Neatmenami sovietiniai 1988-ieji. Tais metais visa tauta uždainavo. Užtraukė tautinę giesmę ir iš tos giesmės gražumo net užsimerkė. Stengėsi, dainavo susikaupusi, lyg iš natų, atmintinai. Giedojo ir giedojo, o pro stipriai užmerktų akių plyšius riedėjo graži trispalvė ašara... Giesmės akordams baigiantis, iš lėto prasimerkė ir... apstulbo. Giesmininkė tautiniais rūbais pasijuto atsidūrusi didžiulio triukšmingo supermarketo vidury – su ašara akyje ir be cento kišenėje... Suprato, vargšelė, kažką pražiūrėjusi, pradainavusi, pražiopsojusi... Ji ir dabar ten stovi – graži, liekna, pasipuošusi – ir atsipeikėti negali. Stovi ir žiūri amo netekusi...
Tautinę dainuojančią lietuvių revoliuciją kultūros, meno ir kūrybos požiūriu laikau absoliučiai konservatyvia ir netgi retrogradiška. Konservatorių vykdoma revoliucija visada yra tik kontrrevoliucija. Regresyvų žvilgsnį liudija jau pati kertinių revoliucijos žodžių ir Sąjūdžio šūkių – ATgimimas, ATkūrimas, ATgavimas, REstitucija – etimologija. Nuo žodžių nesiskyrė ir darbai. Sąjūdžio laikotarpiu buvo ATgamintos ir REstauruotos visos etinės ir estetinės vertybės, gyvavusios ir vešėjusios ne prieš kelerius, o prieš daugelį metų, todėl grįžimas prie seno mentaliteto prisidengiant „amžinų vertybių“ dogma laikytinas kontrreformatorišku par excellence.
Trumpai tariant, Sąjūdis pasiūlė ne inovaciją, o REnovaciją, ir užmerktomis akimis dainuojanti tauta šiam kvietimui mielai pritarė. Negudri formulė „Nauja – tai primiršta sena“ suveikė efektingai, tačiau neefektyviai. Pateikiant „sena“ kaip „nauja“ nužudomos visos iniciatyvos ir naujovės, su kuriomis tiesiogiai susijusi bet kokia kūryba. Kūryba par excellence – tai ne muziejinių vertybių restauravimas, o naujų vertybių, kurios gal net nepateks į muziejų, kūrimas. Deja, POSĄJŪDINIU LAIKOTARPIU VYRAUJA NE KŪRYBA, O ATKŪRYBA. Kultūros fiureriai įsakė: „Nieko naujo kol kas nekurkime – pirmiausia atkurkime tai, ką turėjome.“ Tad visi klusniai vykdo įsakymus – absurdiškai atkuria viską, ką tik gali atkurti. O tas valdžios „kol kas“ tęsiasi iki šiol, jis tęsis dar daugelį metų – kol pasikeis visa kultūrinė valdžios politika, propaguojanti tautinę smetonišką kultūrą su globalaus kapitalizmo priemaišomis.
ATKŪRYBOS fenomenas ypač aiškiai pastebimas literatūroje. Parodykit man bent vieną pastarųjų 15 metų savitą literatūrinį sąjūdį, bent vieną rašytoją ar poetą, kuriam atkurta nepriklausomybė suteikė naujų jėgų kūrybiniam proveržiui. Jau prabėgo marios laiko, tad viščiukus skaičiuoti galima ir reikia: ką ten skaičiuoti, jei tokių kūrybinių sąjūdžių ir proveržių paprasčiausiai nėra. Nė vieno! „Atkūrėme“ tautinės poezijos mumifikatorių Maironį, politinės poezijos niekdarį Brazdžionį, visą armadą smetoninių grafomanų, purvinomis panagėmis „restauravome“ ištisas žemininkų ir bežemių kartas, „atgaivinome“ ir į padebesius užkėlėme saloninės užjūrio poezijos vidutinybes – radauskus su niliūnais, o per tuos nuolatinius dairymusis besileidžiančios saulės link primiršome net vietinius rašeivas. Bet ir čia nieko naujo – jonynai su navakais naudojasi sovietmečio įdirbiu ir rašinėja toliau – tikrai ne geriau, nei rašė anksčiau. KONSERVATYVUS SĄSTINGIS KARALIAUJA MŪSŲ ATKŪRYBOJE, ponai skaitytojai ir rašytojai. Sąstingis ir paniška naujovių baimė.
Beje, juk jau prieš pusantrų metų įspėjau apie praeitin atgręžtos ATKŪRYBOS degradaciją. Niekas nepasikeitė. Ką gi, teks viską pakartoti žodis žodin: „Kūrėjai, atrodo, paprasčiausiai užmiršo senas esmines meno taisykles. Nes vis dėlto reikia (išgirskit, svolačiai!) išradinėti naujus rašymo būdus. Jie turi būti nesuprantami. Jie neturi priminti kažko jau žinomo. Reikia kurti tokį savo asmeninį pasaulį, kurio negalima su niekuo sulyginti. Tokį, kuriam netiktų seni vertinimo kriterijai. Kriterijai irgi turi būti nauji. Svarbiausia – atrodyti tobulam, nes tobulas tik tas, kuris gyvena ir kuria tik pagal jam vienam žinomas taisykles. Tada juk ir teisti neįmanoma, nes dėsniai – nežinomi. Kas netrokštų, kad taip būtų? Svieskit į mane akmenuką! Visi kūrėjai tik apie tai ir svajoja. Bet išeina vis tas pats šūdas, ir nieko daugiau“
Šiaurės Atėnai. 2007-11-24
