Charlesas Bukowskis (1920-1994) – girtuoklis, valkata, poetas ir genijus – tapo legenda dar būdamas gyvas. Jo tekstai – totalus anarchizmas prieš bet kokią sistemą ir tuo pačiu vienišiaus staugsmas prieš mėnulį ar butelį. Pasak leidėjo Johno Martino, „Bukowskis nėra dar vienas nepavojingas rašytojas, negalintis nieko pakeisti jūsų gyvenime. Jis valdingas, jis meta iššūkį. Jis nuolat šliūkšteli šalto vandens stiklinę jums į veidą ir reikalauja, kad jūs pagalvotumėte, kas esate ir ko vertas jūsų gyvenimas“. O literatūros kritikas Glennas Esterly apibūdino Bukowskį kaip „didybės manijos apsėstą poetą ir novelistą, fiziniais griuvėsiais tapusį nepataisomą nusikaltėlį ir girtuoklį, mergišių, klasikinės muzikos aistruolį, pornografinį rašytoją, mylintį tėvą, seksistą, genijų, užkietėjusį žirgų lenktynių lošėją, benamį, antitradicionalistą, skandalistą ir ekstarnautoją“.
Charlesas Bukowskis gimė 1920 m. Vokietijoje. Jam sulaukus dvejų metų, šeima persikėlė į JAV. Mažasis Charlesas augo Los Andžele, čia jį ir užklupo brutali nelaiminga vaikystė. Jis persirgo riebalinių liaukų uždegimu. Liga grubiais randais subjaurojo veidą. Iš jo tyčiojosi bendraamžiai, o tėvas, Henry Charlesas Bukowskis, mažąjį Charlesą „disciplinuodavo“ diržu. 1939 m. jis pradėjo lankyti Los Andželo koledžą, tačiau netrukus buvo išmestas. Genamas troškimo tapti rašytoju, Bukowskis persikėlė į Niujorką, kur dirbo visokius po ranka pakliūvančius darbus ir rašė. Savo kūrinius siųsdavo į įvairius žurnalus, tačiau šie jo kūrybos nespausdino. 1945 m. Bukowskis nusprendė mesti rašyti ir pradėjo gerti.
Štai ką apie tuos metus pasakoja pats Ch Bukowskis:
„Tai prasidėjo apie 1945 m. Tiesiog nustojau rašyti. Nemaniau esąs prastas rašytojas, paprasčiausiai pradėjau šlykštėtis rašymu. Gėrimas ir gyvenimas susimetus su kokia nors moterimi tapo mano meno forma. Tas laikotarpis suteikė daugybę patirčių, kurias galėjau panaudoti vėliau, ypač trumpuose apsakymuose. Nežinau. Pradedi gerti, sutinki moterį, ji nori dar vieno butelio... Visa kita išnyksta. Baigėsi tuo, kad patekau į County General ligoninę, kraujas veržėsi iš burnos ir subinės. Jie pripumpavo dešimt ar dvylika pintų kraujo ir gliukozės. Išėjęs iš ligoninės, pasijutau daug ramesnis, kažkaip keistai atsipalaidavęs. Susiradau rašymo mašinėlę ir pradėjau dirbti sunkvežimio vairuotoju. Vakarais po darbo gerdavau ir rašydavau eilėraščius.
Jamesas Dickie’s yra sakęs, kad poeziją visuomet lydi du palydovai – alkoholizmas ir savižudybė. Aš pažįstu daugybę rašytojų, ir jie visi girtuokliai. Gėrimas yra emocinis dalykas. Jis išspjauna tave iš kasdieninės rutinos, iš to, kad viskas nuolat kartojasi. Jis ištraukia tave iš kūno ir sąmonės. Ir teškia į sieną. Man atrodo, kad gėrimas yra savižudybės forma, kai tau leidžiama vėl grįžti į gyvenimą ir kitą dieną viską pradėti iš naujo. Tai tas pat kaip nusižudyti, o kitą dieną prisikelti. Man atrodo, kad esu nugyvenęs apie penkiolika tūkstančių gyvenimų.“
vienu metu sėdėdavau namie
su tokiais vyrukais, kurie turėjo ilgas tamsias barzdas
ir buvo nuolat įsitempę.
mane aplankydavo minios žmonių.
iš pradžių juos išjudindavau, vėliau atsikratydavau,
o tada pasirodydavo gauja naujų.
niekas iš jų neatsivesdavo pakankamai moterų,
jie slėpė savo moteris nuo manęs.
aš gerdavau alų ir klausydavausi, nors ir
bet viena iš tų gaujų vis sugrįždavo.
man svarbiausia buvo alus ir plepalai.
tačiau aš pastebėjau, kad jie paprastai atvykdavo
nameliais ant ratų ir buvo organizuoti, nors
ir nelabai supratau kaip. aš jiems vis sakydavau,
kad man nusišikt – ir ant Amerikos, ir ant
jų. tiesiog gėriau toliau. kai ryte
prabusdavau, jie jau būdavo išėję –
geresni, nei daugumas kitų.
galiausiai jie daugiau nebesirodė, o
po keleto mėnesių aš parašiau apsakymą
apie jų politinius plepalus – kurie,
žinoma, buvo visiškai idealistiniai.
apsakymą kažkur išspausdino.
po mėnesio užėjo jų lyderis,
prisėdo, pasidalinom pakuotę alaus.
„noriu tau kai ką pasakyt, Bukowski,
mes perskaitėm tą apsakymą. sušaukėm pasitarimą
ir balsavom ar nužudyt tave,
ar ne. tu laimėjai, 6 prieš 5.“
tada, prieš keletą metų, aš iš jo juokiausi,
dabar nebesijuokiu. ir nors
už daugumą alaus teko mokėti man ir
keletas tų vyrukų vis apmyždavo
unitazo dangtį, aš vis dar dėkingas
už tą papildomą balsą.
