Paberžėje likusi maišto dvasia
menas

       Paberžės klebonas, kunigas ir poetas Skaidrius Kandratavičius vis labiau išeina į šalies literatūros, meno, visuomeninės minties ,,vandenis“.
       Pernai jis išleido naują knygą, kurią pristatė ir Vilniuje, ir kituose miestuose, buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą, jam Vilniaus universitete buvo įteikta Jaunimo literatūros premija, jis dalyvavo audiovizualinės  poezijos festivalyje Vilniaus psichikos sveikatos centre, pagaliau šiais metais savaitraštis ,,Šiaurės Atėnai“ jo ir R. Jaro poezijos ir muzikos projektą ,,((De)generuotos NRG) sangriuva/Grojimas Paberžėje“ kartu su dar keturiais kitais projektais ir knygomis pripažino ,,Metų įžūlybe“. Maža to, kun. S. Kandratavičius pasirašė ir sąjūdžio ,,Naujoji kairė 95” bei Fluxus ketvirtinių (keturnedėlio) manifestus. Apie tai – šis pokalbis.


      - Kiek poetui, pagaliau ir kunigui, reikalingas pripažinimas? Kokią reikšmę jums turėjo įstojimas į Rašytojų sąjungą?

      - Kiek stebiu, ir garbaus amžiaus, jau pripažinti žmonės, vyrai ir moterys, kiek jie bedeklaruotų, kad jiems tai nesvarbu, pripažinimo, įvertinimo vis tiek nori. Tokia yra žmogaus, juoba kūrybingo, prigimtis, siekti tobulumo. Kai kas sako, kad Lietuvos rašytojų sąjunga yra sovietmečio reliktas, bet tai yra sąjunga, kaip ir fotografų, dailininkų, kur yra aukštai pakelta profesinė kartelė. Įstoti reikia ir rekomendacijų, ir meniškai vertingų knygų. Yra ir Nepriklausomų rašytojų, ir Kaimo rašytojų sąjungos, ir tai yra gerai lietuvių lyrikų tautai. Tik jie lieka literatais mėgėjais, negauna iš Kultūros ministerijos meno kūrėjų statuso.

      - Gruodžio pabaigoje Vilniaus universitete jums buvo įteikta Jaunimo literatūros premija. Kiek ji yra apskritai svarbi, taip pat ir jums?

      - Jaunimo literatūros premiją pirmą kartą įsteigė universiteto Filologijos fakulteto lietuvių filologijos ir užsienio kalbos pirmo kurso studentai su Lietuvių literatūros katedra. Ji skiriama rizikingiausių knygų autoriams už kūrybą, kuri skatina diskusijas, verčia apmąstyti filologijos ir kūrybos problemas, o savo eksperimentine dvasia nepretenduoja į kitus literatūrinius apdovanojimus. Iš tiesų jokios apčiuopiamos premijos negavau, tik gražų šilkografijos kūrinį ir galimybę diskutuoti su filologais. Tokia premija dar buvo įteikta Benediktui Januševičiui ir Indrei Valantinaitei už jų knygas.

      Premiją įteikė viena įdomesnių literatūros kritikių Audinga Peluritytė ir dekanas dr. Antanas Smetona. Mes kartu su Benu, mums pritarė ir Indrė, sakėme, kad tai gal viena didžiausių premijų, nes ji nėra oficiozinė, institutinė, sprendimai buvo padaryti tų, kurie rengiasi studijuoti, interpretuoti  literatūrą, jie - būsimieji kritikai, literatai. Jie jauni ir patys kritiškiausi žmonės, maksimalistai, ir man, provincijos kunigui, literatūros nestudijavusiam, tai buvo didžiulis įvertinimas, nes mano knygelės ir veikla susilaukia nevienareikšmių, kartais ir piktų, fanatiškų, nors diletantiškų vertinimų. Tad man buvo didelė moralinė dovana, kompensacija.

      - Kaip jautėtės skaitydamas savo poeziją psichiatrinėje ligoninėje, ar jūsų klausė ir ligoniai? Kodėl buvo pasirinkta ši vieta?

      - Antrus metus jau vyksta audiovizualinės poezijos festivalis ,,Tarp: Vasaros 5”. Šio renginio inspiratorė – G. Labanauskaitė. Jis vyko dvi dienas, aš dalyvavau tik vieną. Tai buvo korpuse, kuris bus griaunamas, o anksčiau ten buvo biblioteka. Šiuo festivaliu siekiama atkreipti dėmesį ir į socialines, ir į dvasios ligų atskirtis. Ta aplinka arti genialumo, talento. Kūrybingumas - vaikščiojimas paribiais, net užribiais. D. Kajokas yra sakęs maždaug taip: tai yra ta pati tikrovė (atskiriant nuo įprastos realybės), ką mato dvasinis ligonis, ką patiria medituodamas, nesvarbu, Rytų ar Vakarų tikintysis, miegodamas, tik kitu būdu, kitu lygmeniu, kitu sąmoningumu. Įpratęs praktikuoti paralelinę tikrovę – vaizduotės pasaulį, mažiau tikimybės, kad neatlaikysi jos slėgimo, susirgsi. Mūsų klausėsi ir keli ligoniai, bet jie greitai ėmė trauktis, matyt, jiems buvo per sunku nardyti po tą siurrealizmo ir absurdo gelmę ar dausas. Atmosfera buvo neįprasta, daug avangardistų menžmogių. Aš interpretavau poeziją, R. Jaras grojo

      - Kaip sutikote žinią, kad jūsų knyga (kartu su R. Jaro ir jūsų kompaktine plokštele) ,,Šiaurės Atėnuose” Castor&Pollux‘o buvo pripažinta ,,Metų įžūlybe“?

      - Gaila, kad ne „Metų nuostabybe“, bet smagu, kad ir ne ,,Metų vidutinybe“, pokštauju.

      - Pasirašėte ,,Fluxus keturnedėlio manifestą“, bet akcijoje prie ,,Vilniaus vartų“, atrodo, jūsų nebuvo?

      - Negalėjau ten dalyvauti, gal man, kunigui, būtų buvę ir ne visai etiška. Ten vyko kažkada J. Mačiūno praktikuotų ,,Fluxus“ mišių tęsinys, tam tikra spektalio forma parodijuojant bandymą Fluxus įkišti į nišą. Manifestu, kurį pasirašiau, pasisakėme prieš meno komercializaciją, ideologizavimą, jo suvalstybinimą, kai ,,Fluxus“ norima paversti muziejiniu dalyku, sugrūsti tarp prašmatnių mados salonų ir biurų, kaip sakome, buržuazinių kiaulidžių. Ir tam A. Zuokas, kiti nepagailėjo valdiškų pinigų. Politikai iš to pasidarė dividendų. ,,Keturnedėlis“ - lyg žaidimas, pasijuokimas iš verslininkų ir politikierių kvailumo. Tai jokiu būdu nenukreipta nei prieš a.a. J. Mačiūną, nei prieš patį J. Meką, kuris iš to pats linksmai juokėsi. Tai gyvoji paties Fluxus tąsa.

       - Gal kiek stebina kitas manifestas, kurį pasirašėte, tai sąjūdžio ,,Naujoji kairė 95”. Kiek kunigas gali dalyvauti tuose procesuose? Juk ir jūsų pirmtakas a.a. Tėvas Stanislovas buvo kritikuojamas, kad jis gal per daug kišosi į politiką, palaikė kairiąsias jėgas.

      - Kritikuojamas ir aš, kad ir „Naujajame židinyje“ dr. P. Subačiaus, neva iš nesumeluoto dvasingumo susidėjau su „jaunaisiais raudonaisiais“, pradžioje pataikavęs „Vikondos magnatui“. Kunigas gali tik extra atveju su vyskupo leidimu dalyvauti kokios nors partijos veikloje ar pamoksluose palaikyti vienas ar kitas jėgas. Bažnyčios tvarkos laikausi asmeniškai, jokiai partijai ar asociacijai nepriklausau, bet pritariu tikroms kairiosioms jėgoms, atkreipiu žmonių dėmesį į korupciją ir biurokratiją net save vadinančių kairiomis partijų praktikoje. Tikra kairė, mano supratimu, yra pozicija prieš stambųjį korporacinį kapitalą, jo santelką vienose rankose, prieš žmogaus diskriminaciją, bet kokį išnaudojimą.

      Kunigas visada nuosaikiai turi būti į kairę, to moko Bažnyčios socialinis mokymas. Autentiška krikščionybė visada yra kairioji, o ne dešinioji, ji visada už paprastą žmogų, už savanorišką žmonių savivaldą, o ne valdžios piramidę, ne buržuazines vertybes, kai žmogus paverčiamas vartotoju bei preke. O Lietuvoje krikščioniškoji politika nevykdoma arba neretai virsta karikatūra.

      Man smagu, kad Paberžėje yra likusi kun. A. Mackevičiaus maišto dvasia, kai jis nepaklausė  vyskupo M. Valančiaus ir ėjo į sukilimą. Mane traukia antikapitalistinės, antivartotojiškos idėjos. Jos traukia jaunus maišingus žmones, ypač menininkus bei kitas „neramias dūšias“.

      Beje, keli ,,Naujosios kairės“ atstovai rudenį Paberžėje surengė savo posėdį, aptarėme, kaip priešintis Lietuvos vertimui „Leotuva“, palaiminau jų idealizmą, nors ir ne visiems komunikatams ar pavieniams straipsniams galėčiau pritarti.

       - Kas ta ,,Naujoji kairė“?

       - Tai jaunų intelektualų, įvairių sričių inteligentų sąjūdis, jokiu būdu ne partija. Sąjūdis gimė pernai pavasarį. Vieni jų yra katalikai, kiti netikintieji. Jie siekia atgaivinti Europos kairiąsias idėjas, įsigalint ekonominiam neoliberalizmui ir religiniam fundamentalizmui. Juos vienija socialinio teisingumo ir socialinės atsakomybės, solidarumo idėjos. Tikima, kad menas, mokslas, švietimas gali išgelbėti Lietuvą nuo kultūrinio provincialumo, masinės degradacijos. Šis sąjūdis meta iššūkį bet kokiam norui krikščionybę bei kitas religijas sieti su reakcinga ar neokonservatyvia laikysena. Bet kapitalizmo ar Amerikos imperializmo kritika nereiškia flirto su sovietine praeitimi, kuri tebuvo valstybinio kapitalizmo forma su savu išnaudojimu. Pasisakoma už priešinimąsi socialinei atskirčiai, žmogaus gyvenimo privatizavimui bei žmonių susvetimėjimui. Už priešinimąsi žmonių skurdui, žeminimui, pinigo garbinimui. Mūsų manifestas, interviu su šio sąjūdžio lyderiais buvo pateikti katalikiškoje internetinėje svetainėje bernardinai.lt ir kitoje žiniasklaidoje.

 

       Zita Zokaitytė
       Kėdainių garsas
       2008.02.26.

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti