Mirosław Pęczak: Septintojo dešimtmečio kontrkultūros knygų kanonas
menas

       1965-ųjų liepą viename Kalifornijos paplūdimių susitiko du jaunuoliai – Los Andželo universiteto režisūros studentas Ray’us Manzarekas ir ką tik iš tos pačios aukštosios mokyklos išmestas pradedantysis poetas Jimas Morrisonas. Jie abu grojo mėgėjiškuose roko ansambliuose, o susitikę nusprendė sukurti naują grupę, kurios pavadinimą Morrisonas sugalvojo iškart – „The Doors“. Suprantama, kad jis kilo iš garsiojo Aldouso Huxley traktato apie psichodelinę patirtį „Suvokimo durys“. Knyga buvo išleista JAV 1954 m. ir dabar laikoma bitnikų biblija.


       Morrisonas ne vienas žavėjosi Huxley. Šis anglų rašytojas, miręs Kalifornijoje dveji metai prieš Manzareko ir Morrisono susitikimą, jau anksčiau buvo bitnikų stabas, bet pirmiausia San Francisko poetų Alleno Ginsbergo, Gregory Corso, Lawrence’o Ferlinghetti ir Gary Snyderio kulto objektas. Huxley jiems gal net labiau buvo žinomas ne kaip Nobelio premija apdovanotos knygos „Puikusis naujasis pasaulis“ autorius, o būtent kaip pažinimo ribų išplėtimo pasitelkiant rytietiškas meditacijos technikas, jogą ir haliucinogenines priemones dainius. Pagrindinio LSD propaguotojo Timothy Leary paskelbtas pranašu, Huxley tapo dvasiniu kontrkultūrinės psichodelijos tėvu. Jo plonytė knygelė „Suvokimo durys“ 7-ajame dešimtmetyje įgijo transcendencijos liudijimo ir mistinės įžvalgos statusą.

       Huxley – ne vienintelis Nobelio premijos laureatas maištininkų literatūrinių dievukų galerijoje. Gal Vudstoko kartai net svarbesnis buvo vokiečių rašytojas Hermannas Hesse. Ypač trys jo knygos – „Sidharta“, „Stepių vilkas“ ir autobiografinė „Kelionė į Rytus“. Šie trys 1922–1931 m. parašyti romanai dar praėjusio šimtmečio 6-ojo dešimtmečio pradžioje literatūros žinovų buvo laikomi pretenzingais ir hermetiškais, atskleidžiančiais autoriaus polinkį į pernelyg žodingas frazes ir nukrypimus. Tačiau 1967 m. viena Kalifornijos roko grupė pasivadino „Steppenwolf“, o vieno maištingiausių – Berklio universiteto studentai pareikalavo Hesse’s kūrybai skirtų seminarų. Netrukus geru tonu tapo pasirodyti studentų miestelyje su „Stepių vilko“ egzemplioriumi rankose.

       Kuo traukė to meto jaunimą Hermanno Hesse’s kūryba? Kaip ir Huxley atveju, misticizmo aura ir vizionalumas. „Stepių vilko“ magiškasis teatras staiga tapo kitos tikrovės metafora. Ta kita realybė galėjo paneigti kasdienės patirties realijas. „Sidhartos“ herojus – šiaip ar taip, Budos parafrazė, – jauniesiems skaitytojams darė panašų įspūdį kaip Salingerio romano „Rugiuose prie bedugnės“ herojus Holdenas Kolfildas. Jis taip pat atsisakė šeimos ir taip pat negalėjo susitaikyti su melu žmonių tarpusavio santykiuose. Jau minėtas Timothy Leary Hesse’s biografijoje nerado tikslių įrodymų, esą šis eksperimentavo su sąmonę keičiančiomis priemonėmis, bet nepaisant to savo knygoje „Ekstazės politika“ skelbė: „Hesse visai kitame lygmenyje yra vedlys po psichodelinę patirtį ir jos praktinį pritaikymą. Prieš kiekvieną LSD sesiją reikia skaityti „Sidhartą“ ir „Stepių vilką“.

       Jauni amerikiečiai būtų skaitę tas knygas ir be daktaro Leary kvietimų ir ne tik dėl tariamų psichodelinių siužetų. Labiau įtikėtina, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios Hesse atsidūrė kontrkultūros patronų panteone, buvo „Sidhartos“ autoriaus susižavėjimas Rytų dvasingumu – Indija, budizmu ar kinų daoizmu. Hesse tapo keliautojų į Rytus globėju tiesiogine to žodžio prasme. Kai Allenas Ginsbergas pirmąkart rengėsi vykti į Indiją, jis pasiėmė „Kelionę į Rytus“. Paskui šį gestą kartodavo hipiai – „dharmos keliautojai“, statę palapines Goa salos paplūdimiuose.

       Tad nieko keista, kad šventąja kontrkultūros knyga tapo 1934 m. pirmąkart JAV išleista japonų budizmo filosofijos profesoriaus Daisetz Teitaro Suzuki knyga „Įvadas į dzenbudizmą“, kurios įžangą parašė Carlas Gustavas Jungas. Septintajame dešimtmetyje naujai skaitytojų kartai, be abejo, patiko Jungo argumentai, jis budizmo dvasingumą matė kaip vakarietiško racionalizmo papildymą.

       Tačiau Rytų ir Vakarų susitikimo motyvą, žinomą iš Alano Wattso, Wilhelmo Reicho, o vėliau iš antipsichiatrijos kūrėjų darbų, kontrkultūros atstovai suprato kitaip, nei siekė Jungas. Vakarų racionalizmu buvo abejojama kaip ir kitais baltojo žmogaus civilizacijos elementais. Atmetant tai, kas savo, reikėjo priimti tai, kas svetima. Maištininkai žavėjosi dzenu, krišnaizmu, daoizmu, visokia tolimesne ar artimesne egzotika, pavyzdžiui, indėnų kultūra.

       1968 m. pasirodė knyga, kuri puikiai atliepė tuos lūkesčius. Tai Carloso Castanedos „Don Chuano mokymas“. Apie jos autorių buvo žinoma tik kad jis yra kilęs iš Pietų Amerikos, kad tyrinėjo indėnų šamanizmą ir taip susitiko su donu Chuanu Matusu – yaqui genties magu, kuris atvėrė Castanedai savo tautelės magijos paslaptis, papasakojo apie pejotlį bei kitus natūralius haliucinogenus. Knyga esą buvo tų susitikimų ir patirties vaisius. Ji bematant išpopuliarėjo JAV ir įgijo pasaulinę šlovę. Tačiau šis populiarumas paskatino ir kultūrinės antropologijos profesionalų susidomėjimą. Jie įrodė, kad indėną mokytoją Castaneda išgalvojo, o yaqui kultūros aprašymas yra laisva rekonstrukcija, gausiai papildyta autoriaus fantazijos. Nepaisydamas šios savo reputacijos dėmės, Castaneda ir toliau rašė bei leido knygas, kurių tikrai negalima nuvertinti bent jau literatūros požiūriu. Jis mirė prieš dešimt metų, gaubiamas hipių guru šlovės. Gausūs skaitytojai iki šiol domisi ne tik Castanedos knygomis, bet ir jo paslaptinga biografija, kupina baltų dėmių, sąmoningo melo ir jo paties kurtos mitologijos.

       „Marxas – Mao – Marcuse“

       Mistika, egzotika, psichodelika, žinoma, neišsemia visos kontrkultūros. Šalia naujojo dvasingumo ieškotojų, svarbią vietą tame margame judėjime užėmė politiniai radikalai. Jie taip pat turėjo savo šventas knygas. Paryžiaus gegužės įvykius ir dar anksčiau – 1964 m. Berklio universitete atsiradusį „Laisvo žodžio judėjimą“ („Free Speech Movement“) įkvėpė naujosios kairės mintys. Kartais, kaip kad garsiame šūkyje „Marxas – Mao – Marcuse“ į vieną susiliedavo senoji ir naujoji kairė. Žinoma, galima įsivaizduoti, kad revoliucingai nusiteikę studentai skaitė „Komunistų partijos manifestą“, „Kapitalą“ arba Mao „Raudonąją knygelę“, tačiau iš tikrųjų vienintelis nuolat jų skaitytas klasikas buvo Herbertas Marcuse. Tarp maištaujančių jaunuolių buvo nepaprastai populiari šio neomarksisto knyga „Erotas ir civilizacija“.

       Įdomu, kad pirmasis knygos leidimas 1955 m. sudomino nedaug skaitytojų, pirmiausia šiuolaikinės filosofijos specialistus. Tačiau 1967-aisiais ji jau pateko į studentų ir maišto aktyvistų rankas. „Erotą...“ pastebėjo ir mielai komentavo hipių lyderiai ir nuomonės formuotojai Jerry Rubinas ir Abbie Hoffmanas bei Vakarų Berlyno „Pirmosios komunos“ („Kommune 1“) nariai. Susidomėjimo priežastis atrodo paprasta. Knyga pateikia nerepresinės ateities civilizacijos viziją. Malonumo principo ir instinktų slopinimo konfliktą išsprendžia „išlaisvintas Erotas“. Leszekas Kolakowskis „Pagrindinėse marksizmo kryptyse“ tai komentuoja itin ironiškai: „(Marcuse) atrodo įsitikinęs, kad jei jau yra išspręsti visi materialios buities klausimai, moraliniai draudimai ir nurodymai netenka prasmės. Tad kai amerikiečių hipių ideologas Jerry Rubinas savo knygoje sako, kad dabar žmonėms dirbs mašinos, o žmonės galės poruotis kada tik nori ir kur tik jiems patinka, jis vaikiška ir primityvia forma perteikia Marcuse utopijos esmę.“ Galima dar pridurti garsųjį „Pirmosios komunos“ steigėjo Dieterio Kunzelmanno sakinį: „Kodėl man turi rūpėti karas Vietname, jei turiu bėdų dėl orgazmo?“

       Karštaisiais 1968-aisiais Marcuse buvo septyniasdešimties ir į studentų maištą žvelgė iš nepatiklios distancijos, juolab kad maišto lyderiai tvirtino, esą negalima tikėti niekuo, kam daugiau nei trisdešimt. Tačiau netrukus jis išleido „Essay on Liberation“, kuriame yra garsusis skyrius apie naująjį jautrumą. Jame Marcuse įžvalgiai aprašė jaunimo antiestetiką, supriešindamas ją su „konservatyvia sferų muzika“, ir pakartojo garsią tezę apie jaunimą – naują potencialios revoliucijos subjektą.

       Šiek tiek kitoks buvo maištingasis Europos lektūrų kanonas. Už vandenyno didžiausią įspūdį darė nekonvencionalus sielos žinovas Alanas Wattsas, orgazmo dainius Wilhelmas Reichas ir visi tie autoriai, kurių kūriniai atitiko hipių hedonizmo, mistinių pakilimų ir psichodelinių skrydžių atmosferą. Buvo garbinamas ir XIX a. autorius Henry Davidas Thoreau, bet labiau kaip knygos „Voldenas, arba Gyvenimas miške“, o ne „Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą“ autorius.

       Europa buvo labiau politizuota. Puikaus romano „Už stiklo“ („Derniere la vitre“), kurio veiksmas nukelia prieš pat Paryžiaus gegužės įvykius, autorius Robert’as Merle’is aprašinėja maištingąjį Nanterą (Sorbonos filialas, kuriame prasidėjo maištas) kaip ideologiškai ir politiškai padalytą bendruomenę. Kinų kultūrinės revoliucijos gerbėjai, vadinę save marksistais-leninistais, visada po ranka turėjo „Raudonąją knygelę“, anarchistai nuolat citavo Bakuniną ir Kropotkiną, trockistai pykosi su jaunąja prancūzų komunistų partijos gvardija ir rėmėsi Levo Trockio „Išduota revoliucija“. Italų radikalai iš Romos, Bolonijos ar Milano universitetų aistringai aptarinėjo Antonio Gramsci mintis, maištingi Vakarų Vokietijos studentai dažniausiai kalbėjo apie Marcusę ir Frankfurto mokyklos kritikos teoriją.

       Tačiau, be abejo, knyga, kuri maištingai jaunajai Europai reiškė daugiau nei visi senosios ir naujosios kairės darbai, buvo Guy Debord’o „Spektaklio visuomenė“. Jos autorius 1957 m. įkūrė „Situacionistų internacionalą“ – avangardinius menininkus jungiančią bendruomenę. Jie užsinorėjo „išjudinti pasaulį“ bei pasisakė ir prieš kapitalizmą, ir prieš sovietinę socializmo versiją. Po dešimties metų Debord’as parašė „Spektaklio visuomenę“, kurioje įrodinėjo, kad visuomenės sąmonės ir naujų gamybos sąlygų sukurtas pasaulio vaizdas iškyla kaip alternatyvos neturinti tikrovė. Tas įsitikinimas eliminuoja permainų perspektyvą, todėl de facto tai reiškia demokratijos pabaigą.

       Praėjus metams nuo knygos pasirodymo Paryžiuje atsirado barikados, o Debord’as, pirmiausia žinomas kaip hepeningo pradininkas, tapo vienu dažniausiai cituojamų šiuolaikinių prancūzų autorių. Beveik dešimčia metų vyresnis už daugumą tų įvykių dalyvių, Debord’as tapo pirmuoju intelektualiniu 1968-ųjų gegužės didvyriu. Jis buvo laikomas savu žmogumi, ne tik įkvepiančios teorijos autoriumi. Panašų vaidmenį JAV atliko Kenas Kesey, Allenas Ginsbergas ir beat generation poetai.

       1962 m. pasirodžiusį debiutinį Keno Kesey romaną „Skrydis virš gegutės lizdo“ po trylikos metų perkėlė į ekraną Milošas Formanas. Knyga, kurios veiksmas rutuliojasi psichiatrinėje ligoninėje, buvo suvokta kaip prievartinės visuomenės sistemos, naikinančios individualią laisvę ir reikalaujančios konformizmo, alegorija. Šis kūrinys pirmiausia turėjo poveikį diskusijai apie psichiatrijos ligonines. Tačiau Kesey įėjo į istoriją ne kaip šios diskusijos dalyvis, o kaip hipių judėjimo pradininkas. 1964 m. kartu su bitnikų poetu Nealu Cassady ir dar keliais draugais jie išsinuomojo mokyklinį autobusą, išdažė jį ryškiomis spalvomis ir keliavo po visą Ameriką, propaguodami gyvenimo už organizuotos visuomenės ribų idėją. Tas autobusas vėliau tapo hipių estetikos ikona.

       Cassady supažindino Kesey su garsiausiu bitnikų poetu ir kartu hipių pribuvėju Allenu Ginsbergu. Įsimintiname hipių mitinge 1967 m. San Francisko Aukso vartuose susirinkusiesiems LSD tarsi ostiją dalijęs Ginsbergas 1956 m. išspausdino eilėraštį „Kauksmas“ – maištininkų požiūriu bene svarbiausią istorijoje poezijos kūrinį. Neviltis, pesimizmas ir maištas prieš vadinamąsias amerikietiškas vertybes – pagrindiniai kūrinio motyvai. Jo autorius buvo tapatinamas su anarchiško maišto dvasia.

       Šiuolaikinio amerikiečių konservatizmo atstovas Normanas Podhoretzas pavadino bitnikų bendruomenę kolektyviniu prieškario bohemos paveldėtoju, kvestionuojančiu visas akademines menines ir intelektualines hierarchijas. Iš tikrųjų kūrėjai bitnikai – ir naujuoju Amerikos prozos Buda vadinamas Kerouacas, ir Williamas Burroughsas – užsiėmė tuo, ką Henrykas Bereza rašydamas apie Edwardą Stachurą pavadino „gyvenimo rašymu“. Jokių laisvės apribojimų nepripažinimas, visuotinai priimtų normų ignoravimas ir kiekviename žingsnyje manifestuojamas nonkonformizmas darė juos panašius į vėlesnius roko stabus, ypač į Jimą Morrisoną, Jimį Hendrixą ar Janis Joplin. Tad nieko keista, kad 20 metų už Ginsbergą jaunesni hipiai pavertė bitnikus savo dvasiniais vedliais.

       Tačiau verta prisiminti, kad intelektualiuose kontrkultūros nuotykiuose slypėjo ir tam tikras paradoksas, nes šis judėjimas daugiausia buvo jei ne antiintelektualus, tai bent aintelektualus. Literatūra, eseistika ir net žurnalistika, žinoma, įkvėpdavo, bet su sąlyga, kad jos vieta buvo dominuojančios kultūros paraštėse arba prieš ją atvirai maištavo. Turėjo praeiti daug metų, kad šalia garbiojo Hermanno Hesse’s atsidurtų Ginsbergas, o Debord’o „Spektaklio visuomenė“ būtų laikoma vienu iškiliausių šiuolaikinių filosofų ir sociologų kūrinių. Provokacija, keistenybe ar meniniu išpuikimu laikytos knygos iš pradžių tapo radikalų ir skandalistų lektūra, dabar jos – akademinės analizės objektas. Regis, tai ne pirmas ir paskutinis kartas literatūros istorijoje.

       Versta iš žurnalo „Polityka“, www.polityka.pl
       Vertė Kora Ročkienė