Lapkričio 21 d. Mažeikiuose įvyko kasmetinis krikščioniškos muzikos festivalis „Sielos 2009“. Nors bilietų į renginį lyg ir nebuvo, bet norint patekti į vidų reikėjo pirkti apyrankes, taip pat buvo skatinama aukoti pinigus renginiui SMS žinutėmis ir pirkti mugėje parduodamas prekes. Pats renginys vyko Mažeikių kultūros centre bei Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, turėjo daugybę rėmėjų.

Kas vyko pačiame renginyje? Buvo visko – repuojančių vienuolių, „kriščionių-metalistų“... Vienas dalykas visiems buvo bendras – praktiškai nebuvo nė vienos dainos, kurioje nebūtų dainuojama apie Kristų, Dievą, tikėjimo stiprybę bei naudą (tiesa, negaliu atsakyti už latvių grupes, nes latviškai nesuprantu). Štai vienos grupės daina prasidėjo tokiais žodžiais: „Jei tau atrodo, / kad Dievo nėra, / gal tu beždžionės sūnus?“. Publikai tai labai patiko, juos užvedė frazės „ar jūs mylit Dievą?“, „Dievas gyvas!“. Koncerto pabaigoje kai kuriems mano kalbintiems krikščionims net „šiek tiek“ įkyrėjo tas kelių valandų „Dievo“ vardo kartojimo maratonas.

Įspūdžiui sustiprinti kas keletą pasirodymų į sceną išeidavo vienos ar kitos grupės nariai, ar šiaip žmonės iš šalies, kad papasakotų apie tai, kaip jie atsivertė į Viešpatį, kaip suprato savo klaidas. Štai viena mergina pasakojo, kaip Jėzus jai prabilo kunigo lūpomis, o viena afroamerikietė angliškai rutuliavo savo pasakojimą, kol galų gale jis baigėsi iki gyvo kaulo įgrįsusiais amerikiečių religinių TV laidų šūksniais „PRAISE THE LORD! PRAISE THE GOD! HALLELUJAH!“. Ji taip išprovokavo minią, kad po jos pasirodymo organizatoriui tariant žodį, minioje atsirado žmonių, kurie vedėjui net neparaginus ėmė rėkti „aleliuja!“. Tai komiškai priminė vaizdą iš senų TSKP suvažiavimų, kur bekalbant Stalinui koks vienas pašokdavo: „Tegyvuoja draugas Stalinas!“, o scenogramoje įrašydavo pajuodintu šriftu: „Garsūs ir ilgi plojimai“.

Veiksmas vyko ir koridoriuose. Viso renginio metu buvo dalijami nemokami katalikiški žurnalai, komiksai mažiesiems, Naujasis Testamentas. Nutariau ir aš į juos užmesti akį. Pagal stilių žurnalas „suaugusiems“ priminė tarybinį partijos žurnalą „Komunistas“, skirtumas tik tas, kad „Komuniste“ straipsnių poraštėse buvo nuorodos į literatūrą, o gale – bibliografija (nors ir jos didžiąją dalį sudarė Lenino raštai, visgi bent šis tas), tuo tarpu katalikų žurnale permetęs akimis neradau net nuorodų į Bibliją. Straipsniai buvo apie visokias „šeimos vertybes“ ir panašiai, žodžiu, su Biblija nesusijusius dalykus, bet katalikų bažnyčios šiandien propaguojamus.

Daug labiau mane šokiravo literatūra mažiesiems – komiksai. Iš pažiūros – gražus viršelis, tarsi vakarietiškų komiksų apie superdidvyrius. Nė velnio! Atsivertęs pirmąjį puslapį tuoj pat suvoki, kad šie komiksai apie ateities vaikus, ieškančius absoliučiosios gyvenimo tiesos. Ir jau pirmajame puslapyje jiems trukdoma:

Norėčiau, kad ir man taip tėvas sakytų: „Nežiūrėk į gyvenimą taip rimtai, sūnau!“.

Toliau veiksmas pasidaro dar įdomesnis. Žodžiu, čia pasakojama apie vaikus iš viso pasaulio, kurie susijungė kompiuteriais ieškoti absoliučiosios tiesos ir pasiskirstė religijomis, kas kurią tyrinės (iš jų praktiškai paminima tik krikščionybė). Štai vaikai susisiekė su generolu, pavaizduotu ant viršelio, kad šis papasakotų apie krikščionybę, ir...

...Prakeikti bjaurybės ateistai, pasivadinę „Laisvojo proto“ organizacija, sutrukdė vaikų tiesos ieškojimams. Tarsi kokiame totalitariniame rėžime Laisvojo Proto atstovai klauso visų pokalbių ir trukdo religijų tyrinėjimams.

Tolimesnė komikso eiga nuspėjama – didžiąją knygelės dalį užima generolo pasakojimai apie krikščionybę, o pabaigoje parodomi pagrindiniai blogiečiai – Laisvojo Proto organizacijos nariai, kurių įvaizdį galima lengvai nuspėti: jei krikščionys – superdidvyriai, tai Laisvojo Proto atstovai – superblogiečiai.

Žinoma, viso šito renginio pabaigoje buvo maldos ir kvietimai pasimelsti pirmąjį kartą. Taip pat buvo ieškoma talentų iš publikos („kas nori marškinėlių – užlipkite, parodykite ką nors!“), na, o pačioje pabaigoje jau atvirai pasakyta, kad ieškoma kuo daugiau talentų krikščioniškiems festivaliams, kurie kovotų su bedieviais, propaguojančiais savo kultūrą per muziką.

Tiesa, muzika. Juk tai muzikos festivalis, ar ne? Ne veltui visą straipsnį kalbėjau tik apie ideologiją – muzikinio turinio ten beveik nebuvo. Visą muzika galima apibūdinti paprastai – grojo įvairus popsas su „įkvepiančiais“ tekstais. Buvo maždaug toks stilių įvairumas: popsas, poprokas, lėtos baladės. Vėliau išėjo vadinamo „krikščioniško metalo“ grupės. Na, jos tikrai išsiskyrė – metalistų subkultūros išvaizda (tiesa, kai kurie muzikantai labiau priminė skustagalvius, o gal jais ir buvo), „metal distortion“ gitarų efektai, energingi šūksniai. Tiesa, viskas pasikeisdavo, vos tik vokalistas paimdavo rankas į mikrofoną – muzikos „sunkumas“ buvo numušamas švelniais merginų balsais, o „metališkiausios“ grupės vokalistas dainavo kaip Freddy Mercury, Bruce Dickinson bei Klaus Meine mišinys (turiu omenyje švelniausius jų dainavimo variantus).

Skurdi melodinė raiška, supaprastinta iki keletos akordų, be to, neoriginali (galima buvo išgirsti akordų derinių, pasisavintų iš „Rammstein“, „Metallica“ ir... „Pink Floyd“). Iš esmės pasirodymas priminė skandinavų melodic hard rock grupės „Lordi“ pasirodymą (tik pastarieji bent jau nesisako grojantys metalą). Krikščionys netgi sugalvojo, kaip pasisavinti legendinio „Rainbow“ vokalisto Ronnie Dio sukurtą metalistų simbolį, vadinamuosius „ragus“ (iš tikro jis vadinasi „piktos akys“, tai Viduržemio jūros valstybių tautinė simbolika). Krikščionys aiškina, kad štai toks standartinis rodymo būdas reiškia šėtoną, o jie atlenkia nykštį ir tai simbolizuoja „Šventąją Trejybę“. Pabaigoje muzikantai surėkia „Prisiminkite – ne 666, o 777!“

Išgirdus sąvoką „krikščioniškas metalas“, „krikščioniškas rokas“ , „krikščioniška muzika“, man apskritai keista, kodėl jie tai vadina muzikos žanru. Atskiru muzikos žanru, motyvuojant atvirkštine logika: „Jei yra black metal, kodėl negali būti white metal?“.Tai itin juokinga, nes muzika į žanrus skirstoma ne pagal dainų tekstus, o pagal muziką. Juk death metal vadinasi taip ne todėl, kad jo tekstai yra vien apie mirtį (taip nėra), o todėl, kad šiame žanre naudojama vokalo technika, sukurta grupės „Death“, ši muzika turi tam tikrą skambesį, išskiriantį ją nuo kitų sunkiojo metalo atšakų.

Krikščioniška „muzika“ – tai pop muzika, „kas ant bangos“, paimta ir pervirškinta, pigus produktas, pritaikytas kiekvieno skoniui, o jos tikslas – pritraukti kuo daugiau sekėjų. Lygiai taip pat, kaip ir tų komiksų bei žurnalų, dalijamų koncerto metu, kaip tų liudijimų, pasakojamų koncerto metu. Na juk tai pigu ir žema. Galų gale, tarkime, jie mėgsta krikščionybę ir nori tai parodyti savo muzikoje, bet kodėl jie tai pateikia kaip atskirą muzikos žanrą? Juk pankrokas nevadinamas anarchoroku, nors iš esmės anarchizmas yra vienas esminių pankroko įkvėpėjų. Jei sudainuosi pop dainą apie anarchizmą, tai jokiu būdu netaps pankroku, nes esmė ne žodžių tematikoje (juo labiau kad rokui ir metalui būdingi ir instrumentiniai kūriniai, be vokalo).

Žiūrint tokį „koncertą“, pasidarė skaudu prisiminus, kaip Lietuvoje trūksta pinigų tikriems menininkams: aktoriams, dailininkams, muzikantams. Iš karto prisiminiau, kaip pažįstamas pasakojo apie „paprastų“ roko grupių festivalio organizavimą: besidomintys „susimeta“ ant patalpų nuomos, kas turi, paskolina būgnus, kas turi – kolonėlę, „kubą“, taip visi suneša po truputį, lieka tik „susimesti ant kuro“ grupėms (honorarus retai kas ima, supranta). Tokie rimti festivaliai kaip „Velnio akmuo“ – reta palaima (todėl, nekreipiant dėmesio į kosmines kainas, ten stengėsi patekti visi, kas tik turėjo pinigų). Prisiminiau ir pažįstamą teatro aktorių, kuris pusiau juokais skundėsi, jog turbūt teks važiuoti į Airiją braškių skinti, nes pabodo „iš idėjos“ menu užsiimti. „Sielose“ tokių nuotaikų nesimatė – gera aparatūra, krūvos rėmėjų...

Į klausimą, kodėl, po paraliais, ten ėjau, jei nesu krikščionis, atsakyčiau taip – aš ne mazochistas, tiesiog mėgstu muziką ir toleruoju religijas (bet ne žmonių mulkinimą). Nuėjau ten smagiai paklausyti muzikos, o gavau dozę pigaus komercinio popso bei pigios propagandos.