„Jei rykliai būtų žmonės,“ – p. Keunerio paklausė maža šeimininkės mergaitė, – „ar jie geriau elgtųsi su smulkiomis žuvytėmis?“. „Be abejonės”, – atsakė jis. „Jei rykliai būtų žmonės, jie pastatytų mažoms žuvytėms didžiules dėžes vandenyne, kuriose būtų įvairiausio maisto, tiek daržovių, tiek gyvių. Jie pasirūpintų, kad tose dėžėse visada būtų pilna šviežio vandens ir apskritai užtikrintų įvairiausias sanitarines sąlygas.

Jeigu, tarkime, žuvytė susižeistų peleką, jai iš karto būtų uždėtas pleistras, kad rykliai neprarastų jos anksčiau numatyto laiko. Kad žuvytės netaptų melancholiškomis, ten kartais vyktų dideli vandens festivaliai, nes linksma žuvis yra skanesnė nei melancholiška.

Tose dėžėse, be abejo, būtų mokyklos, kuriose žuvytės išmoktų plaukioti ryklių žiaunose. Joms reikėtų išmokti, pavyzdžiui, geografijos, kad surastų didelius ryklius, kurie ramiai sau kažkur ilsisi. Svarbiausias mokymosi dalykas, aišku, būtų mažų žuvyčių moralinis išsilavinimas. Jas išmokytų, kad geriausias ir gražiausias dalykas pasaulyje būtų tada, kai žuvytės džiaugsmingai save paaukotų ir tikėtų rykliais žinodamos, kad rykliai pasirūpina jomis nuostabios ateities vardan.

Mažos žuvytės būtų išmokytos, kad ši ateitis ateis tik tuomet, kai jos išmoks paklusnumo. Žuvytėms reikėtų pasisaugoti visų žemų, materialistinių, egoistinių ir marksistinių polinkių. Jeigu kuri žuvytė staiga atrastų savyje tokį polinkį, kitų pareiga būtų nedelsiant apie tai pranešti rykliams.

Jei rykliai būtų žmonės, jie, be abejo, rengtų vieni prieš kitus karus, kad užgrobtų kitų ryklių dėžes ir kitas žuvytes. Karuose kariautų tos pačios mažos žuvytės. Jie įtikintų žuvytes, kad yra didžiulis skirtumas tarp jų ir kitiems rykliams priklausančių žuvyčių. Mažos žuvytės, kaip žinia, yra nebylios, tačiau jos tyli skirtingomis kalbomis ir dėl to negali vienos kitų suprasti. Kiekviena maža žuvytė, kuri per karą nužudys keletą kitų priešininko žuvyčių, tylinčių savąja kalba, bus apdovanota jūros žolių medaliu ir jai bus suteiktas didvyrės titulas.

Jei rykliai būtų žmonės, be abejonės, atsirastų ir menas. Būtų kuriami gražiausi paveikslai, kuriuose ryklio dantys būtų atvaizduoti nuostabiomis spalvomis, o jų žiaunos kaip gryniausi malonumų sodai, kuriuose norėtųsi išdykauti ir džiaugsmingai leisti laiką. Vandenyno dugne įrengti teatrai rodytų, kaip didvyriškos žuvytės entuziastingai plaukia į ryklių žiaunas, o muzika būtų tokia graži, kad žuvytės su visu orkestru pasileistų į ryklių žiaunas, užliūliuotos raminamų minčių.  

Jei rykliai būtų žmonės, egzistuotų ir religija. Būtų skaitomi pamokslai, kad tikrasis gyvenimas prasideda tik tuomet, kai žuvytės atsiranda ryklių pilvuose.

Be to, jei rykliai būtų žmonės, dingtų visa žuvų lygybė. Kai kurioms jų būtų suteikti svarbūs biurai ir jos būtų pastatytos aukščiau kitų. Toms, kurios yra šiek tiek didesnės, netgi būtų leista valgyti mažesnes žuvytes. Rykliams tai būtų visiškai priimtina, nes jie patys dažniau gautų didesnius kąsnelius. Didesnės žuvytės, užimančios aukštesnes pareigas, pasirūpintų, kad būtų tvarka tarp mažų žuvyčių, jos taptų mokytojomis, karininkėmis, dėžių statybos inžinierėmis ir t.t. 

Trumpa tariant, jei rykliai būtų žmonės, jie pirmą kartą į okeaną atneštų kultūrą.“

Bertolt Brecht. Stories of Mr. Keuner.