Kaip iš mažos kultūros daroma didelė politika

    Pirmasis programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” pristatymas. V.: VšĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, 2008.

    Daugiau nei 20 metų senutėlėje Europoje vykdomas projektas „Europos kultūros sostinė” yra ne tiek kultūrinis, kiek politinis reiškinys. Sugalvotas politikų, jų finansuojamas, propaguojamas ir vykdomas, šis projektas jau seniai tapo priemone europinės valdžios viršūnėlių peršamai ideologijai skleisti. Nuo 1985 metų Europos kultūros sostinės vardas buvo suteiktas beveik 40 miestų, o ši kultūros sostinių virtinė ilgainiui tapo sėkmingiausiu Europos Komisijos projektu kultūros srityje.

    Ko gi siekia Briuselio politikai? Jie vykdo totalinį vietinių gyventojų „sueuropinimo” ir „įvalstybinimo” planą. Europos Komisijos gide miestams, siekiantiems Europos kultūros sostinės titulo, tiesiai keliami du pagrindiniai reikalavimai: 1) Europos kryptis, 2) pilietinė kryptis. Žengiant „Europos kryptimi” siekiama žmogaus susitapatinimo su „europiečiu”, o „pilietinė kryptis” turi užtikrinti žmogaus „pilietiškumą” arba, kitais žodžiais tariant, lojalumą valstybei. Ištikimų valstybinei valdžiai unifikuotų europiečių rasė – štai kas yra galutinis „Europos kultūros sostinės” ir panašių projektų tikslas. Ir nieko daugiau.

    O kaip su kitokiomis tapatybėmis, su šimtmečiais puoselėtomis vietinėmis kultūros tradicijomis, pagaliau kaipgi su daug metų skelbiama kultūrine autonomija? Atsakymą į tokius šiandien kvailai skambančius klausimus rasite pačioje šios knygutės pradžioje, skyriuje, kuriame nusakoma „Europos kultūros sostinių” ideologija: „Miesto istorinis paveldas bei tradicinis kultūrinis gyvenimas svarbūs, tačiau tik tiek, kiek jie suformuoja pagrindą Europos kultūros sostinės programai organizuoti” (p. 3). Totalitarinio mąstymo būdo viršūnė! Juk šiais žodžiais man tiesiai drebiama: tu ir tavo gyvenimo būdas mums svarbūs tik tiek, kiek padeda vykdyti mūsų partijos programą. Atsiprašau, bet negaliu savęs suturėti. Bolševikai! Unifikatoriai! Fašistai!

    Politizuotą ir ideologizuotą projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” prasmę puikiai iliustruoja ir hierarchinė šios programos pristatymų piramidė. Viskas derinama griežtų griežčiausiu subordinacijos principu. Pirmiausia – Briuselis, paskui – didieji Europos miestai, galiausiai – Vilnius, o Balbieriškį galima ir pamiršti. Na kam mums Balbieriškis ir jame gyvenantis „nekultūringas” dėdė Jonas su savo supelijusiomis archajiškomis kultūros tradicijomis?

    Šių metų pradžioje programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009" pristatyta paties aukščiausio rango Briuselio politikams, t. y. pagrindiniams užsakovams. Dalyvavo Europos Komisijos narys... Nuolatinis atstovas ES... LR ministras pirmininkas... Atidaryta videoinstaliacija, nušviečianti žymiausius...

    Einame toliau. Programa pristatyta Lietuvoje reziduojantiems užsienio šalių ambasadoriams... Programa pristatyta per NATO gynybos ministrų susitikimą... Prekybos rūmų atstovams... Pasaulinėje turizmo parodoje Barselonoje... Kultūros ministras... Diplomatinis korpusas... Kultūros atašė... Siekiama sukurti naują europinės kultūros patirtį...

    Na, ir galų gale, kai viskas suderinta, patvirtinta ir aprobuota, kultūrizavimo planą galima pateikti ir liaudžiai – vietiniams barbarams. 2008 m. vasario 27 d. 11 val. Menų spaustuvės patalpose įvyko pirmasis programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” pristatymas. Vilniaus miesto meras... Kultūros ministras... Direktorius... Direktorius... Vadovai...

    Išvada viena: visoje toje politikos ir ideologijos mėsmalėje svarbiausios „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009” idėjos – „Kultūra gyvai”, „Šventė kiekvienam”, „Kiekvienas gali kurti” – atrodo kaip atviras pasityčiojimas. Lietuvos žmonėms šiame projekte skirtas anaiptol ne kultūros kūrėjų vaidmuo. Aukščiausių valdžios ešelonų sprendimu jie taps (ir jau tampa) tiksline auditorija, kuriai peršama hegemoninė kultūros ideologija, arba geriausiu atveju – paprasčiausiais statistais, mase, užpildu, kuris reikalingas tik didžiosios politikos užmačioms pateisinti.


    VEKS’as plauna smegenis

    Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009. Kultūra gyvai. Dienoraštis. V.: VšĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, 2007.

    Atsiverčiame kišeninio dydžio knygelę pavadinimu „Dienoraštis” ir jau, rodos, pasimėgausime intymiais euro-ego-entuziastų autentiškos patirties viražais. Tam nuteikia ir įvadinė Vytauto V. Landsbergio išpažintis, kurioje mums, skaitytojams, prižadama beveik visko: pradedant menu ir alumi, baigiant mintimis ir būtimi. Tai kažkodėl pakvimpa nesaugumu, tad rankos nevalingai griebiasi už vidinės kišenės su pinigine. Juolab kad iš amžių glūdumos atėjęs posakis byloja: „Kas galima Landsbergiui, negalima jaučiui.“ Verčiame dar vieną puslapį ir mielasis dienoraštis virsta darbotvarke, kurioje gana nuosekliai išdėstoma, ką reikės nuveikti Lietuvos širdyje, kur suspėti 2009-aisiais – intensyvios kultūros metais.

    Deja, toliau prasideda nuolatinis smegenų plovimas – renginių programa temomis „Bendraukime“, „Prisiminkime” ir „Džiaukimės“: kultūra, laisvė, vėl kultūra ir vėl laisvė, ir taip iki pat galo... Jokių idėjų čia nėra – tik kažkoks sentimentalus pamyžčiojimas tarp daugybės išvardytų pavardžių. Visiems tarptautiniu mastu žinomos pavardės ir institucijos lydi dažniausiai nedidelei specialistų grupei gerai žinomas Lietuvos kultūros ir meno profesionalų pavardes – jos pateikiamos skaitytojui su etikete „asmenybė“ – kaip antžmogių, kaip žvaigždžių, kaip elito (ir jokio sušikto deelitizavimo, kurį taip nuožmiai grasinosi skelbti VEKS’o ideologijos generatoriai). Atvirkščiai – čia propaguojamas atviras elito vulgarizavimas (lot. vulgaris –paprastas). O paprastasis elitas visais laikais turėjo labai gerą bruožą – kultūrinio kolonializmo aplinkoje (tai yra neatsiejama nuo politinės priespaudos) net ir patys progresyviausi vietiniai veikėjai tarptautiniu mastu atrodys kaip reakcionieriai, elementari pilkoji masė.

    O kaipgi su plačiosiomis masėmis – kas joms skirta šioje brošiūrėlėje? Visų pirma reikia pabrėžti, kad ši žmonių grupė įvardijama skaičiais, ne mažesniais už tūkstantį, ir nuolatinis operavimas tais tūkstančiais tarsi turėtų sudaryti masinio liaudies judėjimo įspūdį. Bet visa knygelė tiesiog brukte bruka surežisuotą spektaklį, sušukuotą lavoną, kurį taip primygtinai vadina „gyvu“, kad, rodos, ir patys šio renginio ideologai baigia tuo patikėti. Netgi muzikantai, užuot paprasčiausiai rinkęsi ir groję kada nori, ateis specialiai ir gros, nes reikia. Ir vietos jiems greičiausiai bus pažymėtos... Gal dar ir algas sumokės... Praeidami pro šalį praeiviai iš kepurių galės pasiimti grąžą.

    Faktiškai visa knygelė yra elementarus viešųjų ryšių produktas, kurio tikslas – simuliuoti kultūrinį procesą, manipuliuoti „herojais“ ir kurti miesčionišką spektaklį, neva atskleidžiantį „pozityvų Lietuvos ir jos sostinės įvaizdį“. Viso sumanymo tikslas – laimingų ir besišypsančių žmonių minios, kurias reguliuoja geraširdžiai policininkai. Kitaip tariant, siekiama kultūrinės unifikacijos – įbrukti kiekvienam išsilavinusiu save laikančiam piliečiui „herojų” stereotipus, su kuriais jis galėtų tapatintis. „Visiems laikams reikia įsisąmoninti, kad asmeninė išraiška kitų kontroliuojamoje aplinkoje negali būti laikoma kūryba. Kūryba – tai ne objektų ir formų išdėstymas, bet atradimas naujų dėsnių, pagal kuriuos jos bus išdėstytos," – tai dar 6-ajame dešimtmetyje atrado letristai Isidoras Issou ir Guy Debord’as. O kontrolės VEKS’o programoje itin daug – faktiškai ji visa yra smegenų kontrolė, kurios vizuali forma dvelkia sąmonės kolonializmu.

    Grandiozinėmis parodomis stengiamasi įteigti socialinius ir politinius stereotipus, tęsiamas tas pats „susitapatinimo” su žvaigžde principas; beveik visi VEKS’o renginiai pritaikyti rampai apšviesti tamsoje. Įvairūs sceniniai fokusai, degantys laivai, projekcijos, filmai, šviesos festivalis „Tegyvuoja naktis” – viskas labai simboliška: tamsi ir neišprususi liaudis, o virš jos – švytintis „genijus”. Taigi gerbiamieji, nuo III Reicho laikų mes netoli ir tepažengėme.

    Visiškas krachas ir ten, kur VEKS’as žengia į urbanistiką. Didžiausia problema – kuratorių patirties, išsilavinimo ir elementarios pozicijos stoka. Blogiausia yra tai, kad mūsų universitetinis išsilavinimas įdiegia į smegenis aksiomą, kuri teigia, kad egzistuoja tam tikri universalūs urbanistiniai dėsniai, kuriuos apibrėžia estetinės ir socialinės sąlygos. Dėl to atsiranda būriai samprotaujančiųjų, kas senamiestyje gražu, o kas ne. Vilniaus baroko įtaka vietinių gyventojų evoliucijai, atrodo, turėjo lemtingą įtaką – jų smegenų grioveliai pradėjo raitytis it barokinių voliutų raštai... Faktiškai tas sindromas vadinamas „ŽIV (žmogus iš Vilniaus).urbanizmu”. Architektūra? Visa tai – blefas! Urbanizmas neegzistuoja! Tai tėra ideologija! Estetika yra dar vienas jėgos struktūrų primestas spektaklis. Architektūra egzistuoja kaip ir „COCA-COLA“ – kaip konkretus produktas, visiškai uždengtas ideologijos, apgaulingai tenkinantis sumeluotus poreikius.

    Reziumuojant reikia pasakyti, kad visa tai, ką mums žada VEKS’as, tėra valstybinę ideologiją „kultūriniais“ draiskalais dangstantis produktas, kuris nėra įsivaizduojamas be šalia plaukiančių milijonų, skirtų jūsų ir mūsų smegenims plauti. Pažiūrėkite į jų partnerius: žurnalai, dienraščiai, viešųjų ryšių agentūros, UNESCO. Pažvelkite į valstybės dosniai dalijamas sumas su daugybe nulių! Tai pompastiškas spektaklis, pastatytas už jūsų pačių lėšas! Atsibuskite! Nusibraukite nuo akių voratinklius! Kultūra esate jūs patys, o ne šio marionetinio spektaklio aktoriai! Revoliucionizuokite savo pačių gyvenimą! Pasakykit ryžtingą NE jums primetamai atsiribojimo politikai, į kurią stumia visas šitas aukštosios kultūros farsas. Dar kartą paklausykite, ką jums sako Jurgis Mačiūnas: „IŠVALYKITE pasaulį nuo buržuazinės ligos, „intelektualios”, profesionalios ir sukomercintos kultūros. IŠVALYKITE pasaulį nuo mirusio meno, imitacijos, dirbtinumo, abstraktaus meno, iliuzinio meno, matematinio meno, IŠVALYKITE  PASAULĮ  NUO  PANEUROPIZMO!... SKATINKITE  REVOLIUCINĮ  POTVYNĮ  MENE, kurkime gyvenantį meną, antimeną, kurkime NEMENINĘ  TIKROVĘ, kurią  suprastų visi, ne tiktai kritikai, diletantai ir profesionalai... Visi kultūros ir sociopolitiniai revoliucionieriai, vienykitės ir veikite išvien!” Tuo tarpu VEKS kultūrtrėgeriai mums piešia Mačiūną kaip eilinį tarptautinio masto ŠMC tipo veikėją, laisvalaikiu darantį dėžutes ir krečiantį pokštus.

    Pabaigoje reiktų pridėti pastabą apie manipuliacijų, į kurias visi be išimties esame įtraukti, mastus. Visas tas šūdas, kuris vadinamas valstybine kultūros politika pasitinkant Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmetį, visi tie valdovų rūmai, veksai ir tūkstantmečio minėjimo programos yra paremti vienut vienutėliu sakinėliu, kurį XVI a. antrosios pusės raštininkas G. Fabricijus įrašė Kvedlinburgo analų nuoraše. Juokinga, nes, tiesą sakant, tuo metu Lietuvą Europoje visi jau ir taip žinojo...

    P.S. Šios knygutės 33 puslapyje radau iš karto du atvirlaiškius, paruoštus siųsti VEKS’ui su antrašte: „Užrašyk savo idėją ir atsiųsk mums.“ Tokių knygutėje prikaišiotų prašymų galima rasti ir daugiau – kas tai, po velnių? Veksininkai nebeturi idėjų? Štai, prašom – kuo gražiausia idėja, kaip pratęsti VEKS’o renginį „Menas netikėtose erdvėse”: 2009 m. sausio 1 d.–gruodžio 31 d. Lietuvoje siūlau surengti kultūros šventę „Lietuvos metai”. Idėja paprasta – šventės dalyviai (apie 3 mln. Lietuvos gyventojų) šoka, miega, linksminasi, eina į darbą, mylisi, kakoja, o visą šį kerintį scenos veiksmą įspūdingai apšviečia saulė, mėnulis ir kitos apšvietimo sistemos. Tokia meninė kasdienio gyvenimo apraiška visiškai netikėtoje 65 tūkst. kv. m erdvėje tikrai padės įvykdyti visus VEKS’o programai keliamus uždavinius: programos renginiuose apsilankys ir dalyvaus ne mažiau kaip 3 mln. žmonių, bus įvykdyta ne mažiau kaip 3 mln. kultūros, meno, rinkodaros ir komunikacijos projektų (atskiru meniniu projektu taps kiekvienas Lietuvoje gyvenantis žmogus!), Lietuvoje susiformuos naujos kultūrinių renginių tradicijos, į milžiniško masto spektaklį suplauks žiūrovai – išaugs turizmas ir paslaugų sektoriaus apyvarta, Lietuvos vardo žinomumas ir palankus vertinimas užsienio šalyse, visi gyventojai palankiai vertins PROGRAMĄ ir nuolankiai dėkos JOS kūrėjams.

    Cha-cha-chaltūra

    Juozas Laivys. Vilnius – Europos kultūros sostinė 2049. Menininko komentarai. V.: Lietuvos dailės muziejus, 2007.

    Ši knygelė pasirodė visuotinio buržuazinio meno „profesionalų“ sujudimo dėl „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ akivaizdoje. Pavadinkime ją chaltūra Chaltūroje. Dėl ko? Ogi dėl to, kad šiuos menininko komentarus parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, išleido Lietuvos dailės muziejus, o pats knygelės autorius yra aktyviai proteguojamas ŠMC. Trys Didžiosios kultūros ir Didžiojo meno monstrai, įsijautę į VEKS’o projektavimo darbus, demaskavo patys save – žalias menininkas, net to nenorėdamas, pavertė jų projektus pajuokos objektu.

    Sunku vadinti Juozo Laivio knygą antiutopija, tai tiesiog spalvinimo knygelė vaikams, kurią sudaro 49 dviem kalbomis – lietuvių ir anglų – pateikiamos „niekad neišsipildysiančios“ idėjos. Nors J. Laivys tas idėjas laiko absurdiškomis, taip nėra. Valdžia, kuriai būtina reprezentuoti save pačią, ir jai tarnaujantis menininkas arba šiaip žmogus, sutinkantis padaryti tai už ją, visada pagamina tiek absurdo ir chaltūros, kad visas miestas virsta besaikės kvailybės ir tuštybės bastionu.

    2049-aisiais, kai išsipildys „antiutopinės“ J. Laivio pranašystės, Lietuva bus tokia kaip ir dabar – vyraus provinciali dvasia, kurios esmė – pasirodyti prieš kitus, įtvirtinti tautines valstybines fantazijas, gličiai konservatyvias nuostatas ir buržuazinį gyvenimo būdą. Juokinga taip, kad net neima juokas. Nenustebčiau ir galbūt praleisčiau pro ausis žinią, kad jau šiandien iš Vilniaus į kitų metų kultūros sostinę išlekia bėgikai su duona ir druska, kad po miestą važinėjasi prieš emigraciją nusiteikusių tremtinių juodai nudažytas autobusas, kad prie supermarketų statomos varpinės, kad pardavinėjama tariamai šventa Kryžių kalno žemė. Tokie kapitalistiniai viduramžiai mūsų valstybėje ir visuomenės sąmonėje gyvuoja jau dabar. Kad įrodytum visų simuliakrų egzistavimą, nebereikia jokių idėjų, jokių demaskavimo akcijų.

Žavu yra kitkas – tai, kad iš VEKS’o programų gauti pinigai panaudojami taip „tikslingai“. VEKS’u dabar gali prisidengti bet kas – net kunigaikštis Vilgaudas, norėdamas nemokamai išgerti alaus. Ir tai yra gerai. Nes tikras menininkas PRIVALO apgaudinėti valstybę ir įvairius jos projektus, PRIVALO grobti iš jos pinigus, PRIVALO už juos gaminti greitas chaltūras, į kurias nereikia įdėti jokio darbo. Iš tikrųjų darbas vertingas tada, kai jis dirbamas savo ir aplinkui esančiųjų malonumui, kai už jį negaunama pinigų. Tokiam darbui menininkas skiria daugiausiai laiko. O valdiški malonumai – tik maža jo neturtingo gyvenimo dalelytė. Darbas, jei jis atliekamas dėl paties darbo, yra kapitalistinė chimera.

    „Bet kaip tada bus su mūsų kultūra, mūsų tautos pasididžiavimu?“ – paklaus senas bedantis barzdyla inteligentas. „Nieko nebus“, – atsakysime mes. Nes mes tiesiog sunaikinsime mūsų sąmonėje tūnančias valstybės – grobikiško „geradario“ kapitalizmo chimeras. Viską darysime patys, o valstybę, kuri mus žlugdo mokesčių našta, žlugdysime nevykusiai atliekamais, nuolatos sabotuojamais darbais. Būsime gal ir ne visada sotūs, bet laimingi.

    Beje, pagrindiniu 2009 metų kultūriniu renginiu turi tapti gruodžio 31 dieną 23:45 įvyksianti Valdovų Rūmų sprogdinimo akcija. Kas turit jėgų, prisidėkit!  


    NE – KULTŪRINIAM IMPERIALIZMUI!

    Castor&Pollux pareiškimas 

    Autorių kolektyvas, pasirašantis „Castor&Pollux” kolektyviniu pseudonimu, plačiai viešinamą „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009” projektą laiko totalitarine Lietuvos žmonių europinimo ir prievartinio pilietinimo apraiška. Protestuodami prieš naujųjų Europos kultūros fiurerių planus, remiame 2007 m. lapkričio 14 d. paskelbtą Alytaus menininkų iniciatyvą „Meno streikas 2009” (žr. „Š.A. 2008.III.07). Mes skleisime meno streiko žinią pasaulio menininkams ir siūlysime nedalyvauti „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009” kultūrinio imperializmo renginiuose. Kviečiame bendromis pastangomis paralyžiuoti vieną primityviausių prievartinio kultūrinimo priemonių ES politikoje – begalinę Europos kultūros sostinių virtinę. Vilnius – ne Europos kultūros sostinė! Vilnius – tavo kultūros miestas!

    CASTOR&POLLUX

    2008.04.01