carl sandburg        Carlas Sandburgas (1878-1967) – JAV darbininkų poetas, kritinio realizmo atstovas, socialistas. Jo eilėraščiai buvo spausdinami JAV socialistų partijos ir „Pasaulio pramonės darbininkų“ judėjimo (IWW) leidiniuose. Daugelyje jų perteikiami revoliuciniai darbininkų judėjimo įspūdžiai, kasdienio socialinių apačių gyvenimo detalės. C. Sandburgas vadinamas paprastų žmonių bei jų darbo poetu, gamyklų, fabrikų, industrinių gigantų, plieno ir bekraščių kviečių laukų dainiumi.

 

C. Sandburgas gimė Galesburge (Ilinojaus valstija, JAV) Švedijos emigrantų šeimoje. Trylikos metų metė mokyklą ir pradėjo vairuoti pieno furgoną. Vėliau dirbo mūrininku ir ūkio darbininku Kanzaso kviečių laukuose. Kiek pasimokęs Lombardo koledže (Galesburge), dirbo viešbučio tarnautoju Denveryje, vėliau – anglies kroviku Omahoje.

 

Rašyti pradėjo dirbdamas „Chicago Daily News“žurnalistu. Rašė poeziją, istoriją, biografijas, noveles, knygas vaikams ir filmų apžvalgas. Taip pat rinko ir ruošė spaudai baladžių ir folkloro knygas. Prasidėjus Ispanijos-Amerikos karui persikėlė į Šiaurės Karoliną (Puerto Rikas), kur iki 1898 m. tarnavo pėstininkų pulke, nors jam taip ir neteko dalyvauti nė viename mūšyje. Dvi savaites lankė West Pointo karo akademiją, bet susikirto per matematikos ir gramatikos egzaminus.

 

Grįžęs į Galesburgą, vėl įstojo į Lombardo koledžą, bet 1903 m. paliko jį negavęs laipsnio. Vėl persikėlęs, šį kartą į Viskonsino valstiją, įstojo į Amerikos socialistų partiją. 1907 m. sutiko savo būsimą žmoną Lilianą Steichen. Su ja užaugino tris dukteris. 1930 metais šeima persikėlė į Mičiganą, vėliau – į Flat Rocką (Šiaurės Karolina), kur gyveno iki mirties.

 

C. Sandburgas rėmė ne tik socialistus, bet ir judėjimą už žmogaus teises bei Nacionalinę spalvotųjų žmonių pažangos asociaciją (NAACP). Už savo kūrybą du kartus buvo apdovanotas Pulitzerio premija.

 
{youtube}YGajSi-HmE8{/youtube}
 

Aš esu žmonės, esu gauja

 

Aš esu žmonės, gauja, minia, masė.

Ar žinai, kad aš atlieku visus didžiuosius

pasaulio darbus?

Aš esu darbininkas, išradėjas, visų pasaulio rūbų

ir maisto gamintojas.

Aš esu auditorija, stebinti istoriją.

Iš manęs atsiranda napoleonai ir linkolnai.

Jie miršta.

Tada aš pagimdau daugiau napoleonų ir linkolnų.

Aš esu žemė, daiginanti sėklas.

Esu prerijos, duosiančios daug derlių.

Virš manęs praslenka siaubingi uraganai.

Pamirštu juos.

Iš manęs išsunkiama ir iššvaistoma tai, kas geriausia.

Pamirštu tai.

Mane aplanko visi, įskaitant ir mirtį,

jie priverčia dirbti ir atsisakyti savęs.

Ir aš pamirštu.

Kartais sunerimstu, pasipurtau ir nuteškiu kelis kraujo lašus

istorijai, kuri tai prisimins.

O tada – užmirštu.

Kai aš, žmonės, išmoksiu prisiminti,

kai aš, žmonės, panaudosiu vakarykštes pamokas

ir daugiau nepamiršiu, kas mane pernai apiplėšė,

kas mane apkvailino,

tuomet visame pasaulyje

neliks nė vieno kalbėtojo, tariančio žodį „žmonės“

kad ir menkiausia pašaipos gaidele balse,

ar pajuokai pakeltu lūpų kampučiu.

Nes iškart prisistatys gauja, minia, masė.

 
 

Sugriautos bažnyčios

 

Ar sugrioviau tas bažnyčias, o Viešpatie?

Ir jas sugriovęs, sukūriau dar didingesnes ir masyvesnes,

amžinas bažnyčias?

Šiandien nežinau nieko, nežinau, ką padariau ir kodėl, o Viešpatie,

žinau tik, kad grioviau ir grioviau tas bažnyčias.

Tam tikra prasme jos buvo puikios –

tos stipriomis rankomis sugriautos bažnyčios,

prisiekiu, jos buvo puikios.

Kam tie veidmainiai ant kertinių akmenų

iškalė savo vardus?

Kodėl tie ilganosiai veidmainiai kiekvieną sekmadienį

dainuoja savo vardus tose bažnyčiose?

Kas kaltina kitus tarp šių kertinių akmenų?

 
{youtube}EHhvhpnIrcU{/youtube}
 

Tarp ginklų, įkaitusių iki raudonio

 

Pabudus ryto prieblandoje, kai vėjas liūdnai dainuoja

tarp sausų guobos lapų.

 

Tarp ginklų, įkaitusių iki raudonio

kareivių širdyse,

varinėjančiose laisvą kraują,

ilgo, ilgo žygio metu

gimsta svajonės.
 
Tarp odinių balnų,
kareivių galvose,

apsunkusiose nuo artimos kovos,

naikinimo ir žudynių,

gimsta svajonės.
 

Tarp įkaitusių gilzių

kareivių rankose,

ką tik atitrauktose nuo moterų kūnų –

minkštų, tarp kraujo ir ašarų –

visų mūsų širdyse ir galvose,

tarp ginklų, balnų ir gilzių

 
svajonės gimsta,
svajonės.

Iš aukštielninkų žuvusių,

sulaužytų ir daugiau niekam netinkančių,

gimsta svajonės apie kelią ir pabaigą.

 
 
Ir jie paklūsta
 

Sulyginkit miestus su žeme.

Sienas sutrupinkit į gabalus.

Sugriaukite gamyklas ir katedras, sandėlius ir namus,

paverskite juos akmenų, medienos ir nuodėgulių krūvomis.

Jūs esate kareiviai, o mes jums įsakinėjame.

 

Pastatykite miestus.

Atstatykite sienas.

Vėl pastatykite gamyklas ir katedras,

sandėlius ir namus.

Paverskite juos pastatais, tinkančiai gyventi ir dirbti.

Jūs visi esate darbininkai ir piliečiai. Mes jums įsakinėjame.

 
{youtube}qRBFULxLwJE{/youtube}
 
Pasirinkimai
 
Jie tau siūlo daugybę,

aš – tik keletą dalykų.

Mėnulio šviesą fontano srovėje,

kai vanduo žaižaruoja mieguistai ir monotoniškai,

besijuokiančią moterį apnuogintais pečiais

ir meilius suaugusiųjų pokalbius,

ir mirties baimę,
ir gailestį –

visa tai jie siūlo tau.

Aš ateinu su
duona ir druska,
žiauriu darbu

ir nesibaigiančiu karu.

Ateik ir pasiimk
alkį,
pavojų
ir neapykantą.
 
 
Pagaminti Dievai
 

Jie pastatė didelius medinius dievus.

Tada jie juos sudegino

ir pastatė varinius dievus.

Netikėtai persigalvojo,

nugriovė varinius dievus

ir pastatė dievą putniu veidu ir auksiniais auskarais.

Vargšai avigalviai, apgailėtini puskvaišiai,

jie nežinojo, kad mažas liesas dievas

yra lygiai toks pat geras, kaip ir visi kiti.

Nežinojo, kaip maloniai mažas liesas dievas reaguoja į maldas,

sukelia lietų ir atneša laimę.

Lygiai taip pat, kaip didelis medinis dievas ar varinis dievas,

ar apskritaveidis dievas su auksiniais

auskarais.
 

www.blackcatpoems.com vertė RB

2010 07 31