Su jais susipažinome pernai, o šią vasarą jie pakerėjo mus savo organizuotumu ir pozityviu mąstymu. Tai – Laisvojo universiteto (LUNI), neformalaus, daug Lietuvos miestų apimančio savišvietos tinklo, aktyvistai iš Plungės. Jie, įvairių Plungės mokyklų paskutiniųjų klasių mokiniai, ne tik aktyviai prisidėjo prie LUNI vasaros stovyklos organizavimo bei dvi savaites autostopu keliavo po visą Lietuvą, bet taip pat paruošė dvi šventes savojo miesto gyventojams.

       Liepos ir rugpjūčio mėnesiais dvi naktis Plungės miestiečiai skyrė ne ramiam poilsiui, bet kino filmams sudegusiuose Plungės parapijos (buv. kultūros) namuose. Viena šių naktų buvo skirta siaubo filmams. Taip šios merginos ir vaikinai tarsi įkūnija LUNI viziją – ugdyti laisvas, kūrybingas, aktyvias ir kritiškai mąstančias asmenybes. Apie kino naktis ir provincijos žadinimą kalbamės su viena tų naktų organizatorių, LUNI aktyviste Igne.   

       Kaip ir kam kilo mintis surengti kino naktis senuosiuose, sudegusiuose Plungės parapijos namuose?

       Mintis surengti kino naktį kilo mums, šauniajam LUNI Plungės kolektyvui. Ir idėja dėl parapijos namų buvo mūsų. Dar prieš renginį galvojome apie salės „skvotinimą“, bet Plungės klebonas, kaip paaiškėjo, yra itin draugiškas ir dosnus, tad paskolino mums kiaurastogę sudegusią salę. Seansą organizavome patys, bet sulaukėme šiek tiek draugų pagalbos ruošiant parapijos namų vidų – kartu kuopėme griuvėsius, šlavėme, valėme, dekoravome...

       Kodėl – naktis, o ne vakaras? Ar iš karto mąstėte apie dvi naktis?

       Iš pradžių žadėjome rengti tik vieną filmų naktį, bet, sulaukę audringų reakcijų, nebedvejojome ir dėl antrosios. Dėl nakties taip pat sutarėme vieningai – visų pirma, vasarą temsta vėlai, taigi būtume turėję problemų su vaizdu projektoriuje. Taipogi kalbėjome apie daugiau nei vieną filmą – tris, keturis, todėl mintis apie „iki paryčių besitęsiantį kiną‘‘ skambėjo patraukliai. Žinoma, nepamiršome ir atmosferos – sudegusi parapijos salė, tamsa...

       Kaip atrinkote filmus? Ar manėte, kad tie filmai patrauks žiūrovų dėmesį?

       Filmus siūlė daugiausia mūsų dinozaurai (fosilijos) – senieji LUNI Plungės nariai, kurie dabar, beje, jau išvykę užsienin. Antrajai nakčiai filmus atrinkome patys, bet, nors tai buvo siaubo filmų naktis, ieškojome kažko kitokio, nematyto. Kaip ir tikėjomės, filmai patiko visiems be išimties. Tiesa, daugiausia „pagyrų“ sulaukė 1922 m. siaubo filmas „Nosferatu“. Viską dar labiau „palengvino“ netikėtai prasidėjusi liūtis. Moralas – visuomenė nušvilpia „nepopulistinį“ meną. Bet, kaip sakė vienas filmų nakties dalyvis, komercinis kinas – ne mums. Mes negalime prarasti savo stiliaus.

       Kaip paskleidėte informaciją apie įvykį?

       Naudojomės socialiniu tinklu „Facebook“ (taip, mes išradingi), taip pat kabinome skelbimus, platinome žinią telefonais. Smagu buvo įėjus į bažnyčią matytį plakatą su šiurpiu paveikslėliu ir šviečiančiu sakiniu  „SIAUBO FILMŲ NAKTIS“.

       Ar buvote nustebinti žiūrovų aktyvumo? Girdėjau, kad ir vyresni žmonės ištvermingai žiūrėjo kiną iki ryto? Ar jie domėjosi jūsų veikla, LUNI?

       Žiūrovų aktyvumas mus tikrai nustebino. Jau pirmąją naktį negalėjome jų sutalpinti ant gana didelės parapijos namų scenos, o, pasklidus geriems atsiliepimams apie pirmąją naktį ir surengus antrą, „okupavome“ didžiulį plotą apačioje. Tada nesitikėjome, kad dalis žmonių liks stovėti, o taip pat bus panaudotas ir balkonas – mažame Plungės miestelyje į parapijos namus atėjo ir atvažiavo beveik du šimtai žmonių. Sulaukėme nemažai svečių ir iš kitų miestų – Klaipėdos, Vilniaus, Kauno. Vyresnių žmonių taip pat buvo, ir, kad ir kaip keista, juos išlydėjome anksti ryte. Apie LUNI veiklą taip pat teko pakalbėti – pasirodo, nepaisant ankstesnių renginių ir paskaitų, didžioji dalis žmonių nebuvo apie mus girdėję.

       Ar jautėte grįžtamąją reakciją iš žiūrovų po peržiūrų? Gal po vasaros pagausėjo LUNI bendraminčių gretos? Ar buvo komplimentų?

       Grįžtamąją reakciją jautėme – girdėjome daug pagyrų, gerų atsiliepimų. Džiaugėsi net klebonas. Po vasaros sulaukėme poros naujų narių, o ir pažįstami nesidrovėjo prašyti daugiau informacijos apie Laisvąjį Universitetą.

       Ar manote, kad tokios veiklos – paskaitų, kino seansų, kitų kultūrinių renginių –Lietuvos miestams ir miesteliams reikia kaip žuviai vandens? Ir ar tokia veikla pasiteisina – juk mainais į ją turbūt nieko negaunate?  

       Žinoma! Paskutiniu metu atrodo, jog kitų miestų LUNI kolektyvai lyg „apmirę“. Bet tai negali tęstis. Taip, mes negauname atlygio, bet nepamirškime moralinio pasitenkinimo, renginio pačiam sau bei geros nuotaikos. Būtų nuostabu vykti į LUNI organizuotus renginius visoje Lietuvoje, ir mes tikime, kad sulauksime pagyvėjimo tarp bendraamžių svetur. Darykite tiek, kiek leidžia jūsų, jaunų, sveikata. Visų svarbiausia – atverti čakras.

       Kalbino Kasparas Pocius

       Ilmos Baliukaitės nuotraukos

       Anarchija.lt

       2010.10.22.