Alexanderis Breneris – naujosios kartos konceptualistas performansininkas, nepavargstantis kovotojas prieš oficialiąją kultūrą, kapitalistinę sistemą ir jos proteguojamą komercinį meną. Izraelio pilietybę turintis rusas jau 20 metų „dirba” gatvės menininku – kuria politiškai angažuotus performansus, rengia brutalias nonkonformistines akcijas. A. Breneris – vienas iš Maskvos akcionistų mokyklos pradininkų – skandalingai pagarsėjo jau 1993 metais, kai surengė keletą ekscentriškų ir šokiruojančių antivalstybinių bei kontrkultūrinių akcijų. Štai keletas tokių politinio ir kultūrinio aktyvizmo pavyzdžių.
1994 metais A. Breneris atliko performansą „Plagiatas”. Jis apsilankė Maskvos A Puškino muziejuje, išvydo milijonus kainuojančią van Gogho drobę, puolė prieš ją ant kelių ir veriančiu balsu stenėdamas „Vincent, Vincent...“ imitavo savaiminės defekacijos aktą . Tokiu ironišku būdu menininkas viešai pademonstravo „savo niekingumą ir bejėgystę Didžiojo Meno akivaizdoje”.
Tais pačiais metais A. Breneris surengė ir akciją „Jelcinai, išeik!”. Protestuodamas prieš Čečėnijos karą Raudonojoje aikštėje vaizdavo animacinio filmuko „Katino Leopoldo nuotykiai“ herojų Peliuką. Vienomis glaudėmis, apsimovęs bokso pirštines, per megafoną kvietė į garbingą kovą tuometinį Rusijos prezidentą B. Jelciną: „Jelcinai, išeik! Išeik, niekingas baily!“ Tačiau prezidentas kažkodėl nepasirodė, o tuojau pat prisistačiusi milicija menininką sulaikė ir uždarė į areštinę. Paleistas A. Breneris nė trupučio nenurimo – jis bandė prasibrauti į Rusijos vidaus reikalų ministeriją ir įteikti namines šlepetes ministrui, vadovaujančiam karo veiksmams Čečėnijoje. Antimilitaristas vėl buvo suimtas.
Na, o 1997-ųjų pradžioje A. Breneris metė buržuaziniam pasauliui iki šiol skandalingiausią savo meninį iššūkį – atliko performansą „Pokalbis su Malevičiumi”. Lankydamasis Amsterdame, antimenininkas užsuko į Stedelijko galeriją ir žaliais dažais iš balionėlio užpurškė dolerio ženklą ant K. Malevičiaus paveikslo „Suprematizmas“ (arba „Baltas kvadratas baltame fone“), kuris buvo apdraustas 10 milijonų dolerių. Teisme performansininkas teigė: „Kryžius yra kančios simbolis, o doleris simbolizuoja prekybą ir komerciją. Humanitariniu požiūriu būtent Jėzaus Kristaus idėja daug reikšmingesnė už pinigų idėją. Tai, ką padariau, NĖRA nukreipta prieš tapybą, savo aktą aš vertinu kaip dialogą su Malevičiumi.“ Šia akcija, už kurią 5 mėnesius atsėdėjo Olandijos kalėjime, autoriaus lūpomis tariant, buvo paliudytas visiškas menininkų, bandančių pakeisti pasaulį, pralaimėjimas.
Štai kaip apie šį veiksmą kalba pats autorius kalėjime parašytoje knygoje „Apmyžtas pistoletas” (1997): „Amsterdamo Stedelijko muziejuje priėjau prie išgarbstyto rusų modernisto K. Malevičiaus paveikslo. Kaip ilgai kapsčiausi iki šito paveikslėlio: iš Niujorko per Paryžių, Berlyną ir Milaną! Baltame drobės fone aliejiniais dažais nutapytas baltas kryžius. Sveika, pretenzingoji rusų kultūrėle! Mano kišenėje guli žalių dažų balionėlis. Muziejaus salėje, kurioje kabo Malevičius, nė gyvos dvasios. Išsitraukiau balionėlį ir dažų čiurkšle ant balto paveikslo nupiešiau žalutėlį dolerio ženklą: prikaliau prie kryžiaus dolerį, kaip Jėzų. Tuo metu savęs jau nelaikiau dailininku ir niekinau contemporary art. Kas yra šiuolaikinis menas? Kaip sakytų Jeanas Genet, tai paprasčiausi tylūs pirsčiojimai svetainėje, kurioje susirinko svečiai, pasidabinę smokingais ir iškirptėmis. Tie ponai apsimeta, kad nieko neįvyko, nors patalpoje tvyro baisi smarvė. Ką gi, persti reikia! Bet taip, kad visa svetainė driokstelėtų! Kad visi užsispaustų nosis ir akimirksniu dingtų laukan! Kad taurės imtų skimbčioti! O šiuolaikinis menas perdžia be garso, be garselio. Tad aš nenoriu būti šiuolaikinis vizualinis menininkas, aš – politinis aktyvistas. Je!”
Meno aktyvisto A. Brenerio nemėgsta niekas – jo privengia visų šalių valdžios (maža ką tas beprotis gali iškrėsti!), ignoruoja visa vakarietiška art sistema (A. Breneris specialiai vengia žodžio „menas”, tuo pabrėždamas, kad konjunktūrinis, parsidavėliškas, valdžiai ir kapitalui nuolankiai tarnaujantis vakarietiškas „menas” su menu neturi nieko bendro). A. Brenerio akcijos ir performansai dažniausiai sutinkami arba mirtina tyla, arba pasipiktinimo šūksniais.
A. Brenerio mąstymo būdas ir idėjos gerai apibūdintos jo paties knygoje „Niurzgiančios tautos” (1999):
„Buvau išauklėtas avangardo ir moderniosios vakarietiškos poetinės tradicijos dvasia. Meną laikiau idealia erdve, kurioje atvirai komunikuojama ir nuolat ginčijamasi, kurioje gyvena tyri ir atviri žmonės. Vėliau išsiaiškinau, kad viskas ne taip. Ši erdvė, kaip ir visas sociumas, suskaldyta korupcijos, asmeninių ryšių ir konkurencijos. Negana to, atsidūręs Vakaruose supratau, kad tarptautinė art sistema – tai ne tik visos politinės sistemos dalis, bet ir jos modelis. Garsusis kairiųjų teoretikas Toni Negri kalba apie šiandien visur viešpataujančią neoliberalią imperiją. Art pasaulis – irgi jos dalis. Ši sistema pasiruošusi priimti tik geidaujamus, tik savus, tik jai pritariančius agentus. Svetimam ten nėra ko ieškoti. O aš buvau svetimas pagal visus požymius: geografinius, politinius, pagal emigranto ir žmogaus be nuolatinės vietos statusą. Kiekvienas, kuris išdrįs tokiai sistemai pasipriešinti, turi suprasti, kad jo laukia atstumtis, izoliacija ir žiaurus priešiškumas.
Bet ne tai svarbu. Svarbiausia – mūsų oralinis-genitalinis solidarumas ir tarpusavio pagalba. Mes internacionalistai ir kartu individualūs anarchistai. Mes dar ir feministai. Tikime tik viena bendrija – įsimylėjėlių. Siunčiame oro bučinį zapatistams. Neigiame visus mums peršamus literatūrinius pirmtakus ir globėjus – mums nusišikti ant Williamo S. Burroughso ir Irwino Welsho, ant Luis Ferdinand’o Céline’o ir Tomo Wolfe’o. Visi kultūrkės veikėjai daugiau ar mažiau parsidavė hegemoninės valdžios derglionėms, o mes to nenorime. Sukekšėsime ar nesukekšėsime – parodys laikas. O kol kas mes spjauname ant jūsų brangių kapų, nelaikšiai hipiai ir nususę pankai, juodosios panteros ir situacionistų chimeros, supistos raudonosios brigados ir struktūralistiniai maskaradai. Žinoma, mes jus mylime, bet nuo jūsų trenkia stipriu patriarchalumo ir autoritetingumo, savireklamos ir kultūros lavonų kvapeliu. O nuo mūsų? Šiuo metu – ne, o vėliau pažiūrėsim. Reikia labai pasistengti, kad neįklimptum viešpačių ir padlaižių kultūrkėje, kurią surentė tokie mūsų tėvai kaip André Bretonas ir Malcolmas McLarenas. O visokie artistiniai kakučiai kaip Jeffas Koonsas, Vladimiras Sorokinas arba Salmanas Rushdie tik ir svajoja apie tą akimirką, kada prasmegs į smirdančią pasaulinės kultūros išvietės skylę, ir ne tik prasmegs, bet ir linksmai plūduriuos aksominiame paviršiuje. O bala skylėje tikrai bjauri ir šlykšti! Paskęsti joje irgi, oi, kaip nesinori. Tai ką gi daryti? Ogi kurti naują kultūrą, kuri iš tikro išvartys supistas hegemonines struktūras ir atvers naują fizinių bei kalbinių kontaktų kelią! Mes iš tikrųjų sunaikinsime valstybę, materialinę ir dvasinę nuosavybę, baimę, skurdą, tamsumą, pavaldumo santykius ir visų rūšių represijas! Mūsų laukia didžiulis darbas, milžiniškas! Prie darbo, maištaujantys visų šalių ir sluoksnių lapiūkščiai ir vilkiūkščiai! Ir nemyžkit iš baimės!”
O kas yra ta naujoji kultūra, naujasis menas? Kaipgi jį kurti? Knygoje „Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje” (1999) A. Breneris siūlo nelengvą kelią – šiuolaikinis menininkas, jo nuomone, turi nepasiduoti artistinei dviveidystei, nebendradarbiauti su oficiozinės kultūros institucijomis, naudoti tiesioginio meninio veiksmo priemones, būti suverenus ir taip tapti žmogumi, kurį galima pavadinti menininku.
1. Nepasiduoti artistinei dviveidystei. A. Brenerio manymu, šiais laikais tarp oficialiosios ir neoficialiosios kultūros nėra jokio antagonistinio prieštaravimo, jokios binarinės opozicijos. Absoliučiai visi kultūrą gaminantys individai – tai trigubi agentai, vienu metu tarnaujantys keletui šeimininkų – rinkai, valstybei ir savo ego. Dailininkai, literatai, režisieriai ir kritikai daugelį amžių lyg prostitutės parsiduoda valstybei ir jos institutams. Vadinamieji kontrkultūros atstovai ne maištauja, demaskuoja ir oponuoja, o paprasčiausiai kuria naują oficialiosios kultūros sistemą, tampa isteblišmentu ir aukštojo meno istorijos dalimi. Nepasiduoti artistinei dviveidystei reiškia kovoti su kolaboravimo dvasia, neparsiduoti už menamą garbę ar pinigus, prieš pradedant kiekvieną konkretų meninį projektą, išsiaiškinti jo vykdymo aplinkybes ir suvokti, kokiai politikai šis projektas tarnauja.
2. Nekolaboruoti su meno institucijomis. Bet kokios – opozicinės ar hegemoninės – meno koncepcijos Vakaruose šiandien atsiranda tik fiksuotose visuomeninėse institucijose rėmuose ir egzistuoja tik kaip suinstitucintos bendro diskurso iniciatyvos. Šios iniciatyvos, apsiribojančios institucine veikla, užkerta kelią bet kokioms radikalesnėms naujovėms, bet kokiam kitam mentalitetui, bet kokiai pašalinei „erezijai”. Institucijos – akademinės, avangardinės arba, pavyzdžiui, contemporary art – prisiima valdžios funkcijas ir griežtai reglamentuoja visą meno kūrimo procesą. Individui jos iškelia profesinės kompetencijos, moralės ir politinio patikimumo reikalavimus, kurie nužudo laisvą meninę kūrybą. Išvada paprasta: menas turi būti neinstitucinis, kūrybos procesas turi vykti autonomiškai, be institucijų „pagalbos”.
3. Būti suverenus. Suverenus žmogus, pasak A. Brenerio, – tai individas, kuris sutrauko melagingas žmonijos solidarumo grandines, išsiveržia iš amžino kompromisų rato ir atsisako pripažinti visuotinę hierarchinio pavaldumo sistemą. Suverenus menininkas – tai nepriklausomas kūrėjas par excellence, vienišas vilkas, nuolat rodantis aštrias iltis sociumo kaimenei, pasiruošęs bet kada pulti ir perkąsti gerklę ligotoms kaimenės avelėms.
4. Naudoti tiesioginio meninio veiksmo priemones. Šiandien gyvename tekstocentristinės kultūros pasaulyje. Bet kokia kultūrinė iniciatyva save reprezentuoja tik teksto pavidalu. Kultūra galutinai įteisinama, kai ji pateikiama ir užfiksuojama kaip tekstas tarp kitų tekstų. Tekstas gyvena kaip savo paties aidas, o tekstinė kultūra – kaip nuolat besidauginanti makulatūra. Todėl vietoj tekstinės kultūros A. Breneris siūlo naudoti žodinę, vietoj tekstinių meninės išraiškos priemonių – tiesioginį veiksmą. Tik naudojant „tiesioginės demokratijos” metodus, kuriuos taikant nevengiama fizinių kontaktų, nesibaiminama skandalingų ir draudžiamų kultūros atakos formų, tokių kaip, tarkime, niuksas ar spyris į šikną, tekstai bus paversti veiksmais ir žodis taps kūnu.
5. Tapti menininku. A. Breneris neigia šiandien vyraujančią uždaro, hermetiško, nesocialaus „meno menui” sampratą. Riba tarp meno ir sociumo, tarp meno ir politikos yra istoriškai sąlygota ir dirbtinai sukurta, kad tenkintų rinkos poreikius, menininkų karjeros siekius ir profesionalias istorikų ambicijas. Būti menininku, pasak A. Brenerio, – vadinasi, kurti nekonvencines sociopolitines teorijas ir jas realizuoti praktiniais veiksmais.
A. Breneris, neskirdamas kultūros nuo kitų žmogaus veiklos sričių, laikydamas ją organiška viso sociumo dalimi, daro logišką išvadą, kad kontrkultūra (arba pasipriešinimas vyraujančiai hegemoninei kultūrai) – tai pasipriešinimas valdžiai. Ir visų pirma valdžiai bei hierarchijai savyje: „Sąlyginių valdžios užuomazgų neverta ieškoti kokiame nors nuo pradžių pradžios egzistuojančiame centriniame taške, kokiame nors viename suverenumo židinyje, iš kurio lyg spinduliai išsišakotų visi valdžios dariniai ir jų formos. Valdžia egzistuoja visur: visai ne todėl, kad ji – nenugalima ir vieninga – tartum turi privilegiją viską dėlioti ir pergrupuoti taip, kaip ji nori, ne, ji yra visur dėl to, kad nuolat save atgamina – kiekvieną sekundę kiekviename taške. Valdžia visur: ne todėl, kad ji viską užtvindo, bet todėl, kad ji iš visur išteka.
Valdžia – tai ne kokia nors institucija ar struktūra, ne tam tikra jėga, kuria kas nors būtų apdovanotas; tai vardas, kuriuo įvardijama sudėtinga šiandieninės visuomenės strateginė situacija. „Besubjektės valdžios” fenomenas formavosi XIX a. dėl įvairios rūšies mechanizmų ir institucijų– parlamentarizmo, informacijos plėtros, leidybinio verslo, pasaulinių parodų, universitetų ir t. t. „Buržuazinė valdžia” sugebėjo sukurti globalias strategijas, kurių autorystę negalima sieti su tam tikru subjektu, aiškiai reprezentuojančiu valdžią. „Subjekto nebuvimo” principas, toks nekaltas teorinio pažinimo ir diskurso atveju, sukelia rimtas ir kartais bjaurias dviprasmybes perėjus į praktinę plotmę, į veiksmo ir praktikos sritį, kur sutinkami realūs žmonės ir vyksta kautynės, per kurias neišvengiamai iškyla klausimas – kas ir prieš ką kaunasi? Mes pasakytume taip: v i s i p r i e š v i s u s. Kas prieš ką kovoja? Mes visi kovojame prieš visus. Mumyse visada yra kažkas, kas kovoja prieš kitą kažką pačiuose mumyse. Vadinasi, valdžios adresu negali būti kokio nors vieno didžiojo NE – vieningos sukilimo dvasios, visų maištų židinio, švento revoliucijos priesako. Priešingai, egzistuoja daugybė įvairių pasipriešinimų, įvairių kontrkultūrų ir kiekviena iš jų yra ypatinga.”
„Šiaurės Atėnai”
2008 m. balandžio 11 d.
