Ladislav Fuks. Lavonų degintojas. Romanas. Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas. V.: Tyto alba, 2007.
„Gyvename didžiais pervartų laikais ir reikia galvot apie visumą. Apie tautą, žmoniją, ką prieš tai reiškia atskiras žmogus...“ Kaip manote, kas galėjo ištarti šiuos tūlam lietuviui įprastus žodžius? Maironis ar Brazdžionis? Didysis tautos vadas Smetona ar eilinis Atkuriamojo Seimo deputatėlis? Žilaplaukis nacionalistas iš smetoniškos „Jaunosios Lietuvos“ ar skustagalvis neonacis iš šiuo metu veikiančios interneto svetainės „Patriotai.lt“? Ne, nei pirmas, nei šeštas. Juos šioje knygoje išdidžiai ištarė ponas K. (pagrindinio veikėjo pavardė net neištariama – Kopf-r-l-king-las).
O tokių ponų K. (pavardė nesvarbi) mūsuose (nesvarbu, Čekijoje ar Lietuvoje) – nors vežimais Airijon vežk, nors rusų tankais traiškyk. Ponai ir ponios K. – mieli žmogeliai, su niekuo nesipyksta, visada kuklūs, mandagūs, korektiški ir paslaugūs, jie nuoširdžiai rūpinasi šeima ir namais, kad šie kuo gražesni atrodytų, griežtai auklėja vaikus, kad šie iš doros kelio neišklystų, maloniai pataria kaimynams, kaip šiems veją geriau prižiūrėti, jie tiki pasaulio gėriu ir progresu, kad šie visiems mieliems žmogeliams gerovę atneštų. Ir, aišku, be galo myli tėvynę, o dar labiau – valstybę. Tokie mieli žmogeliai – tipiški biurgeriai, smulkūs buržua, pareigingi piliečiai. Jie – šios žemės druska.
Viskas gerai? Anaiptol! Jų akys šaltos, klastingos ir tuščios, jų ausys kurčios šio pasaulio negandoms ir skausmui, jų pirštai – į save riesti smaugiantys čiuptuvai, o smegenys – suvirę ir košėn sulipę spagečiai. Jie – akli ir kurti fanatikai, tikintys savo išskirtinumu, paskutiniai niekšai ir išgamos, tikintys savo geraširdiškumu, klusnūs ir nuožmūs žudikai, tikintys savo teisumu. Jie – gyvi kalbantys televizoriai, jie – prie balsadėžių genamos avys, jie – pašvinkusi biurų ir supermarketų mėsa. Tai jie – paprasti mieli žmogeliai, grobuonys, prisidengę standartinėmis šypsenomis ir dar standartiškesnėmis gražiomis manieromis, – yra didžiausi mūsų visuomenės homofobai, rasistai ir fašistai. Jie – šios žemės šunvotės!
Eilinis, niekuo neišsiskiriantis paprastas buržua ir klusnus pilietis – štai kas yra potencialiausias fašistas. Nes jam pasiūlomos pačios paprasčiausios jo išskirtinumo idėjos – tautybė, kalba, seksualinė orientacija arba odos spalva, t. y. skiriamieji bruožai, kurie nuo jo nepriklauso ir nėra jo pastangų rezultatas. Ir jis, apimtas tuščios didybės, be abejo, sutinka. Tokios idėjos prieš 80 metų rado platų atgarsį visų Europos biurgerių širdyse, o 1990-aisiais šie tautinio išskirtinumo šūkiai dar kartą suvirpino niekingas buržua širdeles Rytų Europos šalyse, tarp jų – Lietuvoje ir Čekijoje.
Ponas K., gyvenantis tautinės savigarbos nestokojančioje prieškario Čekijoje, pasielgia labai natūraliai – pagal tėvynės šauksmą ir savo sąžinę. Jis supleškina krosnyje žmoną ir sūnų, nes šie tiesiog buvo ne tokie kaip jis. Pagaliau šia žmogžudyste jis atliko tik gerą darbą – kremavimas juk išvaduoja žmones iš vargingo pomirtinio gyvenimo... L. Fukso romano veiksmas vyksta lyg makabriškame panoptikume, daug mistikos ir sarkazmo, tačiau dėl šių literatūrinių grožybių siužetas realumo nė kiek nepraranda. Ponas K., klajodamas savo sąmonės ir pasąmonės labirintais, kartu išlieka šaltakraujiškas, racionalus ir tikslus. Romano finalas – nuoseklus ir logiškas. Autorius mums atidengia supuvusias nacionalizmo ir patriotizmo ideologijos šaknis, jis leidžia suprasti, kad dėl tragedijų kaltas ne koks vokiečių, čekų ar lietuvių hitleris, o mūsų pačių bukumas ir klusnumas. Perskaitęs šį tikrai neprastą romaną, aiškiai pamačiau linksmą perspektyvą: mūsų, vergiškų valstybės ir korporacijų tarnų, išdidumas kada nors prasiverš, ir mes anksčiau ar vėliau vienas kitą sunaikinsime.
P. S. Jei tingite skaityti knygas – žiūrėkite filmus. Rekomenduoju siurrealistinį ir tais laikais tikrai avangardinį Jurajaus Herzo 1968-ųjų filmą tokiu pačiu pavadinimu – „Lavonų degintojas“.
P. P. S. O visokio plauko internetinių ir neinternetinių fašistuojančių patriotų pykčiui išduosiu paslaptį, kad šios knygos autorius L. Fuksas buvo ne tik suslavėjęs žydas, bet dar ir gėjus.
