Jevgenijus Zamiatinas (1884-1937) gimė Tambovo gubernijos Lebediano mieste neturtingo stačiatikių šventiko šeimoje. Baigė Voronežo gimnaziją, Peterburgo politechnikos institute studijavo laivų statybą. Nuo 1905 metų aktyviai dalyvavo revoliuciniame judėjime. Savo akimis matė „Potiomkino“ laivo jūreivių sukilimą. 1906 m. įstojo į bolševikų partiją. 1908 m. J. Zamiatinas išstojo iš partijos ir parašė pirmąjį savo apsakymą „Vienas“. Literatūrinės šlovės susilaukė 1913 m. Po revoliucijos nusivylė socializmu, rašė apie grįžimą į pirmykštę bendruomenę: „Bijau, kad rusų literatūrai liko tik viena ateitis - jos praeitis". 1920 m. pradėjo rašyti romaną „Mes“, kuriame konstruojama groteskinė totalinių režimų visuomenės sandara. Šiandien priimta manyti, kad šis romanas - visų šiuolaikinių socialinių antiutopijų (O.Huxley, G.Orwell, R.Bradbury) pradininkas. Sovietinėje spaudoje romanas nebuvo publikuotas, jis plito savilaidos būdu. 1924 metais kūrinys be autoriaus žinios buvo išleistas JAV, 1929 - Prancūzijoje. Po šių publikacijų Zamiatiną ėmė persekioti sovietų valdžia. J. Zamiatinas tapo viena iš parodomųjų aukų. Po kelerių metų J. Zamiatinas kreipėsi į Staliną leidimo išvykti iš šalies:
„Gerbiamasis Josifai Visarionovičiau!
Nuteistas mirties bausme - šio laiško autorius - kreipiasi į jus prašydamas pakeisti šią bausmę kita. Mano pavardė jums tikriausiai žinoma... Žinau, kad turiu sau nepatogų įprotį kalbėti ne tai, kas šiuo metu naudinga, o tai, kas man atrodo tiesa.
Man, kaip rašytojui, atimta galimybė rašyti reiškia mirties nuosprendį, o aplinkybės taip susiklostė, kad tęsti savo darbo nebegaliu, nes jokia kūryba neįsivaizduojama, jeigu tenka dirbti sistemiško, kasmet stiprėjančio pjudymo sąlygomis.
Kad ir koks būtų kūrinio turinys, vien mano parašo pakanka apšaukti tą darbą kriminaliniu.
Mano knygas draudžiama išduoti bibliotekose. Pjesė „Blusa", sėkmingai rodyta keturis sezonus Maskvos dailės teatre, išbraukta iš repertuaro. Sustabdytas mano raštų leidimas „Federacijos" leidykloje. „Rašytojų leidykla Leningrade" dar visus metus rizikavo laikyti mane savo valdybos gretose. Vėliau RAPP'o (Rosijsskaja asociacija proletarskich poetov) Leningrado skyrius pasiekė, kad išeičiau iš valdybos. „Literaturnaja gazeta" apie tai džiugiai pranešė: „Leidyklą reikia išlaikyti, bet ne zamiatinams". Paskutinės durys į skaitytoją uždarytos: mirties nuosprendis Zamiatinui paskelbtas.
Jeigu aš iš tiesų nusikaltėlis ir nusipelnau bausmės, tai vis dėlto ne tokios sunkios kaip literatūrinė mirtis. Todėl prašau pakeisti šį nuosprendį į tremtį už SSRS ribų".
1931 m. pasinaudojęs M. Gorkio protekcija, J. Zamiatinas gavo leidimą išvykti, teisingiau, visam laikui emigruoti į užsienį. Jis apsigyveno Paryžiuje, toliau rašė apsakymus, kino scenarijus ir pasakas. Rašytojas J. Zamiatinas mirė Paryžiuje 1937 m. kovo mėn. 10 d., palaidotas Paryžiuje.
J. Zamiatino „Mes“ - bene pirmoji „antiutopija”, vėliau, kaip manoma, įkvėpusi tokius šio žanro pasekėjus kaip A. Huxley („Brave new world“) ir G. Orwellą („1984“). Parašyta Sovietinėje Rusijoje, knyga tapo intriguojančiu intelektualiniu iššūkiu tuo metu istorijos avangarde stovėjusiam režimui. Romane kritikuojamos visos mūsų civilizacijos institucijos – valstybė, ideologija, +ekspertų komisijos” ir t.t. Įtaigus nežabojamos civilizacijos, sutraiškančios žmogaus individualumą ir išaukštinančios mechaniškai veikiantį MES, paveikslas, net nepaisant dviejų, lyg pagal J. Zamiatino planą, totalizavusių režimų žlugimų, šiuo metu neprarado savo aktualumo. Tiek „Valandinė Lentelė”, tiek „Motiniška Norma”, tiek „Asmeninės Valandos”, tiek visas modernusis pasaulis paradoksaliai atkartoja J. Zamiatino mintis.
Jengenijus Zamiatinas „Mes” (kūrinio ištrauka)
Švarkas. Siena. Lentelė.
Peržiūrėjau viską, kas buvo parašyta vakar – ir matau: aš rašiau ne pakankamai aiškiai. Tai yra - viskas visiškai aišku kiekvienam iš mūsų. Bet ką gali žinoti: galbūt jūs, nepažįstamieji, kuriems Integralas atneš mano užrašus, gal jūs didžiąją civilizacijos knygą perskaitėte tik iki tojo puslapio, kaip ir mūsų protėviai prieš 900 metų. Galbūt jūs net ničnieko nežinote apie Valandinę Lentelę, Asmenines Valandas, Motinišką Normą, Žaliąją Sieną, Geradarį. Man juokinga – ir tuo pat metu labai sunku kalbėti apie visą tai. Tai tas pats kaip, sakykim, kokio XX amžiaus rašytojo romane reikėtų aiškinti, kas tai „švarkas“, „butas“, „žmona“. Kita vertus, jei jo romanas išverstas laukiniams – ar įsivaizduojama, kaip apsieiti be pastebėjimų apie „švarką“?
Aš įsitikinęs, laukinis žvelgė į „švarką“ ir galvojo: „Na kam tai? Tik našta“. Man rodosi, lygiai taip pat žiūrėsite ir jūs, kai aš jums pasakysiu, kad niekas iš mūsų nuo Dušimtmečio Karo laikų nebuvo už Žaliosios Sienos.
Bet, brangieji, reikia juk kiek nors mąstyti, tai labai padeda. Juk aišku: visa mums žinoma žmonijos istorija yra perėjimo nuo klajokliškų prie sėslesnių formų istorija. Ar iš to neseka, kad labiausiai sėsli gyvenimo forma (mūsų) – tuo pačiu metu yra ir labiausiai tobula (mūsų)? Jei žmonės blaškėsi po žemę nuo vieno galo į kitą, tai tik priešistoriniais laikais, kai buvo nacijos, karai, prekyba, visokiausių amerikų atradimai. Bet kodėl, kam visa tai dabar reikalinga?
Aš sutinku: šio sėslumo įprotis atsirado ne be vargo ir ne iš karto. Kai Dušimtmečio Karo metu visi keliai sugriuvo ir apaugo žole, iš pradžių, greičiausiai, atrodė labai nepatogu gyventi miestuose, atkirstuose vienas nuo kito žaliomis tankmėmis. Na ir kas iš to? Po to, kai žmogui nukrito uodega, jis, tikėtina, taip pat ne iškart išmoko vaikyti muses be uodegos pagalbos. Jis kurį laiką, be abejo, ilgėjosi uodegos. Bet dabar – ar jūs galite įsivaizduoti, kad pas jus – uodega? Arba: ar galite bent įsivaizduoti save gatvėje nuogu, be „švarko“ (gali būti, kad jūs vis dar vaikštinėjate su „švarkais“). Taip yra ir čia: aš negaliu suvokti miesto neatskirto Žaliąja Siena, negaliu suvokti gyvenimo, neapvilkto skaitmeniniais Lentelės įtvarais.
Lentelė… Štai dabar, nuo sienos pas mane kambaryje, rūsčiai ir švelniai į mano akis žiūri jos purpuriniai skaitmenys auksiniame lauke. Nevalingai prisimenu tai, kas senovėje vadinosi „ikonomis“, ir man norisi kurti eiles arba maldas (tai yra viena ir tas pats). Ak, kodėl aš ne poetas, kad sugebėčiau deramai apdainuoti tave, o, Lentele, o, Vieningosios Valstybės širdie ir pulse.
Visi mes (o galbūt ir jūs) dar būdami vaikais, mokykloje, skaitėme šį didingiausią iš pasiekusių mus senosios literatūros paminklų – „Geležinkelio tvarkaraštį“. Bet palyginkite jį su Lentele ir jūs pamatysite grafitą ir deimantą: abu turi tą patį – C, anglį, - bet koks ilgaamžis, skaidrus, kaip žiba deimantas. Kas nepraranda amo strimgalviais lėkdamas „Tvarkaraščio“ puslapiais! Bet Valandinė Lentelė – ji kiekvieną iš mūsų tikrovėje paverčia plieniniu šešiaračiu senosios poemos herojumi. Kiekvieną rytą, su šešiaračiu tikslumu, vieną ir tą pačią valandą, vieną ir tą pačią minutę – mes, milijonai, bundame, kaip vienas. Vieną ir tą pačią valandą, milijonai vienyje, pradedame darbą – milijonai vienyje baigiame. Ir susiliedami į vientisą, milijonarankį kūną, vieną ir tą pačią Lentelės paskirtą sekundę, mes pakeliame šaukštus prie burnos, ir vieną ir tą pačią sekundę išeiname pasivaikščioti ir traukiame į auditoriumą, į Teiloro ekzorcizmų salę, einame miegoti…
Būsiu visiškai atviras - absoliučiai tikslaus laimės uždavinio sprendimo nėra ir pas mus: du kartus per dieną, nuo 16 val. iki 17 val. ir nuo 21 val. iki 22 val., vieningas bendras organizmas suyra į atskiras ląsteles - tai Lentelės numatytos Asmeninės Valandos. Per šias valandas jūs išvysite: vienų kambariuose – nekaltai nuleistas užuolaidas, kiti ritmingai variniais Maršo laiptais vaikštinėja prospektu, tretieji – kaip aš dabar – prie rašomojo stalo. Bet aš tvirtai tikiu – tegul mane vadina idealistu ir svajokliu – aš tikiu: anksčiau ar vėliau, bet kada nors ir šioms valandoms mes rasime laiką bendrojoje formulėje, kada nors visos 86400 sekundžių įeis į Valandinę Lentelę.
Daug neįtikėtinų dalykų man tenka skaityti ir girdėti apie tuos laikus, kai žmonės gyveno laisvoje, t.y. neorganizuotoje, laukinėje būklėje. Bet labiausiai neįtikėtina man visada atrodė būtent tai: kaip tuometinė, net ir tik užuomazginiame būvyje buvusi valstybinė valdžia, galėjo leisti, kad žmonės galėtų gyventi be kažko panašaus į mūsų Lentelę, be privalomų pasivaikščiojimų, be tiksliai nustatytų valandų valgiui, kėlėsi ir ėjo miegoti kada tik jiems šaudavo į galvą; kai kurie istorikai net teigia, kad tais laikais gatvėse per visą naktį degė šviesa, per visą naktį gatvėmis vaikščiojo ir važinėjo.
Štai šito aš niekaip negaliu suprasti. Juk koks ribotas bebūtų jų protas, bet vis dėlto jie turėjo suprasti, kad toks gyvenimas buvo pati tikriausia totalinė žmogžudystė – tiktai lėta, diena iš dienos. Valstybė (humaniškumas) draudė mirtinai užmušti vieną ir nedraudė užmušinėti milijonų. Užmušti vieną, t. y. sumažinti žmonių gyvenimų sumą 50 metų, – tai nusikalstama, o sumažinti žmonių gyvenimų sumą 50 milijonų metų – tai nenusikalstama. Na, argi tai ne juokinga? Pas mus šį matematiškai - moralinį uždavinį per pusę minutės išspręs bet kuris dešimtmetis numeris; pas juos negalėjo – visi jų Kantai kartu sudėjus (todėl, kad nei vienas iš Kantų nesugalvojo sukurti mokslinės etikos sistemos, t.y. pagrįstos atimtimi, sudėtimi, dalyba, daugyba).
O tai – ar ne absurdas, kad valstybė (ji išdrįso save vadinti valstybe!) galėjo be jokios kontrolės palikti seksualinį gyvenimą. Kas, kada ir kiek norėjo… Visiškai nemoksliška, kaip gyvuliai. Ir kaip gyvuliai, aklai, gimdė vaikus. Ar nejuokinga: žinoti sodininkystę, vištininkystę, žuvininkystę (mes turim tikslius duomenis, kad visa tai jie žinojo) ir nesugebėti prieiti prie paskutiniojo šios loginės sekos laiptelio: vaikininkystės. Neprisigalvoti iki mūsų Motiniškų ir Tėviškų Normų.
Taip juokinga, taip neįtikėtina, kad štai aš parašiau ir bijau: o jei jūs, nepažįstamieji skaitytojai, palaikysite mane piktu pokštininku. Jei pagalvosite, kad aš paprasčiausiai noriu pasityčioti iš jūsų pasakodamas visiškus niekus.
Bet pirmiausia: aš nesugebu juokauti – į kiekvieną pokštą nesąmoninga funkcija įeina melas; ir antra: Vieningas Valstybinis Mokslas tvirtina, kad senovėje gyvenimas buvo būtent toks, o Vieningas Valstybinis Mokslas klysti negali. Na ir iš kur tuomet galėjo atsirasti valstybinė logika, jei žmonės gyveno laisvės sąlygomis, t.y. žvėriškai, beždžioniškai, bandomis. Ko galime reikalauti iš jų, jei net ir mūsų laikais – kažkur iš dugno, iš gauruotų gelmių – karts nuo karto girdimas laukinis, beždžioniškas aidas.
Laimei – tik karts nuo karto. Laimei – tai tik menkos detalių avarijos: jas lengva remontuoti, nesustabdant amžinos, didingos visos Mašinos eigos. Ir tam, kad išmestum lauk palankstytą varžtą, turime dirbtinę sunkią Geradario ranką, turime patyrusią Sergėtojo akį…
Iš rusų kalbos vertė Justinas Dementavičius
