Praėjo Naujieji metai, kaimynai atšventė ir sutarė kitais metais rengti naujametinę eglutę tiesiog kieme. Beje, pernai ją ir pasodinom. Na, po metų ji bus dar maža, tad teks turbūt pasistatyti atvežtą iš miško. Po švenčių gyvenimas įsivažiavo lėtai. Laisvų darbo vietų pasiūla, Šiaulių darbo biržos duomenimis, buvo nukritusi iki 50-ies, tad kurį laiką net nesidomėjau, kad negadinčiau sau nuotaikos ir nepasigaučiau kokios depresijos. Sveikata bedarbiui svarbesnė net už darbą.
Už lango graži žiema. Susigalvojau malonumą „apsipirkinėti”. Maloniausias ne pats pirkimas, o pasivaikščiojimas. Parduotuvė yra ir šalia namų, bet einu į tą, kuri už kokių dvidešimties minučių kelio. Be to, ji kiek pigesnė – per vieną kartą vidutiniškai išleidžiu penkiais litais mažiau. Bet toks „taupymas” tik menkas pašalinis efektas. Kur kas malonesnis rytinis pasivaikščiojimas švintant. Gera nuotaika visai dienai.
Dienomis šį bei tą rašinėju. Daugiausiai verčiu. Ta proga perverčiau daugybę rusiškų ir ukrainietiškų kairiųjų tinklapių. Pavarčiau ir anarchistų archyvus. Truputį nustebau radęs savo senų pėdsakų... Perskaičiau nemažai visokių straipsnių, apsakymų, anarchistinių pasisakymų. Man buvo labai naudinga, tikiuosi, kad tai, ką išverčiau, patiko ir skaičiusiems. Bet, atrodo, vertimais jau persisotinau. O gal ir pasiilgau kitokios veiklos.
Tokios veiklos kažkiek buvo. Nuvažiavau į Joniškio LUNI paskaitą. Fantastika. Paklausiau net dvi iš karto. Tarp susirinkusių buvo ir pažįstamų. Kai kurie iš joniškiečių buvo mano paskaitoje Kuršėnose, prašė kad tą patį papasakočiau ir Joniškyje. Gal...
Šiemet atradau dar vieną mėgiamą žaidimą. Po truputį dovanoju knygas. Jau penkioms jų radau naujus šeimininkus. Kartu tai ir naudinga – tuštėja butas. Manau, žmonės, kuriems jas atidaviau, perskaitys, o tada galime susilaukti linksmų rezultatų.
Kažkurią dieną eidamas apsipirkti sutikau Juozą. Kadaise jis buvo svarbus darbininkų agitatorius. Perėjo su draugais televizorių gamyklos cechus ir subūrė į profsąjungą 700 žmonių. Gal net daugiau, nes tada gamykloje dirbo 4000. Puikus agitatorius. Savo tiesas gali dudenti nesustodamas. Dabar užsiima daugiabučių problemomis. Visą kelią, kol ėjom kartu, pasakojo apie nesąžiningą valdininkę, kurią „vilko” į dienos šviesą. Mačiau per TV žinias – ją buvo net areštavę, trims mėnesiams nušalino nuo pareigų. Man jis neleido nė įsiterpti, o aš ir nebandžiau. Kam? Žmogus gyvena savo rūpesčiais. Bando demaskuoti piktnaudžiautojus. Daro tai jau ilgiau nei du dešimtmečius. Tegul. Jis vyresnis už mane ir savo požiūrio nebepakeis. O aš žinau, kad pričiupę kokį vieną veikėją, sistemos nepakeisim. Atsisveikindamas padovanojau jam „Juodraštį” ir nuėjau savais keliais.
Daugiabučių modernizavimas. Tai opi socialinė problema. Iš tikro žmonėms sunkiai sekasi ją spręsti, nes interesai labai skirtingi. Va, nesenai mačiau kitą savo bendražygį – Stasį. Dabartinė jo bėda – kraštinis butas iš šiaurės pusės. Šalta. Namo gyventojai nenori šiltintis – iš 40 butų tik 7 „už“. Jis sutiktų iš lauko apsišiltint tik savo sienas, bet negalima – „gadins bendrą namo vaizdą”. Taip ir vargsta žmogus, nes bute 15 laipsnių. Stasys irgi agitatorius, bet su kaimynais greičiausiai nepasikalba. Jam lengviau laišką į laikraštį parašyti. Toks buvo ir prieš dvidešimt metų. Ir prieš 40. Pamenu, yra rodęs jam skirtą tarybinių laikų feljetoną, kuris vadinosi „Atsargiai – Stasys P.” Apie jį rašė kaip apie nesugyvenamą ir netarybiškai mąstančią personą. Jis tuo didžiavosi. O man buvo juokinga.
Juozas papasakojo istoriją iš kiek kitos srities. Valdininkė, įvairiai manipuliuodama žmonėmis ir dokumentais, pasistengdavo, kad valstybės remiamos namų modernizacijos konkursus laimėtų konkrečios firmos. Dėl to darbai žymiai pabrangdavo. Duomenų neturiu, bet esu tikras, kad ir kokybė pablogėdavo. Juozas mano, kad pagavus nesažiningą valdininką, reikalai pasitaisys. Aš gi manau, kad tai ne vieno žmogaus problema. Statybininkai nori parduoti brangiau ir sutaupyti kokybės sąskaita. Žmonės negali jų tinkamai kontroliuoti, nes naudojasi valstybės parama. O valstybė? Valstybė politikų asmenyje visaip demonstruoja „rūpestį“ daugiabučių modernizavimu. Toks Bubilius net žada modernizuoti visus butus iš eilės.... Kvaila situacija. Pažiūrėkit, kaip valstybė modernizuoja savo pastatus. Kiek mokyklų, darželių ir bibliotekų laukia nesulaukia tų darbų? Galime įvertinti ir kokybę. Turime prieš dešimtmetį ar daugiau rekonstruotų pastatų, kuriems jau vėl reikia „modernizavimo”. Yra ir tokių, kurie tokią laimę apturėjo kelis kartus, – dažniausiai tai reprezentaciniai pastatai. Ir kažkodėl negirdėjau pasakojimų, kad valdiškų įstaigų apšiltinimas atsipirktų. Manau, kad taip atsitinka dėl to, jog darbų užsakovams yra svarbiau „įsisavinti” pinigus, o ne pasiekti kokių nors ūkinių tikslų. O dabar šitie žmonės su tokiu mąstymu imasi privataus butų sektoriaus... Nieko gero iš to nebus. „Paslaptingai” pralobs keli asmenys, o daugiabučių problemos taip ir liks, žinoma, jų šiek tiek sumažės – dalį visgi modernizuosis, o kiti sugrius.
Grįžtant parke vėl užkliuvo augantis šiukšlynas. Šį kartą pamačiau ir to šiukšlyno šeimininką. Benamis. Jam tai surinktų „lobių” rūšiavimo ir sandėliavimo vieta. Jo tvarkos ir švaros standartai ne itin aukšti. Žmogus rūpinasi kaip išgyventi, o ekologijai nelieka nei laiko, nei jėgų... Jis priminė patikusį šūkį „Žvilgsnis į konteinerį – tai žvilgsnis giliau”.
Iš tikro krizė (ar sunkmetis) atnešė ir neblogų dalykų. Gal ketvirtadaliu sumažėjo šiukšlių. Konteineriai dabar niekada nebebūna perpildyti, ir anaiptol ne dėl to, kad juos ėmė dažniau keisti. Pažvelkime į konteinerį „giliau“. Kokių šiukšlių sumažėjo? Na, truputį tų, kurios rūšiuojamos. Žymiai sumažėjo remonto ir statybinių atliekų. Mažiau matau išmetamų namų apyvokos rakandų, smulkių baldų. Žmonės mažiau perka ... ir mažiau šiukšlina. Dar pastebėjau, kad sumažėjo šiukšlių maišų. Mačiau, kaip vienas šiukšles išpila, o maišą neša atgal namo.
Metai atnešė šiokių tokių finansinių sunkumų. Išėjęs iš darbo ėmiau kruopščiau planuoti savo finansus. Gerokai susimažinau kišenėje nešiojamus pinigus. Po Naujųjų papokštavo darbo birža – pinigėlius sumokėjo savaitę vėliau. Pamačiau, kuo tai kvepia. Gerai, kad mano piniginės atsargos pakankamai didelės, o namie yra visokių produktų. Tad stygiaus nepajaučiau, be to, tą savaitę sušelpė žmona. Jos atsargos dabar didesnės nei mano. O jei šeimai iš tikro būtų striuka? Iš kur paimčiau? Skolinčiausi? Iš ko? Bendradarbių nebeturiu. Iš kaimynų? Nesu to daręs, nebuvo prisireikę. Iš giminaičių? Galbūt, bet to irgi seniai nesu daręs. Draugų? Peržvelgiau ir pasijutau praradęs skolinimosi įgūdžius. Tiesa, reklama perša visokius greituosius kreditus. Bet tikrai žinau, man tai per brangu. Gerai, kad nesu niekam skolingas. O kad man valstybė skolinga – nemalonu, bet pakentėsiu. Savaitę pavėlavusi, atidavė.
Tiesa, darbo birža pateikė staigmeną – „sutrumpino darbo valandas”. Aiškino, kad daug klientų, todėl nespėja. Nuo šiol turėsiu lankytis tik kartą per du mėnesius. Taigi vasarį esu laisvas. Nieko tokio, vis tiek neturi ką pasiūlyti. Bent sutaupysiu laiko. Vizitas į biržą užtrunka pusantros valandos. Valanda kaip ir naudinga – pasivaikščiojimas. O pusvalandis biržoj – kaip čia pasakius... Na, šį kartą turėjau klausimų. Sausio mėnesį turėtų mokėti už gruodį – dar Bubiliaus nepavogtus. O kiek gausiu vasarį – 650 ar kaip nors kitaip skaičiuos? Sakė, kad kitaip, todėl gausiu mažiau. Bet kiek? Susidarė įspūdis, kad su tuo įstatymu pripainiota, tai dabar nežino ką daryti... Išeina, kad pusvalandį sugaišau tuščiai. Valstybė toliau demonstruoja savo požiūrį – kiek norėsim, tiek mokėsim.
Bubilius, girdėjau, kliedi, kad pinigus už įdarbinimą mokės privačioms agentūros. Vėl gviešiasi į bedarbių pinigus. Darbo vietų juk nuo to nepadaugės – kaip buvo 250-iai bedarbių 1 darbo vieta, taip ir liks. Tik dalis pinigų nusės privačiose kišenėse. Gal ką nors atleis iš „valdiškų“ darbo biržų, bet greičiausiai ne, juk jos turimais pajėgumais nebespėja „aptarnauti” esamų klientų. O gal nurėš išmokas, kad atiduotų privatininkams? Arba pasiskolins iš bankų? Neverta stebėtis, kad tokias strategijas kuriantis socialinių reikalų ministras virkauja, jog valstybė bankrutuoja.
Kaip sakoma – kas dieną vis naujiena. Pamačiau „kažkokios“ rinkos instituto siūlymą likviduoti „Sodrą“. Bubilius su draugais mąsto ūkiškai ir sako, kad pasiūlymas svarstytinas. Opozicija mano, kad institutas Lietuvą nori nuvesti į stebuklų lauką lyg Buratiną ir ten užkasti jos („Sodros“) pinigėlius. Matyt, žino kitokių būdų, kaip išvilioti iš žmonių pinigus. Tokie idėjiniai kovotojai už svetimus pinigus. Paklausai – tikri „liaudies gynėjai”, tik taikosi ne lašinius iš sandėliuko išnešti, o pinigus pavogti.
Pakraipau galvą. Įsimetu kelias knygas į krepšį ir einu miestan. Šį mėnesį kažkam padovanojau Lenino tomelį, į pinigus iškeičiau porą Chomskio knygučių, išdalinau kelis „Juodraščio” numerius, kitokios anarchistų lektūros. Ką buvo žadėję klasikai? „Iš kibirkšties įsiplieks liepsna...” Dabar šalta, gal nuo to kiek atšils. Pastebėjau, kad man labiau rūpi, kaip socialinę revoliuciją ar šiaip kokius neramumus suorganizuoti, o ne darbą susirasti. Darausi vis patrauklesnis darbo rinkai –visas toks piktas. Gal atjaunėjau? Seniau irgi, pamenu, vis ieškodavau, kam „malkų pakrauti“. Tikėkimės, kad tai į gerą.
