Kiekvienas meno streikininkas turi įsisąmoninti, kad nei menininko vardas, nei jo kuriami produktai (paprastai vadinami menu) neturi jokios socialinės prasmės, jie yra tik simuliacinis elementas pridėtinei vertei sukurti. Čia nekalbu apie meno rinką, kuri egzistuoja tik ekonomiškai stipriose šalyse arba – dar tiksliau – tik keliuose ekonominiuose centruose: Niujorke, Londone, Berlyne, Milane... Kalbu apie tam tikrą biurokratinį kultūros antstatą, kurio tikslas – suteikti „žmogišką“ veidą liberaliam kapitalizmui kiekvienoje šalyje ir visame pasaulyje. Palaidokite iliuzijas – tai tik verslas! Verslas, kurį skatina ir remia stambųjį tarptautinį kapitalą aptarnaujančios nacionalinės politikos. Kažkodėl daugumai meno žmonių atrodo, kad meninėmis priemonėmis diskredituoti represines politines ir ekonomines struktūras yra garbingas užsiėmimas, bet faktiškai tokiu būdu jie tik dar labiau stiprina ideologinį ir kultūrinį neoliberalizmo antstatą, kuris ir remia tas pačias struktūras.
Didžiausia represinė struktūra yra kultūros antstatas – pačios kultūros institucijos. Kultūros antstatas manipuliuoja meno produktu bei samprata ir tokiu būdu sukuria pridėtinę vertę, kuri ateityje bus privatizuota. (Šis modelis veikia šalyse, kuriose realiai egzistuoja meno rinka. Pastaruoju metu naujasis kultūrinis kolonializmas atranda naujas integravimosi formas – skirtingai nuo visų laukto ekonominio, jis įgauna atvirą politinį pavidalą. Paprasčiausias pavyzdys – Guggenheimo-Ermitažo projektas Vilniuje.)
Kas įvyktų sugriovus kultūros mašiną? Menininkai netektų darbo? Bet jie jo ir taip neturi. Ir niekas darbo jiems net nežada. Linksmiausia, kad nuogąstavimai dėl darbo praradimo neturi jokio realaus pagrindo, tačiau jie pasitelkiami kaip menininkus drausminanti priemonė. Sugriovus kultūros mašiną iš tiesų būtų suduotas mirtinas smūgis kapitalu ir nuosavybe paremtai meno gaminimo sistemai ir jos integraliai daliai – kultūros biurokratijai. Jie prarastų transcendencijos iliuziją, jeigu norite – „dvasinį kapitalizmo veidą“, ir veikiausiai, vadovaujantis Deleauze‘o ir Guattari prognozėmis, taptų paprasčiausia šizofrenikų gauja. Kas jau kas, bet menininkai nukentėtų mažiausiai... Tik iškyla pavojus: ar šiuo metu, dar gerokai iki vyksmo pradžios, sistema sugebės rekuperuoti pasipriešinimą numesdama kaulą keliems aktyvistams, o patį procesą paversdama dar vienu meniniu judėjimu, kurį „analizuos“ naujosios biurokratizuotų menotyrininkų kartos? Šis procesas Europoje turi jau šimtametę tradiciją.
Vienas lauke – ne karys. Įsitikinimas, kad pats vienas asmuo gali paskelbti meno streiką ir tuo paveikti jį supančio „meno pasaulio“ aplinką, yra klaidingas iš esmės. Geriausiu atveju tai bus panašu į savotišką meno dietą, o šiaip turi visas galimybes pavirsti eiliniu meno projektu. Meno streikas turi būti nukreiptas ne prieš savo individualius pomėgius ir sugebėjimus, bet prieš institucionalizuotų struktūrų (valstybės, verslo ar jų veikiamų visuomeninių darinių) primetamus socialinius įsipareigojimus.
Nusimesti šiuos įsipareigojimus, vadinasi:
1. Atsisakyti bet kokios konkurencijos, diskredituoti bet kokį konkurenciją skatinantį mechanizmą.
2. Kūrybiniame procese nekurti produkto ir nesiekti pelno – tik realizuoti ir eikvoti.
3. Nedalyvauti spektaklyje ir nebeatlikti meno kūrėjo vaidmens (neatlikti netgi taip laukiamo streikininko vaidmens, kurį priešiškos jėgos galėtų laikyti meno pakaitalu).
4. Atsisakyti specializacijos, susiskaidymo ir bandyti suvienyti pastangas kovoje prieš bendrą priešą. Menininkų solidarumas – nors ir kaip utopiškai šiandien skambėtų – yra labiausiai trokštama siekiamybė.
Suprasdamas, kad dauguma čia išvardytų veikų skamba kiek patetiškai ir atrodo atsietos nuo realybės, esu pasiryžęs pradėti nuo pačių mažiausių, bet ryžtingų žingsnių šia kryptimi. Kategoriškai atsisakau vykdyti bet kokią kultūrinę veiklą Vilniuje 2009 metais, kai jis bus paskelbtas Europos kultūros sostine. Mano atsisakymas nėra nukreiptas nei prieš konkrečius asmenis, nei prieš konkrečias projektą vykdančias institucijas – tai yra principinė neoliberalaus kultūrinio kapitalizmo kritika, nukreipta:
– prieš kultūrinį kolonializmą, kuris pasireiškia totaliu kultūros „bienalizavimu“. Vykdant „bienalizavimą“ paribiams suteikiama galimybė sau patiems susikurti „civilizuoto“ gyvenimo iliuziją ar spektaklį, atitinkantį visus principinius Situacionistų internacionalo teiginius (skaityk Guy Debord’o knygą „Spektaklio visuomenė“);
– prieš kultūrinį centralizmą. Per pastaruosius du dešimtmečius Vilnius sugebėjo visapusiškai suburžuazėti – pradedant visokio plauko elitais ir baigiant subkultūromis. Kadangi kultūros, kaip aukštojo meno propaguotojos, misiją grynai materialistiniu požiūriu reiktų laikyti buržuazine ideologija ar netgi „humanizuota“ jos priedanga, tai toks „kultūros sostinės“ statusas šiam miestui suteiks tik naujas galimybes stiprinti šį prisitaikėliškiausią socialinį sluoksnį. Be to, šiuo projektu dar labiau klimpstama klasinės visuomenės formavimo kryptimi – ne sostinės gyventojai jau tampa žemesniąja (skurstančiąja) klase;
– prieš politikos, kapitalo ir aukštosios kultūros oligarchiją. „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ savo prigimtimi ir veikla nužymi ryškiausią politikos, kapitalo ir vietinės kultūrinės buržuazijos susitelkimą (beje, nelabai sklandų) į bendrą save pateisinančią veiklą – tokiu būdu susiformuoja aiškiai apibrėžtas kontrkultūrinės atakos taikinys. Ši situacija sukuria puikią galimybę suvienyti kontrkultūrines jėgas bendram darbui. Kultūrinis ir idėjinis projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ bankrotas sukurtų precedentą sabotuoti panašius renginius plačiu tarptautiniu mastu ir ateityje.
Kas įvyktų sugriovus kultūros mašiną? Menininkai netektų darbo? Bet jie jo ir taip neturi. Ir niekas darbo jiems net nežada. Linksmiausia, kad nuogąstavimai dėl darbo praradimo neturi jokio realaus pagrindo, tačiau jie pasitelkiami kaip menininkus drausminanti priemonė. Sugriovus kultūros mašiną iš tiesų būtų suduotas mirtinas smūgis kapitalu ir nuosavybe paremtai meno gaminimo sistemai ir jos integraliai daliai – kultūros biurokratijai. Jie prarastų transcendencijos iliuziją, jeigu norite – „dvasinį kapitalizmo veidą“, ir veikiausiai, vadovaujantis Deleauze‘o ir Guattari prognozėmis, taptų paprasčiausia šizofrenikų gauja. Kas jau kas, bet menininkai nukentėtų mažiausiai... Tik iškyla pavojus: ar šiuo metu, dar gerokai iki vyksmo pradžios, sistema sugebės rekuperuoti pasipriešinimą numesdama kaulą keliems aktyvistams, o patį procesą paversdama dar vienu meniniu judėjimu, kurį „analizuos“ naujosios biurokratizuotų menotyrininkų kartos? Šis procesas Europoje turi jau šimtametę tradiciją.
Vienas lauke – ne karys. Įsitikinimas, kad pats vienas asmuo gali paskelbti meno streiką ir tuo paveikti jį supančio „meno pasaulio“ aplinką, yra klaidingas iš esmės. Geriausiu atveju tai bus panašu į savotišką meno dietą, o šiaip turi visas galimybes pavirsti eiliniu meno projektu. Meno streikas turi būti nukreiptas ne prieš savo individualius pomėgius ir sugebėjimus, bet prieš institucionalizuotų struktūrų (valstybės, verslo ar jų veikiamų visuomeninių darinių) primetamus socialinius įsipareigojimus.
Nusimesti šiuos įsipareigojimus, vadinasi:
1. Atsisakyti bet kokios konkurencijos, diskredituoti bet kokį konkurenciją skatinantį mechanizmą.
2. Kūrybiniame procese nekurti produkto ir nesiekti pelno – tik realizuoti ir eikvoti.
3. Nedalyvauti spektaklyje ir nebeatlikti meno kūrėjo vaidmens (neatlikti netgi taip laukiamo streikininko vaidmens, kurį priešiškos jėgos galėtų laikyti meno pakaitalu).
4. Atsisakyti specializacijos, susiskaidymo ir bandyti suvienyti pastangas kovoje prieš bendrą priešą. Menininkų solidarumas – nors ir kaip utopiškai šiandien skambėtų – yra labiausiai trokštama siekiamybė.
Suprasdamas, kad dauguma čia išvardytų veikų skamba kiek patetiškai ir atrodo atsietos nuo realybės, esu pasiryžęs pradėti nuo pačių mažiausių, bet ryžtingų žingsnių šia kryptimi. Kategoriškai atsisakau vykdyti bet kokią kultūrinę veiklą Vilniuje 2009 metais, kai jis bus paskelbtas Europos kultūros sostine. Mano atsisakymas nėra nukreiptas nei prieš konkrečius asmenis, nei prieš konkrečias projektą vykdančias institucijas – tai yra principinė neoliberalaus kultūrinio kapitalizmo kritika, nukreipta:
– prieš kultūrinį kolonializmą, kuris pasireiškia totaliu kultūros „bienalizavimu“. Vykdant „bienalizavimą“ paribiams suteikiama galimybė sau patiems susikurti „civilizuoto“ gyvenimo iliuziją ar spektaklį, atitinkantį visus principinius Situacionistų internacionalo teiginius (skaityk Guy Debord’o knygą „Spektaklio visuomenė“);
– prieš kultūrinį centralizmą. Per pastaruosius du dešimtmečius Vilnius sugebėjo visapusiškai suburžuazėti – pradedant visokio plauko elitais ir baigiant subkultūromis. Kadangi kultūros, kaip aukštojo meno propaguotojos, misiją grynai materialistiniu požiūriu reiktų laikyti buržuazine ideologija ar netgi „humanizuota“ jos priedanga, tai toks „kultūros sostinės“ statusas šiam miestui suteiks tik naujas galimybes stiprinti šį prisitaikėliškiausią socialinį sluoksnį. Be to, šiuo projektu dar labiau klimpstama klasinės visuomenės formavimo kryptimi – ne sostinės gyventojai jau tampa žemesniąja (skurstančiąja) klase;
– prieš politikos, kapitalo ir aukštosios kultūros oligarchiją. „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ savo prigimtimi ir veikla nužymi ryškiausią politikos, kapitalo ir vietinės kultūrinės buržuazijos susitelkimą (beje, nelabai sklandų) į bendrą save pateisinančią veiklą – tokiu būdu susiformuoja aiškiai apibrėžtas kontrkultūrinės atakos taikinys. Ši situacija sukuria puikią galimybę suvienyti kontrkultūrines jėgas bendram darbui. Kultūrinis ir idėjinis projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ bankrotas sukurtų precedentą sabotuoti panašius renginius plačiu tarptautiniu mastu ir ateityje.
Antroji patikslinta rezoliucija dėl meno streiko
kaip opozicijos „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ renginiams 2009 metais
kaip opozicijos „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ renginiams 2009 metais
1. 2008 metų birželio 27-29 dienomis vykusios meno streiko konferencijos metu susikūręs Meno streiko vykdomasis komitetas (ASAC-Alytus – Art Strike Action Committee Alytus Chapter) buvo sąmoningai išformuotas, kad sudarytų sąlygas susikurti konkrečias užduotis formuluojantiems aktyvistų dariniams. Šiuo pagrindu iškart po konferencijos buvo įkurtas Antrasis laikinasis meno streiko vykdomasis komitetas Alytuje (STASAC-Alytus – Second Temporary Art Strike Action Committee Alytus Chapter), kurio pagrindinis tikslas – sabotuoti „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ renginius 2009 metais ir išsiskirstyti įgyvendinus savo ketinimus metams pasibaigus.
2. Meno streiko idėjos pritaikymas šiuo atveju įgauna visiškai kitokią prasmę nei visų anksčiau vykdytų meno streikų atveju. Jis yra nukreiptas į labai konkretų ir lokalų europinės sistemos taikinį. Mūsų apsisprendimas pasinaudoti klasikiniu ekonominiu ginklu prieš politinę struktūrą yra adekvatus atsakas neoliberalistinėms strategijoms meno srityje – vietoj visų taip lauktų ekonominių struktūrų (pvz., meno rinkos sukūrimo) ši apsireiškia politiniais žaidimais („kultūros sostinėmis“, „gugenheimais“ ir pan.).
3. Alytus – Europos meno streiko sostinė.Briuselio politikai vykdo kolonijinę Europos šalių prievartinio kultūrinimo ir „sueuropinimo” politiką. Tam pasitelkiamas jau dešimtis metų vykdomas Europos kultūros sostinių projektas. Protestuodami prieš kultūros niveliavimą ir unifikavimą, skelbiame Alytų 2009 metų. Europos meno streiko sostine. 2009 metų rugpjūtį Alytuje vyks svarbiausias metų kontrkultūros renginys – Alytaus meno streiko bienalė.
4. Alytaus meno streiko pagrindą sudaro atsisakymas kurti ar kitaip dalyvauti (vartoti, stebėti, diskutuoti ar kitaip sąveikauti) „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ renginiuose 2009 metais.
5. Tiesioginis paštas Lietuvos menininkams: 4 kartus – 2008 metų gruodžio, 2009 metų vasario, balandžio ir birželio mėnesiais – išsiuntinėjami oficialūs STASAC-Alytus laiškai visiems Lietuvos menininkams (4 x 5 000 laiškų) ir būsimiems VEKS dalyviams (4 x 500 laiškų). Jie raginami nedalyvauti VEKS renginiuose, nustoti gaminti bevertį meną, pakeisti meno gamybą aktyvia socialine veikla ir prisidėti prie meno streiko.
6. Meno streikas nėra bet koks meno nedarymas ar jo nevartojimas – tai aukšto sąmoningumo aktyvizmas, kardinaliai besiskiriantis nuo dažnai nesąmoningo profesionalaus kūrybos produkavimo, nežinant nei dėl ko kuriama, nei kokiems tikslams tas produktas bus panaudotas.
7. Kiekvienas, sugebėsiąs numalšinti savyje menininką, bus pakviestas dalyvauti Alytaus meno streiko bienalėje, kurioje nebus žiūrovų, vien tik dalyviai. Nebus dokumentavimo, profesionalios kritikos, konkurencijos – nieko, kas primintų rimtosios kultūros ir meno formas. Bienalės dalyviai atrodys kaip aktoriai, vaidinantys savo kasdienį gyvenimą. Tinkamiausi žodžiai tų dienų aktyvizmui apibūdinti – gyvenimas, meilė, (pasi)tikėjimas.
8. Principinę meno streikininkų taktiką įvardijo konferencijoje dalyvavęs Karenas Elliotas. Tai vadinamoji socialinė inžinerija. Vietoj bandymų pergudrauti sistemos kodus juos nulaužiant ar naudojant kitus programišių metodus, ši taktika remiasi žmogaus faktoriaus panaudojimu sistemos veiklai sutrikdyti
9. STASAC-Alytus kviečia neatsisakyti kultūrinių paraiškų rašymo, atvirkščiai – rašyti jas ir gautas lėšas išeikvoti menui malšinti, užuot gaminus meną. Pastaba: jeigu kas nors tariasi nerašąs paraiškų pats, tai dar nereiškia, kad jis žaidime nedalyvauja, ir atvirkščiai.
10. Lietuvos kontrkultūros 1000-mečio paminėjimas. Per Alytaus meno streiko bienalės atidarymą bus atidengtas monumentas nukirsdintam šv. Brunonui (arba kirviui, kuriuo tai buvo atlikta). Tai turėtų būti universali meno naikinimo mašina, kurią pasitelkus bus realizuojama visa atsitiktinai pagaminta mažiau sąmoningų menininkų produkcija. Užrašas skelbs: „1000 metų Lietuvos žmonės kovojo prieš jiems peršamą rimtąją kultūrą.”
11. Akcijos „Valgis vietoj kultūros” (FOOD NOT CULTURE). Vyriausybės išleidžia milijonus karui ir oficialios kultūros propagandai, kai tuo pat metu tūkstančiai paprastų piliečių gyvena baisiame skurde. Nepritekliai ypač būdingi Lietuvos menininkams, kurie yra priversti už grašius pardavinėti savo kūrybą ir parsidavinėti patys. Sekdami antimilitaristinių akcijų „Maistas vietoj bombų” (FOOD NOT BOMBS) pavyzdžiu, 2009 metais STASAC-Alytus ketina rengti antikultūrines akcijas „Valgis vietoj kultūros” (FOOD NOT CULTURE), kurių metu bus maitinami ir šelpiami vargstantys Lietuvos menininkai.
12. STASAC-Alytus yra atviras tarptautinio solidarumo iniciatyvoms.
13. STASAC-Alytus neketina automatiškai plėsti meno streiko į kitas šalis (panašiai kaip trockistinė permanentinė revoliucija) – kiekviena lokali situacija turi būti įvertinta vietinių menininkų ir aktyvistų, pasirinksiančių adekvačius veikimo metodus.
14. STASAC-Alytus perkelia meno streiko vykdymo akcentus nuo atsparumo meno alkiui propagavimo (iki šiol menininkai buvo itin pamėgę šią idėją, bet ji paprastai veda desperacijos link) į kur kas radikalesnę formą – solidarumą veiksme.
15. Pagrindinis STASAC-Alytus reikalavimas VEKS organizatoriams – nedelsiant oficialiai atsisakyti „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ projekto įgyvendinimo ir visą kūrybinę veiklą nukreipti „rimtosios kultūros“ bei elitinio meno malšinimo ir laipsniško jų išgujimo iš socialinių santykių srities kryptimi. Mes aktyviai solidarizuosimės su šiais drąsios iniciatyvos pareiškėjais ir juos visapusiškai remsime.
16. Neoficialus meno streikininkų šūkis: “Revoliucija mirė! Tegyvuoja revoliucija!”
STASAC-Alytus, 2008 m. liepos 3 d.
2. Meno streiko idėjos pritaikymas šiuo atveju įgauna visiškai kitokią prasmę nei visų anksčiau vykdytų meno streikų atveju. Jis yra nukreiptas į labai konkretų ir lokalų europinės sistemos taikinį. Mūsų apsisprendimas pasinaudoti klasikiniu ekonominiu ginklu prieš politinę struktūrą yra adekvatus atsakas neoliberalistinėms strategijoms meno srityje – vietoj visų taip lauktų ekonominių struktūrų (pvz., meno rinkos sukūrimo) ši apsireiškia politiniais žaidimais („kultūros sostinėmis“, „gugenheimais“ ir pan.).
3. Alytus – Europos meno streiko sostinė.Briuselio politikai vykdo kolonijinę Europos šalių prievartinio kultūrinimo ir „sueuropinimo” politiką. Tam pasitelkiamas jau dešimtis metų vykdomas Europos kultūros sostinių projektas. Protestuodami prieš kultūros niveliavimą ir unifikavimą, skelbiame Alytų 2009 metų. Europos meno streiko sostine. 2009 metų rugpjūtį Alytuje vyks svarbiausias metų kontrkultūros renginys – Alytaus meno streiko bienalė.
4. Alytaus meno streiko pagrindą sudaro atsisakymas kurti ar kitaip dalyvauti (vartoti, stebėti, diskutuoti ar kitaip sąveikauti) „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ renginiuose 2009 metais.
5. Tiesioginis paštas Lietuvos menininkams: 4 kartus – 2008 metų gruodžio, 2009 metų vasario, balandžio ir birželio mėnesiais – išsiuntinėjami oficialūs STASAC-Alytus laiškai visiems Lietuvos menininkams (4 x 5 000 laiškų) ir būsimiems VEKS dalyviams (4 x 500 laiškų). Jie raginami nedalyvauti VEKS renginiuose, nustoti gaminti bevertį meną, pakeisti meno gamybą aktyvia socialine veikla ir prisidėti prie meno streiko.
6. Meno streikas nėra bet koks meno nedarymas ar jo nevartojimas – tai aukšto sąmoningumo aktyvizmas, kardinaliai besiskiriantis nuo dažnai nesąmoningo profesionalaus kūrybos produkavimo, nežinant nei dėl ko kuriama, nei kokiems tikslams tas produktas bus panaudotas.
7. Kiekvienas, sugebėsiąs numalšinti savyje menininką, bus pakviestas dalyvauti Alytaus meno streiko bienalėje, kurioje nebus žiūrovų, vien tik dalyviai. Nebus dokumentavimo, profesionalios kritikos, konkurencijos – nieko, kas primintų rimtosios kultūros ir meno formas. Bienalės dalyviai atrodys kaip aktoriai, vaidinantys savo kasdienį gyvenimą. Tinkamiausi žodžiai tų dienų aktyvizmui apibūdinti – gyvenimas, meilė, (pasi)tikėjimas.
8. Principinę meno streikininkų taktiką įvardijo konferencijoje dalyvavęs Karenas Elliotas. Tai vadinamoji socialinė inžinerija. Vietoj bandymų pergudrauti sistemos kodus juos nulaužiant ar naudojant kitus programišių metodus, ši taktika remiasi žmogaus faktoriaus panaudojimu sistemos veiklai sutrikdyti
9. STASAC-Alytus kviečia neatsisakyti kultūrinių paraiškų rašymo, atvirkščiai – rašyti jas ir gautas lėšas išeikvoti menui malšinti, užuot gaminus meną. Pastaba: jeigu kas nors tariasi nerašąs paraiškų pats, tai dar nereiškia, kad jis žaidime nedalyvauja, ir atvirkščiai.
10. Lietuvos kontrkultūros 1000-mečio paminėjimas. Per Alytaus meno streiko bienalės atidarymą bus atidengtas monumentas nukirsdintam šv. Brunonui (arba kirviui, kuriuo tai buvo atlikta). Tai turėtų būti universali meno naikinimo mašina, kurią pasitelkus bus realizuojama visa atsitiktinai pagaminta mažiau sąmoningų menininkų produkcija. Užrašas skelbs: „1000 metų Lietuvos žmonės kovojo prieš jiems peršamą rimtąją kultūrą.”
11. Akcijos „Valgis vietoj kultūros” (FOOD NOT CULTURE). Vyriausybės išleidžia milijonus karui ir oficialios kultūros propagandai, kai tuo pat metu tūkstančiai paprastų piliečių gyvena baisiame skurde. Nepritekliai ypač būdingi Lietuvos menininkams, kurie yra priversti už grašius pardavinėti savo kūrybą ir parsidavinėti patys. Sekdami antimilitaristinių akcijų „Maistas vietoj bombų” (FOOD NOT BOMBS) pavyzdžiu, 2009 metais STASAC-Alytus ketina rengti antikultūrines akcijas „Valgis vietoj kultūros” (FOOD NOT CULTURE), kurių metu bus maitinami ir šelpiami vargstantys Lietuvos menininkai.
12. STASAC-Alytus yra atviras tarptautinio solidarumo iniciatyvoms.
13. STASAC-Alytus neketina automatiškai plėsti meno streiko į kitas šalis (panašiai kaip trockistinė permanentinė revoliucija) – kiekviena lokali situacija turi būti įvertinta vietinių menininkų ir aktyvistų, pasirinksiančių adekvačius veikimo metodus.
14. STASAC-Alytus perkelia meno streiko vykdymo akcentus nuo atsparumo meno alkiui propagavimo (iki šiol menininkai buvo itin pamėgę šią idėją, bet ji paprastai veda desperacijos link) į kur kas radikalesnę formą – solidarumą veiksme.
15. Pagrindinis STASAC-Alytus reikalavimas VEKS organizatoriams – nedelsiant oficialiai atsisakyti „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ projekto įgyvendinimo ir visą kūrybinę veiklą nukreipti „rimtosios kultūros“ bei elitinio meno malšinimo ir laipsniško jų išgujimo iš socialinių santykių srities kryptimi. Mes aktyviai solidarizuosimės su šiais drąsios iniciatyvos pareiškėjais ir juos visapusiškai remsime.
16. Neoficialus meno streikininkų šūkis: “Revoliucija mirė! Tegyvuoja revoliucija!”
STASAC-Alytus, 2008 m. liepos 3 d.
