Waitso interviu (Tomas Waitsas kalbasi su Jimu Jarmushu)
menas

       Jimas Jarmuschas: Ar kada nors buvai sumąstęs žodžių žaismą, kuris virstų tekstu, gyvuojančiu ne muzikos ar šiaip šmaikšto, o knygos ar kitokiu rašytiniu pavidalu?

       Tomas Waitsas: Nea, nesu. Sako, kad Ispanijoje ir Italijoje ir dar kažkur iš mano pasakymų yra net gimusių poezijos knygų. Net nežinau, matai, aš visada daugiau ieškau daiktų skambesio, saundo. Kartą bandžiau prisiminti įvairiausių nuotykių straipsniui. Ketinau duoti interviu, bet liepiau žurnalistui vynioti sau namo. Neįstengiau kalbėti, net negalėjau pakelti į jį akių. Sakau, palik tuos savo klausimus, aš pasirūpinsiu, o tuo paprastai užsiimu naktimis. Tačiau paaiškėjo, kad man sunku net ir su įvykių aprašymu, man reikia juos pirma išgirsti. Kartais įrašau savo šneką, bet vos pabandau užrašyti – viskas…visa muzika išgaruoja.
 

       J.J. Buvau visai mažvaikis, kai pirmą kartą skaičiau Keruaką, man buvo gal penkiolika ar kažkas panašaus, taigi skaičiau On the Road ir manęs nė velnio nesužavėjo. Neperkandau esmės. Aišku man patiko visi tie nuotykiai, bet romano kalba atrodė kaip kažkoks į krūvą sumestas šlamštas. Ir tada, po kokių keturių penkių metų, išgirdau skaitant Keruako įrašą. Ir man nušvito. Iškart perkandau. Tada grįžau prie Keruako ir perskaičiau jo Subterraneans, ir viską, viską supratau. Bet prieš tai, kai supratau jo balsą ir atradau būdą išgirsti kalbą, man buvo iš tikrųjų sunku ją patirti iš šalies. Dabar ji visada su manimi, aš galiu ją skaityti, galiu išsitraukti Keruaką ir klausytis jo balso. Kvėpavimas ir fraziškumas ir bebopas ir saundas, net neabejoju, įtakojo jo kalbinį mąstymo būdą.
 

       T.W. Taigi. Štai Robertui Wilsonui žodžiai yra kaip kokie smeigtukai ar subarškintos stiklinės. Jis nežino, ką su jais veikti. Jis bando ant jų atsistoti ir tai, aišku, šlykščiai nemalonu. Jis nori juos ištirpinti arba išrikiuoti į eilę ar išstatyti juos kaip kokius kelio ženklus, ar dar kažką, nes jis nenori su jais dirbti. Dievinu visokius enciklopedinius žinynus, kurie padeda man dorotis su žodžiais, slengo žodynus ar Dictionary of Superstitionia, arba Phrase and Fable, Book of Knowledge, visokius straipsniukus, kurie padeda man atrasti žodžius, turinčius muzikalumą. Kartais juose yra viskas, ko ieškai. Arba paprasčiausias garsas, kuris net nebūtinai yra žodis. Jie gali būti tiesiog saundai ir turėti smagią formą. Jų paskutiniai akordai yra sunkūs ir tuomet jie išvirsta į mažą susigarbanojantį tašką. Dievinu žodžius, aš nepaliaujamai jų ieškau, vis užsirašinėju, kolekcionuoju. Kalba visą laiką vystosi. Dievinu slengą, kalinių žargoną, gatvės išsireiškimus ir –
 

       J.J. Va kodėl tau patinka repas!
 

       T.W. Taigi užtai. Jis toks... jis tikrų tikriausias požemio geležinkelis.
 

       J.J. Jis palaiko american english gyvybę. Repas, hip hopo kultūra, ir gatvių slengas man yra tai, kas įkvepia ją ir neleidžia supūti.
 

       T.W. Jo, ji išties greitai keičiasi. Ji yra... ji varo pirmyn, per tris savaites kokia nors madinga naujovė staiga bac ir tampa visiška passé. Vos spėji įsidėmėti, ir jau reikia važiuoti toliau...
 

       J.J. Ji savotiška kodų sistema visuomenės atmatoms.
 

       T.W. Visa ta kalba iš narkotikų juk gimsta. Kaip gi aptarsi reikalus, visus tuos požemio geležinkelio reikalus, klausantis mentams ir skundikams, kuriuos reikia išdurti, kad jie nieko nesuuostų. Nežinau, vargu ar žmonės įsisąmonina tiek daug, kiek jiems derėtų... o kur dar visa afroamerikietiška patirtis su muzika ir lyrizmu, kasdienio gyvenimo poezija. Kalba taip giliai įsišaknijusi, kad didžioji dauguma nė nereflektuoja jos. Pavyzdžiui Allan Lomax diskai, kurie įrašyti trečiajam dešimtmetyje, tiesiog užkonservuoja ją. Jis taip pat įrašė daugybę paprasčiausiai garsų, garsų kurių šiais laikais nebegirdime, kad ir koks kasos aparato subruzdėjimas, tokio jau seniai nebėr.
 

       J.J. Ir spausdinimo mašinėlės nuėjo į istoriją. O kai kurie daiktai, prie kurių dabar esame taip pripratę... didžioji dauguma telefonų dabar jau nebeskamba, jie turi tą baisų elektroninį piip piip piip. O tas žvalus, miegus išblaškantis saundas jau visiškai atgyvenęs. Absoliuti archaika.
 

       T.W. Pritariu. Joo, dievinu kalbą. Kaip ir tu pats, ir išsemi ją savo filmų herojų frazėse.
 

       J.J. Kokius rašytojus mėgsti?
 

       T.W. Kai kas iš Bukowskio, Last Night of the Earth Poems – jėga. Eilėraštyje pavadinimu You know and I know and Thee know yra keletas nepaprastai gražių detalių, labai brandžių, ir tas pasaulio pabaigos liūdesys. Dar patinka Cormac McCarthy. Žinai tą romaną All the Pretty Horses.
 

       J.J. Esi dirbęs su Williamu Burroughsu darydamas The Black Rider. Ką manai apie Burrough? Jis visada sumeta nusikaltėlių, narkomanų ir gatvės slengą į kažkokį savotišką aparatą, kuris gamina žodžius.
 

       T.W. Man patinka Burrough. Jis kaip koks metalinis indas. Kaip koks distiliatorius. Ir viskas kas iš jo išvarva – jau gatavas viskis.
 

       Keli Tomo atsiminimai

       T.W. Kartą Tijuanoje neūžauga prostitutė užsikabarojo ant baro kėdės, o tada įsitaisė man ant kelių, buvau gal koks aštuoniolikinis. Gėrėm kartu. Tai buvo kažkas tokio. Pakeitė mane. Švelni, tokia švelni. Ne, nėjau su ja į privatų. Ji tik sėdėjo man ant kelių.
 

       J.J. Ar kada nors buvai sulaikytas Meksike?
 

       T.W. Dar klausi. Išsipirkau. Mažvaikis, paauglėjantis toks, nukeliavau padurniuoti. Tai buvo absoliutaus atsipalaidavimo ir nerūpestingumo, neatsakingumo meka, priminė kažkokį laukinių vakarų miestą prieš du šimtus metų – purve skęstančios gatvės, bažnyčių varpai, ožiai, šiukšlės, visokios akis badančios iškabos. Tai buvo pasakų šalis – aš rimtai – pakeitė mane. Nuvažiavom kartą su tėvu pas kirpėją, ir jis užsuko į barą išlenkti, o aš tryniau sėdynę ant baro kėdės šalia jo ir gėriau special Colą.
 

       J.J. Kokią dar special Colą?
 

       T.W. Tokią, kur vien tik citrina ir vyšninė Coca Cola. Bet tai buvo toks draivas, pamačiau tokių įspūdingų dalykų. O didingi meksikietiški karnavalai. Virtinėmis judantys fantastiniai įrenginiai su mašinų motorais. Ir tada tatuiruotas, išprotėjęs senis maukteli iš butelio, spusteli už sukrypusio automobilio bėgių, kvatoja per visą gerklę, automobilis šoka visu greičiu pirmyn, ir staiga sulėtėja.
 

       J.J. Kur dar buvai sulaikytas? Aišku Los Andžele.
 

       T.W. Lose daug kartų, taip. Kartą užsiroviau ant keturių civiliais persirengusių mentų. Panašu, kad jie buvo iš Ajovos. Velvetiniai Levis švarkai, teniso batai, aiškiai po darbo. Čiupo mane ir draugelį, užvožė ant pikapo bagažinės ir įrėmė vamzdį į smilkinius. Vienas tipas sako: „Ar žinai ką šitas daikčiukas padaro su žmogpalaikių galvom, kai iššauna iš vat tokio atstumo?“ Ir pridūrė: „jos išsitaško kaip arbūzai“. Bandžiau įsivaizduoti vaizdą. Buvau visiškai pridėjęs į kelnes. Jie sukimšo mus į automobilį. Galvojau, nuveš dabar į apleistą sklypą ir ištaškys smegenis. O jie nutrenkė mus į stotį, kur ir praleidome naktį. Mes lyg ir apsižodžiavome. Bet jie – rimtai – buvo konfliktiška chebra. Restorane užsigrobė mūsų pažįstamų stalus, užbarikadavo praėjimą. Mes jiems leidom suprasti, kad pas mus, bičiukai, taip nesielgiama ir, aišku, jiems nelabai patiko. Dabar aš bandau išmokti būti nematomas. Nuo to laiko, kai išsikrausčiau iš Los Andželo, daugiau niekada nebuvau sulaikytas. Manau, kad visai įmanoma būti nematomu, daug geriau gyventi kokiam kaime, nei Los Andžele ar New York sityje.
 

       J.J. Dar kokių keistų atsiminimų...
 

       T.W. Pirkau kartą kokso ketvirtą valandą ryto. Iš tokio bičo, kuris gyveno Majamio daugiabutyje –visiškai nudrengta skylė. Jo krūtinėje juodavo šautinė žaizda, kraujas sunkėsi per tvarsčius. Mes ramiai nuleidome pinigus ant stiklinio stalo, o jis, jis laikė pats save už peties. Tai buvo bauginanti naktis. Ir apšvietimas ten buvo toks... vau! Mirtis! Visos šviesos kažkur pažemėj, net stalo lempos žemiau kelių. Kaip juodas baseinas naktį. Pragariškas vaizdelis.
 

       Pagal Straight No Chaser, 1992

       Vertė Rūta Janėnaitė