Menininkų grupė „Voina“ (liet. – „Karas“) šiandien turbūt yra pati žymiausia Rusijos radikalaus meno grupuotė. Įžūlios jų akcijos priverčia suklusti visus. „Voina“ sėkmingai dirgina Rusijos visuomenės sąmonę, aptemdytą naftos dolerių, mentų smurto, glamūro ir Medvedevo-Putino tandemo. Vieni jais žavisi, kiti piktinasi, tačiau nė vienas nelieka abejingas.
„Voina“ iš esmės užsiima ne kuo kitu, o kultūriniu terorizmu. Viena vertus, ji tęsia kultūrines situacionistų, akcionistų ir konceptualistų tradicijas; kita vertus, jų veiksmus galima pavadinti netgi terorizmu, kylančiu iš, pvz., kovingųjų eserų praktikos, kuriai vadovavo subtilus rašytojas ir poetas Borisas Savinkovas.
Ši grupė jau seniai išsiveržė iš siauro kelių radikalių menininkų rato. Šiandien „Voina“ – tai judėjimas, jungiantis daugiau nei 60 aktyvistų: studentų, filosofų, poetų, dailininkų, anarchistų ir šiaip deklasuotų subjektų.
Valstybė griežtai persekioja menininkus ir kurpia jiems baudžiamąsias bylas. Tai rodo, kad „Voina“ aktyvistai nekuria saloninio meno ir nežaidžia jokių kūrybinių žaidimų, tai tikras karas prieš juos supančią sistemą.
Skelbiame karą
Praeito dešimtmečio pabaigoje Rusijoje susiklostė neraminanti padėtis. Prezidentas V. Putinas perėmė savo kontrolėn didžiausius laikraščius ir TV kanalus, prastūmė Dūmon savo partiją, sunaikino opoziciją ir sulipdė vadinamąją „valdžios vertikalę“. Didelė inteligentijos dalis buvo papirkta naftos doleriais, ir Rusijoje prasidėjo visuomeninis sąstingis. Štai tada susibūrė keletas radikalių menininkų, pasiryžusių paskelbti karą pūvančiai ir dvokiančiai sistemai.
Idėjinis „Voina“ įkvėpėjas yra menotyrininkas Aleksejus Pluceris-Sarno – juodabarzdis vyresnis nei keturiasdešimties vyras, primenantis kitą kultinį Rusijos andergraundo personažą – Psojų Korolenką ir dar ne visai seną Alleną Ginsbergą. „Voina“ aktyvo pagrindą sudaro Olegas Vorotnikovas, gavęs pravardę „Vagis“, Leonidas Nikolajevas, labiau žinomas kaip Lionia Jobnutyj, Natalija Sokol („Ožka“) ir pusantrų metų mažylis Kasperas.
Savo veiklą „Voina“ pradėjo 2007 metų gegužės 1 dieną. Tą dieną aktyvistai apmėtė McDonald‘so prekystalius skraidančiais katinais. Pagal „Voina“ sumanymą, skraidantys katinai buvo šiuolaikinio radikalaus meno dovana McDonald‘so darbuotojams. Tais pačiais metais „Voina“ nesėkmingai bandė atlikti bendrą akciją su poetu konceptualistu D. Prigovu, po kurios pastarąjį ištiko infarktas, jis pakliuvo į ligoninę ir greitai pasimirė. „Voina“ aktyvistai surengė velionio asmenybę atitinkančias šermenis – padengė stalus metro vagonuose, kur ekstravagantiškai paminėjo D. Prigovo atminimą.
„Piskis už meškiuką“
Pačia žinomiausia ir skandalingiausia „Voina“ akcija tapo masinė orgija biologijos muziejuje, pavadinta „Piskis už meškiuką“ ir surengta 2008 m. prieš prezidento rinkimus, kai Putinas perdavė valdžią savo įpėdiniui Dmitrijui Medvedevui.
„Voina“ aktyvistai susirinko biologijos muziejuje, nusirengė, pasidalino poromis – ir ėmė santykiauti. Pluceris-Sarno akcijos prasmę paaiškino taip: „Priešrinkiminės Rusijos portretas – visi vienas kitą pisa, o Meškiukas žvelgia į tai su pasibjaurėjimu“. Akcija „Piskis už meškiuką“ suteikė „Voina“ triukšmingą šlovę. Čia verta sustoti ir paaiškinti, kodėl „Voina“ tapo tokia žinoma.
Meno grupė „Voina“ anaiptol ne unikalus reiškinys šiuolaikinėje Rusijoje. Verta prisiminti tokių dailininkų kaip O. Kuliko, A. Brenerio, A. Osmolovskio vardus, kurie 10-ajame dešimtmetyje rengė ne mažiau radikalias akcijas. Pavyzdžiui, radikalių menininkų grupė „ETI“ („Meno teritorijos ekspropriacija“) dar 1991 metais iš savo kūnų Raudonojoje aikštėje suformavo žodį BYBYS. Triukšminga „Voina“ sėkmė sąlygota to, kad grupė pasirodė tinkamoje vietoje tinkamu laiku.
Pirmiausia apie vietą. Rusija antrosios Putino valdymo kadencijos pabaigoje virto dumblina pelke. Naftos doleriai, nuspėjami rinkimai, sutriuškinta opozicija, korupcija, mentų savivalė. Kažkas turėjo pasirodyti, kad išjudintų šį dumbliną akivarą. Tuo kažkuo ir tapo „Voina“.
Antra, apie laiką. Ankščiau, epochoje be interneto, radikaliems menininkams buvo itin sunku prasibrauti iki masinės sąmonės, o atsiradus internetui savo idėjas išplatinti tapo kur kas lengviau. Šie du veiksniai – visuomenės sąstingis ir laisva prieiga prie informacijos kanalų – tapo „Voina“ sėkmės raktu.
Pornografinės akcijos „Piskis už meškiuką“ nuotraukos, pasirodžiusios Plucerio-Sarno bloge, tiesiog susprogdino blogosferą. Apie „Voiną“ sužinojo net tie, kas neturi nė menkiausio supratimo apie šiuolaikinį meną. „Voina“ tapo šiuolaikinio protestinio Rusijos meno sinonimu.
Po „Piskis už meškiuką“ akcijos sekė daug kitų. Vertos paminėti „Rūmų perversmas“ ir „Bybys FST nelaisvėje“.
„Rūmų perversmas“ ir jo pasekmės
2010 metų rugsėjo 16 dieną prie Michailovsko rūmų, kur kažkada buvo nužudytas imperatorius Pavlas I, „Voina“ aktyvistai surengė akciją „Rūmų perversmas“ – apvertė kelis milicijos automobilius. Įdomiausia, kad kai kuriose iš jų sėdėjo mentai! Aktyvistai skandavo: „Duokite mums atsparos tašką, ir mes apversime šį šiukšlyną!“ , „Prašyk atleidimo, šiukšle!“, „Pagrandukas su mumis!“. Taip „Voina“ parodė, kaip reikia vykdyti VRM reformą.
Nors vartant mašinas niekas nebuvo sulaikytas, represijų neteko ilgai laukti. Greitai pora aktyvistų – Olegas „Vagis“ ir Lionia Jobnutyj – buvo suimti, o Aleksejui Pluceriui-Sarno dėl baudžiamojo persekiojimo grėsmės teko bėgti į Estiją.
Olegas „Vagis“ ir Lionia Jobnutyj buvo kalinti kelis mėnesius, o paskui paleisti už užstatą, Pluceris-Sarno iki šiol slepiasi Estijoje.
Ir gavo premiją...
2010 m. balandžio 14-ąją – Che Guevaros gimimo dieną – „Voina“ surengė akciją „Bybys FST nelaisvėje“. Aktyvistai nupaišė organą ant pakeliamojo tilto per Nevą, ir kai tiltas pakilo, prieš FST pastatą Sankt Peterburge išaugo didžiulis falas!
Praktiškai po metų – 2011 m. balandžio 7 dieną – visiems netikėtai „Voina“ gavo už šią akciją valstybinę premiją „Inovacija“, o kartu su ja – ir piniginę 40 000 rublių premija. Natūralu, kad „Voina“ atsisakė ją paimti iš valstybės rankų.
Yra kelios versijos, kodėl valstybinė(!) premija „Inovacija“ buvo skirta nonkonformistinei menininkų grupei. Vieni ekspertai sako, kad valdžia norėjo ją papirkti. Kiti, kad apdovanoti skandalingą grupę buvo naudinga žiuri, kuri norėjo parodyti savo savarankiškumą.
Taipogi plinta nuomonė, kad „Voina“ apdovanojimas už akciją „Bybis FST nelaisvėje“ – tai 2012 metų kovos už prezidento krėslą tarp Medvedevo („liberalo“) ir Putino (jėgos struktūrų atstovo) pasekmė, neva taip „liberalas“ Medvedevas parodė bybį saugumiečiui Putinui.
„Voina“ kritika
Kai kurie kritikai kaltina „Voina“ grupę, kad visos jos akcijos yra savireklama ir pinigų uždirbinėjimas. Neva už kvailų aktyvistų slepiasi gudrus Pluceris-Sarno, kuris it patyręs lėlininkas tampo eilinius aktyvistus už virvučių, o po to parduoda „Voina“ akcijas meno rinkoje. Kiti kritikai mano, kad „Voina“ profanuoja protesto idėją ir visą opoziciją, kuri miesčionims ima asocijuotis su chuliganiška „Voina“, o tai neva žlugdo opozicijos reputaciją.
O kaip atsako į kritiką „Voina“? „Voina“ stengiasi nesivelti į tuščias diskusijas su „fašizoidais“, snobais ir tiesiog pavyduoliais, vietoj to toliau atkakliai rengia radikalias akcijas ir performansus, kurie smogia valdžiai ir valstybei į skausmingas vietas. Kaip tvirtina „Voina“ dalyviai, jie rašo „gyvenimo vadovėlį be kekšysčių“.
„Voina“ akcijos – tai deramas atsakas kritikams ir linkintiems blogo, amžinai spjaudantiems pagiežos spjaudalais į viską, kas gyva ir įdomu. „Voina“ aktyvistams lieka tik palinkėti sėkmės ir daug pergalių nelengvoje kovoje.
Che Polino
2011 05 07
