Negaliu patikėti, kad jau senokai užsilenkęs monstras vėl grįžta. Jo banaliai dvasinga povyza užmerktomis akimis ir dramatiška plaukų kupeta vėl mirga didžiuosiuose Europos ir Azijos miestuose. Muzikos industrija skuba valyti dulkes nuo kalnais užsigulėjusių diskų, kuriuose genijumi save laikęs dirigentas bando įpiršti mums savo muzikines vizijas. Taip, muzikos industrija ir „Herbert and Eliette von Karajan Foundation“ yra pagrindiniai Herberto von Karajano gaivinimo varikliai. Aš suprantu „Sony“ korporaciją, kuri iš mirties patale gulinčio Karajano nusipirko teisę leisti visus jo diriguotus kūrinius ir „juodai sudegė“. Bet ko čia ta Eliette ardosi? Karajanas paliko jai 200 milijonų deklaruotų USD tapęs turtingiausiu iš visų kada nors gyvenusių klasikinės muzikos atlikėjų. Kiekvieną dieną ši suma didėja dėl vis dar perkamų jo išleistų beveik 900 albumų. Matyt godumui nėra ribų. Akivaizdžiai matosi, kad ši gaivinimo akcija orientuojama į Azijos rinkas. Žingsnis teisingas, nes ten jau sukasi nemažai pinigo, o tenykščiai žmonės nematė veikiančio fašizmo.
Prie ko čia fašizmas? Prie to, kad Karajanas buvo nacis iki kaulų smegenų. Į tuo metu Austrijos vyriausybės draudžiamą nacių partiją įstojo dar 1933 metais Zalcburge, praėjus dviems mėnesiams po to, kai jos vadu tapo A. Hitleris, ir išbuvo aktyvus narys iki pat 1945 metų. Taigi naciai žudė, žudė, žudė, o Karajanas dirigavo, dirigavo, dirigavo. Žinoma, kad vienas aršiausių Karajano gerbėjų ir proteguotojų buvo M. Bormanas – antroji Hitlerio ranka. Daugybė puikių muzikantų turėjo palikti Berlyną ar buvo nužudyti, tuo tarpu Karajanas Berlyno operoje dirigavo šimtus kartų ir maudėsi šlovėje bei piniguose. Po pralaimėto karo situacija pasikeitė, ir Karajanas, aišku, paliko partiją. Formaliai. Nes karjera šitam veikėjui buvo aukščiau visko. Tačiau stiprios rankos ir hierarchijos viršūnių kultas išliko. Su juo dirbę muzikantai skundėsi dėl alinančių, po dešimt valandų trunkančių repeticijų. Daug kas negalėjo pakelti jo arogancijos, antidemokratiškos atmosferos repeticijų metu. Vienu metu Karajanas buvo Berlyno filharmonijos dirigentas iki gyvos galvos, Vienos valstybinės operos direktorius ir Zalcburgo festivalio direktorius. Nei vienam dirigentui nei iki jo, nei po jo nebuvo pavykę įgauti tiek galios ir įtakos.
Bet kas gi padėjo Karajanui to pasiekti? Jo muzika? Nejuokinkit. Šitas dėdė neatliko nei vienos jo sukurtos originalios natos. Jo unikali kitų sukurtos muzikos interpretacija? Vėl pro šalį. Tokių ir dar geresnių interpretatorių pilnos gatvės. Kai kurie muzikos kritikai atvirai šaipėsi iš perdėto ir apskaičiuoto Karajano emocionalumo, iš jo sugebėjimo suvienodinti visus jo diriguojamus kūrinius, iš nenatūralaus, sintetinio orkestro skambėjimo, geriau tinkančio filmų įgarsinimui, o ne koncertinėms salėms. Ilgiau klausytis Karajano diriguojamų kūrinių yra tas pats, kas mėnesį maitintis „McDonalde“. Po kiek laiko pradeda pykinti, sutrinka virškinimas ir norisi bėgti kuo toliau.
Tada gal pinigai? Čia yra dalis tiesos. Karajanas buvo kibus pinigams. Pajutęs, kad gimstanti muzikinių CD industrija gali būti naudinga, aktyviai dalyvavo naujo „digital audio“ formato reklamoje, sudarė begalę sutarčių su įvairiausio plauko leidybinėmis kompanijomis ir leido viską, kas tik įmanoma, visais įmanomais pavidalais, nepamiršdamas pabrėžti, kad svarbiausias čia yra Karajanas, o ne žmogus, sukūręs muziką, ne žmogus, ją sugrojęs. Schema buvo maždaug tokia: Kai tik Karajanas gaudavo savo žinion kokį visuomenės finansuojamą orkestrą, su jo pagalba pradėdavo kepti įrašus ir leisti juos LP, CD, video ir kitais formatais pasiimdamas didžiają dalį pelno. Tuo pačiu kitiems dirigentams praktiškai nebuvo įmanoma net prisiartinti prie orkestro. Karajanas buvo tas žmogus, kuris iki protu nesuvokiamų aukštumų iškėlė honorarus, aišku, pirmiausia savo, bet juo pradėjo sekti ir kiti.
Taip monstras įgavo galios ir įtakos. O reikalingi ryšiai buvo likę nuo senų laikų. Fašizmas juk nenugaišo po Niurnbergo, tiesa? Gal todėl, nors ir laikomas modernios muzikos atlikėju, Karajanas savo muzikinius prioritetus atidavė nacių eros muzikai, derindamas savo potraukį naujoms technologijoms su populistine, herojine muzika, visiškai ignoruodamas kelias dabartinės muzikos ir operos kūrėjų kartas.
Apibendrinant galima pasakyti, kad Karajanas buvo ir liks moralinis ir kūrybinis nulis, o tai, kad kapitalo dievams jis atrodo tinkamas prikėlimui, neturėtų stebinti. Šiukšlynai linkę plėstis.
RB
