„Kitų knygų“ leidyklos neseniai išleistas jaunos lenkų rašytojos Sylwios Chutnik „Kišeninis moterų atlasas“ („Kieszonkowy atlas Kobiet“, 2008) – tai ironiškas ir kandus, bet labai tikroviškas epas, vaizduojantis nelengvą moterų gyvenimą patriarchalinių normų užvaldytoje visuomenėje. Už šį literatūrinį debiutą S. Chutnik buvo apdovanota prestižiniu Lenkijos kultūros apdovanojimu „Paszport Polityki“.

„Kišeniniame moterų atlase“ autorė nuoširdžiai ir užjaučiamai pasakoja apie sulaužytus keturių paprastų žmonių likimus. Turgaus prekeivė alkoholikė Manka, buvusi Varšuvos sukilimo ryšininkė Marija, moteriško būdo auksarankis konditerininkas Marijonas ir maištaujanti paauglė Marysia gyvena tame pačiame Varšuvos rajono name ir klaidžioja tomis pačiomis gatvėmis. Graudžios šių personažų, įkūnijančių keturias kartas, gyvenimo istorijos susilieja į painų ir prieštaravimų draskomą šių dienų visuomenės portretą.

 

Žvelgdama iš feministinių pozicijų, autorė įtaigiai parodo, kaip primesti socialiniai vaidmenys (motinos, namų šeimininkės, „tikro vyro“, turgaus pardavėjos, mergaitės-princesės) žlugdo laisvės trokštančias asmenybes, pasmerkia jas dvasiniam skurdui ir nužmogėjimui. Sodrus gatvės žodynas, gyvi personažai, autentiški pykčio bei nevilties protrūkiai verčia susimąstyti apie svarbiausius šiandienos Rytų Europos skaudulius.

 

Sylwia Chutnik (gim. 1979 m. Varšuvoje) – rašytoja, žurnalistė, aktyvi moterų teisių gynėja, lyčių studijų absolventė. Vadovauja savo įkurtam fondui „Fundacja MaMa“ ir kovoja už motinų teises. Taip pat dirba gide – ekskursijose po Varšuvą pasakoja apie garsias šiame mieste gyvenusias moteris. Ji mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų.

 

– Grįžkime į laikus, kai dar nebuvo pasirodęs „Kišeninis moterų atlasas“ ir dar nebuvai fondo prezidentė. Ką tada veikei?

– Maištauti pradėjau labai anksti, būdama 11-12 metų. Tada dar negalėjau vaikščioti į pankroko koncertus, bet domėjausi roko, grandžo ir pankroko muzika. Būdama aštuntoje klasėje patekau į KLANĄ („Klub Ludzi Artystycznie Niewyżytych“, liet. „Meniškai nenustekentų žmonių klubas“), kuriam vadovavo šviesios atminties Danuta Wawiłow. Tenai susipažinau daugybe žmonių, kurie padarė didžiulę įtaką mano gyvenimui. Atsiradau tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Tapau vegetare, pasiskolinau pirmąją pankroko kasetę.

 

Po trijų mėnesių nuėjau į pirmąjį pankų grupės „Dezerter“ koncertą. Pasigėriau ir gavau namų arešto. Visą savaitę negalėjau vaikščioti į koncertus.

 

Besimokydama vyresnėse klasėse tapau „Amnesty International“ savanore. Tuo metu įstojau ir į pirmąją Lenkijoje anarchofeministinę grupę, kuri iš pradžių vadinosi „Kobiety przeciwko dyskryminacji i przemocy“ („Moterys prieš diskriminaciją ir prievartą“), o vėliau buvo pervadinta į „Emancypunx“. Didžiąją dalį savo laiko leidau vadinamojoje „Czad Giełda“ („Įdomybių biržoje“) – vietoje, kurioje galima įsigyti bet kokius daiktus, susijusius su pogrindžio kultūra. Būtent tuo 1995-1996-ųjų laikotarpiu persismelkiau ta ideologija, ta pogrindine kultūra, kurią nešioju savyje iki šios dienos. Pavyzdžiui, man ir šiandien atrodo, kad be politikos ir visuomeninio prado negali būti nei muzikos, nei kūrybos.

 

– Taigi buvai pankė, o dabar esi fondo „Fundacja MaMa“ prezidentė. Kaip tokią veiklą vertina aplinkiniai?

– Manau, kad Lenkijoje vis dar turime nemažai problemų su žodžiu „visuomenininkas“. Lenkams šis žodis dažniausiai susijęs su partine veikla ar su bendrija, kuri, pavyzdžiui, rūpinasi, kad tam tikro namo gyventojai tvarkingai išvežtų šiukšles. Žmonės nevertina visuomeniškumo, nes jis buvo pajuokos objektas „Liaudies respublikos“ laikais. Lenkai labai bijosi visko, kas susiję su nevalstybinėmis organizacijomis, o įvairiausi fondai jiems asocijuojasi su machinacijomis ir didžiulėmis korumpuotomis organizacijomis. Liūdna.

 

Žmonėms atrodo labai įtartina, jeigu kas nors imasi padėti už dyką ar už simbolinę sumą – „Alio, alio... Kaip tai? Kas už to slepiasi?“. Dabar pati dažnai susiduriu su žmonių įtarumu ir abejingumu. Kartu su „Fundacja MaMa“ kolegėmis organizuojame nemokamus mokymus, o daugelis nesupranta – „Už dyką? Čia slypi kažkas nešvaraus“. Žmonėms atrodo, kad fondas gauna daugybę pinigų iš Europos Sąjungos... Kvaila.

 

Nėra būdo, kuris galėtų įtikinti, kad mūsų šalies žmonės gali perimti reikalus į savo rankas. Žmonėms atrodo, kad būtina valdyti didelius pinigus ar turėti įtakingų pažinčių. Mažai kas suvokia, kad nedidelė grupė gali turėti realios įtakos kokiu nors klausimu, kad bendru sutarimu galima daug nuveikti.

 

– Taip pat esi profesionali gidė?

– Esu gidė, bet ne tokia, kuri imasi bet kurios ekskursijos. Nesiimu tradicinių išvykų, tačiau mielai imuosi tų, kurios seka žinomų moterų pėdsakais. Turėjome daugybę nepaprastų moterų, apie kurias verta pasakoti. Pavyzdžiui, kad ir tos, kurios įkūrė profesinę sąjungą arba tiesiog kovojo už dirbančiųjų teises.

 

Kaskart išgirstu apie vis naujas moteris. Dažnai nutinka, kad savo istorijas ima pasakoti pačios ekskursijų dalyvės. Neseniai viena pagyvenusi moteris įsikibo man į parankę ir ėmė pasakoti: „Žinot, per Varšuvos sukilimą mane ir mano seserį norėjo sušaudyti, viskas vyko būtent čia, prie šito pastato, prie šitos sienos“. Taigi ekskursijos atrodo kaip apsikeitimo aktas: pasakoju ne tik aš, bet ir patys klausytojai. Kartais atrodo juokinga, kad aš kalbu apie Varšuvos sukilimą asmenims, kurie patys jį išgyveno. Iš pradžių mane tai glumino, tačiau patirtis parodė, kad jiems tiesiog būtina išgirsti, kaip apie jų likimus pasakoja dviem kartomis jaunesnis žmogus. Jiems tai lyg ženklas, kad jų istorija nebus užmiršta.

 

Diskusijoje „Lytis didžiuliame mieste“ aiškinau, kad ekskursijos moterų pėdsakais nėra feministinės kelionės. Tiesiog Lenkijoje neplėtojama mokslo šaka, kuri pasaulyje vadinama „Herstory“. Tai alternatyvios istorijos paieškos – alternatyvios tai, kurios buvome mokomi mokykloje. Alternatyviai istorijai ne taip svarbu, kuriais metai įvyko karas ar koks valdovas jį paskelbė, ji tyrinėja tai, kas dažnai vadinama kasdienybės istorija.

 

– Ar „Kišeninį moterų atlasą“ galima vadinti kelionių vadovu po miesto legendas?

– Galbūt. Mane traukia visuomeniniai reportažai. Nemokėjau parašyti mielos ir simpatiškos knygos. Pasaulį regiu ironiškai ir matau jame dalykų, apie kuriuos nekalbama. Austrijos rašytoja Elfriede Jelinek sakė, kad rašyti reikia maištaujant ir siekiant pataikyti į tarpuakį. Bendraamžių pasaulis – vakarėliai, kompiuteriniai žaidimai ir roko grupių koncertai – manęs visiškai nedomina.

 

Ši knyga yra mano maištas – nevalia taip siaubingai elgtis su garbaus amžiaus žmonėmis. Man buvo prikišama, kad knyga pernelyg ideologiška, tačiau ji tiesiog visuomeniška. Faktas, kad seni žmonės gauna 500 zlotų pensiją, nėra ideologija, kaip ir faktas, kad Varšuva yra persmelkta istorijos ir daugybė žmonių negali pro ją abejingai praeiti. Yra būtent taip, kaip dainavo grupė „Dezerter“: „Gimiau dvidešimt metų po karo, bet neaptikau čia taikos“.

 

– „Kišeniniame moterų atlase“ vienas po kito piešiami keturių žmonių, gyvenančių viename Varšuvos Ochotos rajono name, portretai. Kodėl pasirinkai būtent tą situaciją?

– Pastebėjau, kad tame name nuolatos vyko kova dėl karo laikų įvykių atminimo. Kažkas ant apatinio aukšto langelio vis pakabindavo skelbimą apie tai, kad 1944-ųjų rugsėjį žuvo visi jo gyventojai, kone vien moterys ir vaikai, kai tenai buvo įmesta bomba. Tai buvo paprastas popieriaus lapelis, o po remonto atsirado elegantiška iškaba, kurioje surašyta beveik ta pati informacija.

 

Iš pradžių buvau sumaniusi parašyti publicistinį tekstą, kuris ragintų prisiminti ne tik kovojusias moteris, bet ir aukas. Būtent toks buvo impulsas knygai. Tada parašiau trumpą „Juodosios Mankos“ istoriją, kitaip tariant, nutapiau pirmąjį iš keturių portretų, išsiunčiau ją į „Feminotekos“ konkursą ir man buvo suteikta proga parašyti visą knygą.

 

– Tų keturių veikėjų portretai gana keisti. Turginė Manka lyg apsėsta visą laiką švarinasi, o konditerininkas Marijonas yra neaiškios lyties – lyg ir vyras, lyg ir moteris. Kaip šie personažai atsirado?

– Manka tiki, kad atkaklus tualeto šveitimas išgelbės jos sielą. Panašiai galvoja daugybė moterų – jeigu jos ypatingai pasistengs tvarkydamos kambarius, rūpinsis vaikais ir vyru, tada viskas bus gerai. Ir galiausiai apsigauna. Jos dažniausiai neturi oficialaus darbo, paskiria visą savo laiką „namų židinio“ kurstymui. Išlaikomos vyrų, neturi savų pinigų. O kai vyras jas palieka, pasilieka be jokių lėšų ir negali užsidirbti pensijos.

 

Tokie žmonės kaip Marijonas iš tikrųjų egzistuoja. Perskaitė knygą žmonės man sakė: „A, tai mano kaimynas“. Witkowskis perteikė lytiškumo kategoriją, kuri iki to laiko nebuvo atspindėta literatūroje, nes seniau tokie žmonės buvo vadinami arba gėjais, arba lesbietėmis. Taigi aš perkėliau Witkowskio aprašytos aplinkos personažą į savo senamiesčio namą.

 

– Gyveni Varšuvoje. Semiesi įkvėpimo iš šio miesto kultūros. Ar ji kuo nors ypatinga?

– Vaikystės prisiminimai susiję su konkrečiomis miesto vietomis. Pavyzdžiui, nepamirštu Kultūros rūmų. Juose lankydavau įvairius būrelius, bėgiodavome ilgais, niekur nevedančiais koridoriais, slėpdavomės užkaboriuose ir atrasdavome vis naujas paslaptingas vietas. Dar prisimenu neono šviesas, naktinius pasivažinėjimus autobusu pas senelius, kurie gyveno pačiame miesto centre. Mokiausi skaityti iš šviečiančių užrašų: galanterija, mados namai, mozaika. Visą laiką gyvenau blokiniame name: pūslėmis nuėjusios sienos, prūsokai, parduotuvė pirmajame namo aukšte, prekiniai ir keleivių liftai, tarp aukštų įstrigusios kabinos siaubas.

 

– Esi Varšuvos patriotė?

– Gimiau Varšuvoje, o ne Lenkijoje. Varšuva – mano motinynė, o ne tėvynė.

 

– Ar jau žinai, apie ką bus kita tavo knyga?

– Rašysiu apie mieste klijuojamų lapelių poetiką. Turiu jų ištisą kolekciją. Juose dažnai šaukiamasi pasaulinio teisingumo, dažnai kalbama apie žydus arba apie Europos Sąjungą.

 

Kalbėjosi Laura Liubinavičiūtė

Lrytas.lt

2011 07 12