Š.m. birželio pabaigoje Alytuje vyko meno streiko konferencija, kurioje dalyvavo įvairių šalių menininkai, susirinkę aptarti visuotinio meno streiko kampanijos prieš „rimtosios kultūros” struktūras Rytų Europoje. Konkreti paskata šiam radikaliam veiksmui - 2009 metais įgyvendinamas projektas „Vilnius - Europos kultūros sostinė“. Tuo pat metu Alytuje žadama rengti meno streiko bienalę. Apie tai, kas po metų vyks mūsų mieste ir kodėl nekurti norintys menininkai iš viso pasaulio kviečiami būtent į Alytų, pasakoja Alytaus meno streiko iniciatorius Redas Diržys.

       - Kas yra meno streikas ir kodėl reikia streikuoti?

       - Kaip sakė čekų menininkas Martinas Zetas, šie trys žodžiai - meno streiko bienalė - atskirai paimti jam absoliučiai nepriimtini, bet juos kartu sudėjus atsiranda prasmė, kuri jam (ir man) visai patinka. Šiaip viskas prasidėjo nuo bienalės „Atsargiai, politika!” (2005). Faktiškai tai buvo bienalizacijos - reiškinio, kuris šiuo metu yra tapęs masišku, - kritika. Tuomet tai buvo bandymas sabotuoti bienalės principines raiškos formas ir padėti pamatai bienalės, kaip reiškinio, savinaikai. Atrodė, geriausia tam pasitelkti žmogaus, įvedusio sąvoką „savidestrukcinis menas”, kalbėjusio apie ekonominių meno struktūrų sabotažą, praktiškai paskelbusio pirmą pasaulyje meno streiką, - Gustavo Metzgerio idėjas.

       Vėliau paaiškėjo, kad tuo pat metu Lietuvoje vyks dar vienas europinės bienalizacijos procesas - „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009”. Europinių kultūros sostinių skyrimas, jų atviras struktūrinis biurokratizmas, kai didžioji dalis lėšų skiriama ne menininkams, ne menui, bet tam tikros opinijos apie meną sukūrimui, atskleidžia mechanizmus, už kurių dažniausiai slypi samprata rimtoji kultūra. Menininkai labai lengvai parsiduoda toms struktūroms ir už labai mažus pinigus. Struktūros vykdo labai destrukcinę politiką, kuria paremtas neoliberalistinio kapitalizmo egzistavimas, akivaizdžiai atveria pačią sistemą, tarnaujančią buržuazinei sampratai. Akivaizdu, kad pats menas, kaip institucija, tarnauja tik tam tikrai socialinei grupei, kurią galima įvardyti kaip buržuaziją ir kuri, man atrodo, tai naudoja visai kitiems tikslams pasiekti, nei bandoma deklaruoti.

       Todėl meno streiko problematikos iškėlimas visų pirma yra rimtosios kultūros kvestionavimas, įskaitant ir pačią meno sampratą: kas tai yra? kam jis reikalingas? ar išvis reikalingas? Tai labai skausmingas, principinis klausimas. Gilinantis, kas yra rimtoji kultūra, menas, galima prieiti daugybę labai įdomių dalykų.

       - Pavyzdžiui?

       - Meno samprata atsirado tik XVIII amžiuje kartu su buržuazija ir faktiškai visą laiką savo misija laikė simuliuoti moralinį buržuazijos veidą. Kadangi „meno“ sąvoka projektuojama ir į viduramžių ikonas, beje, atgaline data, visai nenuostabu, kad visi „meno“ sampratos oponentai buvo iš anksto prilyginti eretikams. Taigi, meninė veikla - tai „genialių” žmonių reikalas, ir šį statusą, beje, suteikia hegemoninės struktūros.

       Įsiklausius į šiuo metu kultūrtrėgerių deklaruojamas idėjas galima pastebėti, kad niekas nepasikeitė: „gerbiamas“ profesorius Leonidas Donskis nuolat operuoja terminais „genialusis“, „nuostabusis“, „autoritetas“, kurie yra neapibrėžti, tušti ir atvirai beprasmiai, bet jais stengiamasi nurodyti, kad visa likusi „nekilminga“ visuomenės dalis turi pulti prieš šiuos ant kelių.

       Tai dar kartą rodo, kad šita sritis yra tuščiavidurė ir anksčiau ar vėliau reikia imtis jos kritikos. Meno streikas - kaip pagrindinė idėjinė bazė, bienalė - kaip kritikos objektas, į kurį įeina ir visa kultūros bienalizacija su visomis pasekmėmis, tiesiog tuščias, nuolat kartojamas ženklas, žinant tik viena - tai yra be galo svarbu.

        - Koks meno streiko tikslas?

       - Kova su visomis kultūros industrijomis apskritai būtų beprasmė, nes esame visiškoje periferijoje, meno rinkos čia nėra, todėl vienintelis šiuo metu labai akivaizdus ir įmanomas boikoto ar sabotažo tikslas yra lokalus - Vilniaus - kultūros sostinės projektas ir jo sužlugdymas. Tai nebūtų toks didelis nuostolis Lietuvai, nes bet kuriuo atveju streikas pritrauks daug dėmesio, galbūt netgi daugiau nei „normalus“ kultūros sostinės projekto įgyvendinimas, bet tai suduos didelį smūgį stambesnėms europinio masto struktūroms, kurios pamatys, kad gali būti pažeidžiamos.

       - Kodėl Alytaus meno streiko bienalėje pakviesta dalyvauti tarptautinė žmonių grupė?

       - Tam, kad suprastume, ar įmanoma organizuoti streiką ir spręsti problemas tarptautiniu mastu, ar galima transportuoti, permanentiškai vykdyti jį atskirose vietose, visiškai nelauktomis formomis. Partizaninėmis, naudojant programišių ar kompiuterinės inžinerijos metodus. Konferencijoje buvo diskutuojamos pačios įvairiausios taktikos, diskusijos tebevyksta. Bet kuriuo atveju Alytaus meno streikas turi tapti precedentu tolesnės veiklos vystymui tarptautiniu mastu - sėkmės atveju.

       - Ar Jums negaila į skandalus vis labiau grimztančio projekto „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ (VEKS)?

       - Aišku, kiek liūdna, kad VEKS‘as byra pats ir jį mušti lyg ir nėra daug garbės, - jo sunaikinimas būtų teigiamas žingsnis netgi tos pačios kultūros labui.

       - Kodėl meno streikas vyksta Alytuje?

       - Nes aš čia gyvenu ir man lengviau tai organizuoti Alytuje - toks būtų paprastas atsakymas. Antra priežastis - dėl to, kad Alytus yra ne Vilnius, nutolęs nuo jo tam tikru padoriu atstumu, kad būtų galima sėkmingai vystyti tam tikrus reiškinius, kurie nepasiduotų „rimtosios kultūros“ rekuperaciniams procesams.

       Kodėl Alytus? Todėl, kad čia nėra jokių rimtosios kultūros struktūrų. Yra tik keistų žmonių, kuriems atrodo, kad jiems jos trūksta - rimtosios kultūros vartotojų. Jie patys nežino, ko nori, bet neabejoja, kad nuo to jų statusas bus aukštesnis. Bet jų yra tiek mažai, kad jie nesudaro kritinės masės, todėl Alytus labai tinkama vieta kultūros sabotažui vykdyti - kaip viena iš juodžiausių dėmių Europoje, nors gal jų yra ir daugiau.

       Būtų galima pasižiūrėti ir istoriniu rakursu: kaip teigia viena iš naujausio tyrimo versijų, vyskupui Brunonui (jis gi ir šventasis Bonifacas) galva buvo nukirsdinta šiandieninio Alytaus vietoje, o tai rodo, kad kritiniam diskursui šiame krašte jau 1000 metų. Vyskupas vietiniams laukiniams bandė aiškinti, kas yra rimtoji kultūra, juos kolonizuoti, bet tie turėjo labai aiškią nuostatą ir problemą išsprendė paprastai - nukirto jam galvą, kartu ir 12 jį lydinčių asmenų, šie sėkmingai nukeliavo į dangų. Taigi turime 1000 metų tradiciją, esame saugiu atstumu nutolę nuo vadinamosios kultūros sostinės, be to, kitąmet tikriausiai būsime gerokai apriboti ir finansinių galimybių, nes jos koncentruosis „centre“, taigi susidaro puiki situacija imtis tokio pobūdžio veiksmų. Visus, kas nori kryptingai nevykdyti meninės kūrybos, mes kviečiame į Alytų nekurti!

       - O kaip atrodys tas meno nedarymas?

       - Didžioji dalis veiksmo bus tam tikrų gyvenimiškų situacijų vystymas, tačiau jos nebus skelbiamos, dokumentuojamos, atskirai pateikiamos. Jos tiesiog bus šitame mieste. Didžioji dalis čia gyvenančių žmonių net patys nesuvokia, kad jie ne gyvena, o vaidina savo gyvenimą tarnaudami įvairioms kapitalistinėms struktūroms. Tiesiog atvažiuos žmonės, kuriuos matydami vietos gyventojai suvoks, kaip daug jie gyvenime apsimeta ir kiek daug sau ko nors neleidžia.

       - Ar būtina jiems tai pasakyti?

       - Nežinau. Bet aš žinau, ką čia galima daryti.

       - Kodėl tau visa tai rūpi?

       - Todėl, kad aš esu menininkas ir nenoriu apgaudinėti nei savęs, nei kitų. Jaučiuosi atsakingas už tai, ką darau, ir noriu būti maksimaliai sąžiningas pats su savimi. Užuot viską metęs ir išėjęs iš sistemos, noriu atverti plačiau jos pačios vidinius prieštaravimus ir matau šioje vietoje savo misiją.

       * * *

       „Rimtosios kultūros“ terminas vartojamas Henrio Flynto 7-ajame dešimtmetyje apibrėžta prasme - tai konkurencija paremtos akademizuotos ir konvencionalios kultūros formos, negalinčios egzistuoti be nuolatinės ekonominių struktūrų bei jų kontroliuojamos valstybės paramos; be jų nupirktos istorijos ir teorijos; be ideologizuoto švietimo; be nuolatinio ir masinio smegenų plovimo griebiantis viešųjų ryšių ir visų kitų minėtų priemonių - pasitelkus visas šias struktūras žmogui įperšama samprata, kad be „rimtosios kultūros“ jis yra nevisavertis. Trumpai tariant, „rimtoji kultūra” - tai akademinės bendruomenės ir menininkų karjeros darymo verslas.

       Vizualiuosiuose menuose šiandien dominuojanti „rimtosios kultūros“ sklaidos forma - visokio plauko bienalės, trienalės (ir kitokios „-alės”) - yra kolonizuojanti jau pačia prigimtimi. Jos egzistavimo modulis paprastas: kuratorius-ideologas + žvaigždžių-autoritetų gamyba + vietinis užpildas. Kad tuo įsitikintume, užtektų perskaityti bet kurios bienalės koncepciją: jeigu ji jums nepasirodys absoliučiai idiotiška, tai, švelniai tariant, bus gerokai nutolusi nuo realybės. Tokios lektūros seniai nebeskaito net meno pasaulio žmonės, todėl dažnai pasitelkiama kita, šiandien bene populiariausia „rimtosios kultūros“ sklaidos forma - teorinė konferencija, kuri šiuo atveju atlieka pagrindinę funkciją. Konferencija tiesiog suvalgys kultūros pinigus, bet, kitaip nei kiti panašūs renginiai, stengsis nesuvalgyti užduotos temos.”

       Iš Redo Diržio pranešimo, perskaityto Alytaus meno streiko konferencijoje

       Saulė Pinkevičienė
       alytausnaujienos.lt
       2008.07.04