Castor&Pollux kultūros kritika. Varniai, Dimitravas, Pabradė: koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvoje 1927–1940 m.”
menas

     Laisvę Lietuvai!

     Modestas Kuodys. Varniai, Dimitravas, Pabradė: koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvoje 1927–1940 m. V.: Versus aureus, 2007. 

     Geltona, žalia, raudona –
     Tai mūs valstybės vėliava!
     Sugrįš iš užsienio Smetona –
     Ir vėl bus laisva Lietuva!

     Tokią dainušką traukdavo mūsų tėvai ir seneliai prieš gerą pusšimtį metų. O visai neseniai ją traukė ir žilagalviai tų tėvų ir senelių palikuonys. Traukė patetiškai, euforiškai, panirę į gilų transą, užvertę galvas į aukštą dangų... Kodėl tūlam lietuviui Smetonos pavardė asocijuojasi su žodžiu „Laisvė“, dažnai rašomu iš didžiosios raidės?


     Todėl, kad 1926.XII.17 karininkijai įvykdžius atsilikusioms šalims tipišką pučą mūsų šalį ėmė valdyti konservatyvių pažiūrų nacionalistas ir autoritarinis diktatorius. Todėl, kad per jo valdymo metus Lietuvoje buvo suspenduotos visos įmanomos spaudos, žodžio, susirinkimų, organizacijų kūrimo ir kitos demokratinės piliečių laisvės. Todėl, kad Valstybės saugumo departamento vadovaujama politinė policija per tuos metus be teismo nubaudė beveik 14 000 piliečių – vien per 1936 m. už politinę veiklą buvo nubausta 1319 žmonių. Todėl, kad krašto gynybai tais laikais valstybė skirdavo visą ketvirtadalį biudžeto – kur kas daugiau nei kultūrai, švietimui, mokslui ir sveikatos apsaugai kartu. Todėl, kad Krašto apsaugos ministerijos cenzoriai vykdė totalią spaudos cenzūrą – be įrašo „karo cenzūros leista“ negalėjo pasirodyti joks leidinys. Todėl, kad J. Šliūpas juokais (o gal ir rimtai) ketino organizuoti naujus knygnešių būrius, o buvęs prezidentas K. Grinius tvirtino, kad nepriklausomos Lietuvos cenzūra griežtesnė negu carinės Rusijos.

     Todėl, kad A. Smetona buvo paskelbtas Tautos Vadu, jo 60 metų jubiliejaus proga didžiausiu Lietuvos spaudos istorijoje 300 tūkst. egz. tiražu buvo išleistas rašytojo K. Binkio foliantas „Antanas Smetona 1874–1934“. Todėl, kad pradėtus leisti A. Smetonos raštus iliustravo geriausi Lietuvos dailininkai, jo garbei kompozitoriai kūrė kantatas, o poetai jam skyrė savo eilėraščius – vien tik iki 1934 m. apie A. Smetoną parašytų straipsnių išvardijimas I. Kisino sudarytoje „A. Smetonos bibliografijoje“ užima 264 puslapius. Todėl, kad Lietuvos rašytojai ir žurnalistai A. Smetoną vadino „lietuvių tautos garbe“, „mūsų tautos gyvybės versme“, „tautos Moze“, „tėvu gimdytoju“, „jaunosios kartos globėju“, „meno draugu“ ir lygino su Kristumi.

     Todėl, kad smetonmetis Lietuvoje atitinka visus fašistinės diktatūros bruožus – Tautos Vadas, vienpartinė sistema, paleistas parlamentas, žiniasklaidos cenzūra, korporacinė santvarka. Todėl, kad 1927–1931 m. Lietuvoje veikė koncentracijos stovykla Varniuose, nuo 1937 m. – Dimitrave, o nuo 1940 m. – ir Pabradėje, kur valdžia be teismo galėjo įkalinti savo piliečius 1,5 metų laikotarpiui.

     Pala, pala... Kažkas ne taip šioje oficialioje, tačiau niekur neafišuojamoje informacijoje, šiuose pusbalsiu su baime tariamuose žodžiuose. Prisiminkime konclagerių chronologiją. Pirmąją koncentracijos stovyklą 1890 m. Pietų Afrikoje įsteigė anglai. Būtent britų karinė administracija per Antrąjį būrų karą į tarptautinį žodyną įvedė sąvoką „koncentracijos stovykla“. Ne tik įvedė naują terminą, bet ir vaizdžiai iliustravo – išžudė 28 tūkstančius moterų ir vaikų. 1917 m., iškart po Spalio perversmo, Solovkų vienuolyne įkurtas pirmasis Rusijos konclageris, kuriame komunistai laikė nelaisvėn paimtus Antantės karius. Stalininėje Sovietų Sąjungoje ilgainiui buvo suformuota analogų neturinti totali koncentracijos stovyklų sistema. 1933 m. į valdžią atėjus Hitleriui buvo įsteigti pirmieji vokiečių konclageriai Dachau ir Oranienburge.

     O Lietuva? O kaipgi mūsų brangioji Tėvynė, dėl kurios laisvės ir nepriklausomybės krito tiek didvyrių? Skaitome: „1920 m. spalio 8 d. Steigiamojo Seimo posėdyje krikščionių demokratų lyderis Mykolas Krupavičius pateikė Ypatingųjų valstybės apsaugos įstatų (YVAĮ) papildymo projektą, kuriame siūlyta įtariamus antivalstybine veikla asmenis izoliuoti koncentracijos stovykloje. [...] M. Krupavičiaus kalbą salė pasitiko plojimais. [...] Tad 1920 m. pabaigoje sulaikyti įtartini ar valstybės saugumui pavojingi asmenys pradėti gabenti į jau metus Kauno priemiestyje – Aukštojoje Fredoje veikusį belaisvių internavimo punktą, vyriausybės sprendimu paverstą koncentracijos stovykla. [...] Dėl visuomenei ir kariuomenei pavojingos veiklos izoliuotų asmenų stovykloje paprastai gyvendavo 60–100, lenkų karo belaisvių – apie 300, o internuotų raudonarmiečių – apie 30–40“ (p. 22–26).

     Aha, vadinasi, vokiškų konclagerių tėvas buvo Hitleris, rusiškų – Leninas su Stalinu, o lietuviškų – Kazys Grinius (tuometinis ministras pirmininkas) su Antanu Smetona. Vadinasi, LIETUVIŠKOS KONCENTRACIJOS STOVYKLOS ATSIRADO KARTU SU ŠALIES NEPRIKLAUSOMYBE, t. y. lietuviai pirma įsisteigė konclagerį, o tik tada buvo priimti į Tautų Sąjungą (1921.IX.22)... Taaaip, tokios tokelės. Mūsų tautiečiai, tapatindami laisvę su prieškario Lietuva, aiškiai serga mirtina liga, kuri vadinama socialine patologija. Šios ligos požymiai ryškūs ir šiandien: lietuvis mielai atsisakys laisvės ir savigarbos – kad tik turėtų ko paėsti. Užsimerks ir apsimes nepastebįs, kad sėdi konclageryje, – kad tik pilvas būtų sotus ir mašna pilna. Štai kodėl taip lengvai nugalėjo landsberginė revoliucija, iškėlusi turto restitucijos vėliavą. Dabar jau niekas nebekreipia dėmesio, kad buvo grąžintas ne tik turtas, buvo įvykdyta mentaliteto ir dvasios restitucija, t. y. MENTALITETO LYGMENIU SUGRĮŽTA Į SMETONMETĮ. Vargšai tautiečiai taip prisikentėjo nuo sovietinio dvasios teroro, kad tarpukario Lietuva su savo konclageriais jiems ėmė atrodyti kaip laisvės idealas. Atrodo ir dabar. Kai donskiai, jonušiai ir kitos kalbančios galvos šiandien suokia, kad mes, lietuviai, ėmėme gyventi geriau ir laisviau, tai omenyje dažniausiai turi tik pilvo dalykus: gėris – tai turtas, laisvė – tai laisvė jį įsigyti. O kai jie suokia apie vakarietiškus laisvės idealus, tai, aišku, nutyli ir Abu Graibo kalėjimą, ir Gvantanamo konclagerį, ir pabėgėlių stovyklas visame Vakarų pasaulyje.

     Paskaitykime dar: „Varniuose per visą stovyklos gyvavimo laikotarpį yra buvę izoliuota apie 1000 asmenų, Dimitrave – apie 500, Pabradėje – apie kelis šimtus. Dauguma Varnių koncentracijos stovyklos internuotųjų buvo už politinę veiką bausti asmenys“ (p. 191); „Per keturiolika metų trukusį autoritarinio režimo laikotarpį koncentracijos stovyklos su pertraukomis veikė beveik devynerius metus, tačiau net pagrindinėje to meto legalioje spaudoje tepasirodė vos keletas arba labai glaustų ir atsargių, arba propagandinių straipsnių šia tema“ (p. 174).

     Ši knygutė (VDU magistro darbas), nors glausta ir atsargi, vis dėlto yra vienas pirmųjų bandymų sakyti tiesą – rupią ir sprangią, neideologizuotą ir nepopuliarią. Sovietiniai istorikai konclagerių temą iškėlė į propagandos padebesius, tautiniai – nugramzdino į nežinomybės tartarus, o čia bandoma žengti trečiuoju keliu – pažvelgti į šią opią problemą neva iš šalies. Žvilgtelkite ir jūs, kaip smetonmečiu laiką leido ne tik garsieji keturi komuniagos, bet ir žymūs kultūros veikėjai – Butkų Juzė, Andrius Bulota, Adolfas Damušis, Juozas Geniušas, Konstantinas Bajerčius, Kostas Snarskis...

     Įdomiausia, kad aš pats, perskaitęs šią brošiūrą ir pažvelgęs į save iš šono, suvokiau, jog beveik niekuo nesiskiriu nuo konclagerio kalinių. Pasilyginkite ir jūs.

 
ATIDUOTIESIEMS Į PRIVERČIAMOJO DARBO ĮSTAIGĄ DIENOS LAIKO PASKIRSTYMAS
nuo spalių mėn. 1 d. iki balandžio mėn. 1 d.

 

6 val.

kėlimas

6–6.30 val.

guolio, kambarių sutvarkymas ir prausimasis

6.30–7 val.

rytinis patikrinimas, rikiuotė ir tautos himnas

7–7.30 val.

pusryčiai ir pasiruošimas darbui

7.30–12.30 val.

darbas

12.30–14 val.

pietūs ir poilsis

14–18 val.

darbas

18–19 val.

grįžimas nuo darbo, įrankių valymas, jų sutvarkymas, rūbų valymas, jų patvarkymas ir prausimasis

19–19.30 val.

vakarienė

19.30–20.30 val.

liuoslaikis

20.30–21 val.

vakarinis patikrinimas, paliepimai ir tautos himnas

21–6 val.

nakties poilsis

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti