, – sako Čiapajus, užsitraukdamas ir perduodamas cigaretę be sąmonės sėdinčiam Vasiai, – iš ankstyvojo susirašinėjimo, – paaiškina jis, – iš vadinamojo Hamburgo laikotarpio...
       − Visai kaip kokie bitlai, – sakau aš.
       − Marksas tada daug eksperimentavo su visuomenės sąmone.
       − Ką? – nuo šių žodžių Vasia prabunda.
       − Čia, – aiškinu aš, – Čiapajus sako, kad savo laiku tavo mylimas Marksas „Reperbane“ eksperimentavo, plėsdamas sąmonės ribas.
       − Rūgštį rijo, – Šuvà niekaip negali sulaukti savo eilės, todėl akivaizdžiai nervinasi.
       − Ir per šiuos eksperimentus, – tęsia Čiapajus, – jam atsivėrė ŠIKT principas.
       − Kas?
       − Šalutinių individualių kuopelių tarybų, – sako Čiapajus. – Idėja paprasta: mums nuo pat pradžių pateikiamas klaidingas gamybinių santykių paveikslas. Jo klaidingumo esmė, – sako Čiapajus, – visų pirma, yra atseit būtinas permanentinis kapitalo augimas. Tai – fikcija, – ryžtingai sako Čiapajus, be eilės
išplėšdamas man iš rankos cigaretę ir giliai užsitraukdamas.
       − Kas fikcija? – nesuprantu aš, mėgindamas susigrąžinti cigaretę.
       − Viskas fikcija, – pagalvojęs sako Čiapajus. – Proletariatas yra pats sau pakankamas, tad idealus ir ideologiškai teisingas yra šalutinių individualių kuopelių tarybų, vadinamųjų ŠIKT, principas. Šalutinės individualios kuopelės taryba pati savaime irgi yra pati sau pakankama.
       − Klausyk, – sakau aš, – tavo Marksas tarsi koks Buda.
       − Jau nekalbant apie Engelsą, – per miegus priduria Vasia.
       − Tai štai. Kiekviena ŠIKT formuojama skruzdėlyno principu. Šios formuotės pamatas – atskirai imama įmonė, tarkim, gamykla, fabrikas ar dar koks marmalas. Taigi, aplink šį marmalą ir telkiasi ŠIKT, tarsi skruzdėlės apie skruzdėlyną.
       − Jo? – klausiu aš. – O kas atlieka skruzdžių motinėlės vaidmenį?
       − Partkomas, – tvirtai sako Vasia.
       − Aha, – sakau aš. – Vadinasi, visi dulkins partkomą?
       − Partkomą, – tvirtai pakartoja Vasia.
       − Gerai, – sutinku aš. – O kas toliau?
       − Ir tai viskas, – sako Čiapajus. – Pagal šį principą kuriamas visuomenės gyvenimas, jei tikėsime Marksu.
       − O kaip valdžia? – klausiu aš.
       − Valdžios niekam nereikia. Valdžia šioje sistemoje nereikalinga. Valdžia – irgi fikcija. Štai tau, – Čiapajus kreipiasi į Šùvą, mėgindamas išvilioti iš jo cigaretę, – ar tau reikalinga valdžia?
       − Ne, – sako Šuvà, – man ji nereikalinga.
       − O tau? – Čiapajus kreipiasi į mane, tačiau vienos akies nenuleidžia nuo cigaretės.
       − Na, kokia nors pirminė, – sakau aš, – minimali...
       − Štai, – iškilmingai sako Čiapajus, ištraukdamas Šùvai cigaretę. – Štai. Pirminė. Kaip tik apie tai ir kalbu. Būtina tik pirminė valdžia, tokia, kuri remtųsi autonomijos principu. Visa kita – fikcija. Visa kita, struktūriškesnė valdžia neveikia. Taigi, išeina, kad ji nereikalinga, – jis perduoda man cigaretę, lyg kokį
ką tik mano laimėtą žiūrovų simpatijų prizą. Vasią mes pamirštame, jis mus taip pat pamiršta. Apskritai, – toliau kalba Čiapajus, – nereikalingos dauguma struktūrų ir institucijų, todėl būtina visą tą šūdą skaidyti ir pamažu sunaikinti.
       − O ką tuomet tavo Marksas siūlo Engelsui? – klausiu aš.
       − PoCh principą, – sako Čiapajus.
       − Kokį? – net Šuvà perklausia.
       − Proletarų Chartijos, – sako Čiapajus.
       − Proletarų Chartija – tai PCh, o ne PoCh, – sakau aš.
       − Taip, žinau, – sako Čiapajus. – Čia kad geriau skambėtų. PoCh principas visa tai išjudina; be to, Chartija atlieka pirminio jungiamojo mechanizmo funkciją. Sustabdomas bet koks tolesnis kapitalo kaupimas ir prasideda progresuojantis jo irimas.
       − Kaip tai?
       − Viskas labai paprasta, – Čiapajus vėl priglunda prie kruvinojo stiklainio. – Iš esmės kaip ankstesnio nepriežastinio, nemotyvuoto kapitalo kaupimo pasekmė prasidėjo persisotinimas gyvenimo veiklos ištekliais, ir galų gale vienintelė logiška išeitis iš šios situacijos, kaip matyti, yra egzistuojančių atsargų irimas.
       − Kaip tai?
       − Na, – mėgina mums paaiškinti Čiapajus, – žodžiu, iš tiesų nieko nereikia gaminti. Kiekviena atskirai imama ŠIKT gali puikiausiai gyvuoti keletą dešimtmečių iš jau egzistuojančio potencialo. Tai žymiai supaprastina patį visuomenės funkcionavimo mechanizmą. Praktiškai tai atrodo maždaug taip: štai, tarkime, mūsų gamykla. Apie ją susikuria ŠIKT, kuri savo ruožtu priklauso miesto PoCh; kiekviena ŠIKT prisiima tam tikrą viso miesto infrastruktūros kiekį, perima valdžią ir viską sušika.
       − Kam? – nesuprantu aš.
       − Tai – pati permanentinio pochujizmo principo esmė, – sako Čiapajus. – Mes naikiname struktūrą ir maitinamės iš gautų žaliavų. Pavyzdžiui, mes užgrobiame banką, o babkes naudojame ŠIKT gyvenimui ir veikimui, plėšiame prekybos centrus ir visus skudurus padalijame po lygiai tarp ŠIKT narių, grobiame kontoras ir visą buitinę aparatūrą pasiimame sau, grobiame tačkes ir paleidžiame jas kuopelės reikmėms.
       − Užgrobiate fermą ir išdalijate visiems po karvę, – staiga priduria Šuvà.
       − Taip, – sako Čiapajus, – taip. Žodžiu, draugai iš Donecko srities komiteto išplėtojo ekonominį pagrindimą, apskaičiavo viską, atliko rimtas monitoringo apklausas, – Čiapajus išsitraukia nežinia kokius sąsiuvinius ir mojuoja jais ore, – išeina taip, kad esama visuomenės infrastruktūra, visa dabartinė kapitalo bazė pajėgi pati save išmaitinti mažų mažiausiai artimiausius šešiasdešimt septynerius metus.
       − O paskui?
       − Kas paskui? – pasimeta Čiapajus. – Paskui ką nors sugalvosim. Teorija iš esmės nauja, dar neišmėginta praktiškai, ji dar tikriausiai bus taisoma, bet apskritai, – pakartoja jis, – nereikia kvaršinti sau galvos tolesniu gamybos plėtojimu, atvirkščiai, gamybą reikia kaip įmanoma mažinti, užkonservuoti, žodžiu, o gamtos išteklius kaip įmanoma taupyti, nes artimiausius šešiasdešimt septynerius metus pakaks ir to, kas jau yra.
       − Visai nieko, – sakau aš. – Man ypač patiko apie prekybos centrus. Ir apie fermas, – sakau Šùvai.
       − Taip, – sutinka Čiapajus, – labai teisinga idėja. Svarbiausia, kad teisinga, be jokių kapitalistinių išsipisinėjimų.
       − Palauk, – sakau aš, – bet kaip tas tavo pochas visa tai kontroliuos, juk yra daugybė dalykų, kuriems vis viena reikalinga centralizacija.
       − Pavyzdžiui? – klausia Čiapajus.
       − Na, nežinau. Pavyzdžiui, transportas. Metro.
       − Kuo čia dėtas metro?
       − Na, ne metro, – atsitraukiu aš. – Na, tarkime, aviakompanijos. Kaip tavo pochas jas kontroliuos?
       − Aviakompanijų nebus.
       − Kaip nebus? – nusistebiu. – O kaip žmonės skraidys?
       − O kam jiems skraidyti? Kokia iš to REALI nauda? Štai tu, – jis ima spausti Šùvą, – ar esi kada nors skridęs lėktuvu?
       − Ne, – sako Šuvà, – aš daugiausia tramvajais.
       − Štai, – sako Čiapajus, – kaip ir dauguma gyventojų. Avialinijos, oro uostai, stiuardesės – tai fikcija. Iš tiesų REALAUS poreikio nėra, supranti? Reikia palikti tik tai, ko REALIAI reikia.
       − Gerai, – sakau aš, – o kaip kariuomenė?
       − REALAUS kariuomenės poreikio taip pat nėra. Kokia nauda iš kariuomenės? Kariuomenė sukurta tik tam, kad prieš mus teisintų savo egzistavimo tikslingumą. Tam kartkartėmis organizuojami karai, bombardavimai, revoliucijos, dirba karinės pramonės kompleksas, kaupiamas mokslinis ir techninis potencialas, kuriama propagandos sistema. Tačiau REALAUS poreikio nėra; jei panaikintume kariuomenę, visuomenė ir toliau normaliai veiktų, supranti, ji tiesiog NEREIKALINGA.
       − Gerai, – vėl sakau aš, – o kaip organai?
       − Kas? – Čiapajus gurkšteli iš savo kruvinojo stiklainio.
       − Na, vidaus organai. Milicija, policija, gėbė, cėžėvė, ką aš žinau. Ar ir tai fikcija?
       − Taip, tai – irgi fikcija.
       − Gėbė – tai fikcija?
       − Fikcija.
       − Tikrai?
       − Absoliučiai.
       − Man tai patinka, – sakau aš.
       − Štai tu ar kada nors, – Čiapajus toliau kamuoja Šùvą, – esi susidūręs su kagėbė?
       − Taip, – netikėtai atsako Šuvà, – kadaise į mūsų mokyklą, kai aš buvau dešimtoj klasėj, atėjo gėbėšnikas. Pasakojo apie darbą, išvystė agitaciją. Kažką kalbėjo apie prezidentą.
       − Ir ką?
       − Nieko. Man, iš esmės, patiko. Aš paskui priėjau prie jo koridoriuje, sakau, vade, o pas jus įsitaisyti į darbą galima? Jis mane pasiuntė. Sakė, tau iš burnos per bjauriai dvokia, kad gėbė tarnautum. Štai ir viskas.
       − Štai, matai, – pamokomu balsu sako jam Čiapajus, – visos jėgos struktūros dirba VIEN tam, kad palaikytų savo pačių gyvybingumą, jos nieko negamina, iš jų nėra jokios NAUDOS. Jei rytoj uždarytume gėbė, niekas nepasikeistų. Niekas nepasikeistų, jei atidarytume ar uždarytume sienas, atleistume diplomatus: visai paprasta gyventi be užsienio politikos. Be vidaus politikos, iš esmės, irgi paprasta. Galima gyventi be administracinių išteklių: išnykus administraciniams ištekliams, išnyksta ir visos tos problemos, kurioms spręsti jie sukurti. Nereikia kontorų, energetinių kompleksų, valdybų, administracijų – taigi, nereikia jokios dokumentacijos ir atvirkščiai. ŠIKT kontroliuoja tą minimalų gamybos procesą, kuris ištisiems šešiasdešimt septyneriems metams užtikrina visuomenės gyvybingumą. Visa kita – Piktojo darbas, – pergalingu balsu užbaigia Čiapajus, perduodamas man naują cigaretę, bet aš jau neriu paskui draugą Vasią ir matau, kaip Vasia plaukia vis gilyn ir gilyn, rankomis ir kojomis iriasi per sunkų mėlyną vandenį, ir aš matau prieš save tik nutrintus jo senų sportbačių padus, plaukiu paskui jį ir girdžiu viską jau iš ten.

       Gyvenimas – tarsi kosminė raketa: jei jau ten įlipai, sėdėk ir nieko nejudink, tiesiog būk pasirengęs staigiems savo gyvenimo pokyčiams. Šiaip ar taip, vaikų tu tikrai neturėsi ir apskritai neturėsi normalaus sekso. Į tai turi atsižvelgti nuo pat pradžių: arba seksas, arba kosmosas; turi iš ko rinktis, nes iš tiesų joks pasidulkinimas pasaulyje, net labiausiai sprogstamas pasidulkinimas, nevertas to grožio ir didybės, atsiveriančių tau pro tavo skardinės raketos iliuminatorių; kai kurie tavo gyvenimo kraštovaizdžiai, kai kurie landšaftai verti to, kad už juos užmokėtum brangiausiu dalyku, kurį turi, savo erekcija, bet kad tai suprastum, turi būti mažų mažiausiai kosmonautas, na, blogiausiu atveju − angelas, bet kapitalizmo irimo sąlygomis tai vienas ir tas pats šūdas.

       − Nesuprantu, – sakau per miegus, – kodėl vis dėlto permanentinis pochujizmas?
       − Todėl, – sako Čiapajus, linksmai šypsodamasis man pro tarpgalaktinius spindulius, – kad viskas pochuj: babkės − pochuj, planavimo sistema − pochuj, investuotojai − pochuj, ministerija − pochuj, – jis, atrodo, užsivedė, – valstybė − pochuj, transnacionalinės korporacijos − pochuj, kapitalo susiliejimas − pochuj, įtakos sferos − pochuj, rinkos plėtimasis į Rytus − pochuj.
       − Taikus kosmosas – pochuj, – priduria Vasia.
       − Neabejotinai, – kuo rimčiausiai atsako Čiapajus, ir visi nutyla.

       Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys
       Sergij Žadan. DEPECHE MODE. K.: Kitos knygos, 2008.