Šeštadienį, rugsėjo 27, 7 val. vakaro, aš perskaičiau tekstą, kuriame prisižadėjau jokiais būdais neatlikinėti karinės tarnybos. Deklaracija buvo perskaityta Sultanahmete (istoriniame Stambulo centre) prie šeicho Bedreddino kapo. Šis Osmanų XVI amžiaus maištingas sufijus siekė rojaus žemėje, kur visi viską dalintųsi po lygiai, ir buvo persekiojamas dėl to, jog surengė primityvų komunistinį sukilimą, kuriame dalyvavo 30 žmonių – ačiū jums, brangūs draugai – ir aš palikau savo teksto kopiją bei gėlių prie Bedreddino kapo. Aš išreiškiau savo sąmoningą protestą, stebint šeichui Bedreddinui, mano draugams ir vakarui, o dabar dalinuosi juo su jumis.

      Nekviečiau žiniasklaidos, nes tikiu, kad masinė žiniasklaida, jos tikslai ir joje vykstantys procesai taip pat yra militarizmo ir melo instrumentai. Visada tikėjau mūsų naujosios žiniasklaidos jėga ir žavesiu, komunikacijos tinklais, pogrindine spauda, fanzinais, piratinėmis transliacijomis, blogais ir pasišnabždėjimais, patvariausia informacija pasaulyje. Čia pateikiu savo sąmoningo protesto deklaraciją.

      Vardan Tiesos ir Anarchijos! Tegyvuoja taika! Tegu Žemė tampa rojum!


                  Svajonių paukštė
                  (Sąmoningo protesto deklaracija)

                  Bismillahirrahmanirrahim

                  Juodai raudonais sparnais nuo viršūnių į slėnius
                  Ir atgal iš slėnio į viršūnę skrenda
                  Laisvei ištikima paukštė, vadinu ją anarchija


                  O Tiesa aš vadinu
                  Svajonę įsivaizduoju ją kaip paukštę
                  Žmonija – tai plunksna jos sparnuos
                  Paukštis plasnoja
                  Plunksna krinta ant žemės


                  Žemė sukasi aplinkui
                  Dega apdengta žvaigždžių
                  Nakties ir srūva kraujas
                  Iš mūsų gerai paslėptų paslapčių – žaizdų
                  Žemė, kiek sutemų, kiek apgavysčių
                  Bet visgi žemė yra
                  Dangus ir pragaras čia pat
                  Mums prieš akis
                  Tu, aš, žemė, dangus ir dangiškieji kūnai
                  Vandenys, paslėpę perlus ir koralus
                  Vaisiai, kekės, įvairiausi sutvėrimai
                  Visi Jos apsireiškimai
                  Tokia didžiulė Ji, tokia didinga
                  Ji pati sau uždanga
                  Jei nori ją matyti –
                  Pažvelk į save


                  Save savyje
                  Save manyje
                  Nesuklysk, tai ne opiumas, tai Tiesos paslaptis
                  Tai sąžinė pasaulyje beširdžiam, paskendusiam tamsoj
                  Yra paukščio klyksmas
                  Jo gerklė niekada nebus užkimšta
                  Ji perveria visas širdis sunkias it uola
                  Žinoma, yra uolų, iš kurių prasiveržia srovė,
                  Žinoma, yra uolų, į kurias atsimušęs vanduo pavirsta į burbulus
                  Ir tegieda svajonių paukštė:
                  Armijoj, kuri apsupa žemę, gindama Tikrąjį Valdovą
                  Aš niekad netarnausiu
                  Nešiosiu gėles plaukuose, auskarus ausyse
                  Laukinio vaiko grožio manyje niekada nesuterš
                  Žeminantis įrašas ant mano peties
                  Niekada nežygiuosiu rikiuotėje
                  Bet mano kojos žengs visais aplinkkeliais į tiesą
                  Viešpatie, Pone, Vade,
                  Neaušink niekad sau burnos ir man neįsakinėk
                  Nes aš daugiau nebepaklusiu jokioms komandoms, tik Tiesos žodžiui!


                  Vertė kp
                  2008.09.30
                  Versta iš: indymedia.org.

                  Piešinyje: šeichas  Bedreddinas