Šiais metais nedarbo lygis pakilo tris kartus, ir visi sutinka, kad blogiausi laikai – dar ateityje. Kyla nerimas dėl darbo netekimo ir nesugebėjimo išsimokėti paskolų. Kas kaltas? Politikai, administruojantys ekonomiką, ar pati kapitalistinė ekonomika?

      Recesija reiškia, kad pagaminama mažiau, tai yra, nedarbo lygis aukštesnis. To rezultatas – mažesnės mūsų, darbininkų, galimybės derėtis ir mažesni darbo užmokesčiai. Anksti pasirodę ženklai – darbdavių agresyvumas dabartinėje derybų dėl užmokesčio „partnerystėje“. Kapitalizme šimtai konkuruojančių firmų sprendžia, ką gaminti. Didesnė konkurencija ir platesnė erdvė rinkoje verčia jas plėstis, lyg rinka, kuriai jos gamina prekes, būtų beribė.

      Nėra racionalaus planavimo. Augimas pritaikytas ne žmonių reikmėms, o tik pelno siekimui. Kai prekių pasidaro daugiau, nei pirkėjų, susidaro produkcijos perteklius. Prekių krūva auga, jų niekas neperka, ir per daug produkcijos pagaminančios firmos turi sumažinti gamybą.

      Produktai guli lentynose neparduoti, pelnas krenta, tolimesnės investicijos atpinga. Išleidžiama mažiau pinigų, ekonomiką ištinka nuosmukis. Vienos perprodukuojančios firmos sumažina investicijas, tuo būdu dingsta jų tiekėjų prekių paklausa, pastarieji taip pat yra priverčiami mažinti gamybos apimtis, tada problemos iškyla jų tiekėjams ir taip toliau.

      Recesija visada prasideda taip, ir jos rezultatai visada panašūs: produkcijos kiekis krenta, vis daugiau firmų uždaromos, mažėja atlyginimai ir kyla nedarbo lygis – taigi, neišvengiamai kyla skurdas.

      Kad būtų susidorota su nuosmukiu, nebūtina gamybinė galia turi būti nušluota nuo žemės paviršiaus, nelabai pelningos firmos pasitraukia iš verslo. Atpinga arba yra išvis nurašomas nereikalingų prekių asortimentas, nes investuoti nebus padėta iki tol, kol egzistuos perprodukcija. Turi pakilti pelnas, tai pasiekiama sumažinant atlyginimus ir mažėjant palūkanų normoms.

      Kiekvienas nuosmukis padeda sukurti sąlygas tolimesniam kapitalizmo augimui, nusikračius neefektyviai veikiančių – nepelningų firmų. Augimas vėl prasideda, kai kapitalizmas sukuria bumą, po kurio seka dar viena recesija. Tokia yra kapitalizmo istorija nuo tada, kai jis susikūrė.

      Vyriausybės gali šią padėtį šiek tiek keisti, jos gali nukreipti investicijas į kitas sritis, didinti ar mažinti mokesčius, skolinti firmoms pinigų ar neskolinti. Bet šiandien jų galia labai ribota – mes gyvename pasaulinėje ekonomikoje, kur importuoja ir eksportuoja visos šalys, ir kur dauguma didelių kompanijų seniai peržengė nacionalinių teritorijų ribas.

      Iš tikrųjų šis ciklas rodo, kokie betiksliai yra ilgalaikiai Sinn Fein ir kitų reformistų ekonominiai planai. Tai toli gražu ne valdymo ir tvarkymosi klaida, šis nesaugumo ciklas yra natūralus kapitalizmo ciklas. Tai sistemos dalis ir dar viena gera priežastis ja nusikratyti.


Iš „Workers Solidarity“ vertė kp
2008.10.04.