Romane vaizduojamas nevilties ir įtūžio kupinas postsocialistinio provincijos miesto „prarastojo“ jaunimo vidinis gyvenimas. Pasakojimo ašis – merginos palikto „urlagano“ vidinis monologas, gausiai nusagstytas kultūrinių aliuzijų skiautėmis, socialinio protesto raiška, negailestingai parodijuojamu popkultūros, „gyvenimo būdo“ žurnalų, televizijos šou stiliumi. Šio stiliaus klišės, virtusios „autentiška“ herojų kalba ir jų problemų aiškinimosi būdu, savaime kuria žiaurios socialinės satyros efektą.
Apie autorių
„Šiai jaunutei amžiumi merginai būdingas neregėtas rašytojos brandumas ir didžiulis talentas valdyti lenkų kalbą, pjaustyti, griauti ją, sugrūsti į košelieną ir iš šios košelienos sukurti savitą kalbą, neretai makabrišką, be galo rizikingą, visada asmenišką ir poetišką“ (Jerzi Pilch, lenkų rašytojas). Nepaisant itin jauno amžiaus, autorė sulaukė aukščiausio literatūrinio pripažinimo Lenkijoje, jos knygos verčiamos į daugelį užsienio kalbų.
Iš interviu su autore
„Rašau tada, kada galiu, ir tai man gražu, nes tai būna pašėlusio susidomėjimo pasauliu laikas. Viskas kalba – visi užrašai, viskas, ką išgirstu. Tai retos akimirkos, kai viską gali panaudoti, viskas tinka, įvairias nuoskaudas pasilaikau tokioms progoms, ir tada pasirodo, kad ir jos turi prasmę. Kai nerašau, prasideda nerimo dienos. Begalė niekam netinkamos informacijos, nieko iš jos negali nulipdyti. Nuolat viską deduosi į atmintį, o kai nerašau, kai neišsilieju, visa tai kunkuliuoja, kankina mane.
Tavo herojai vartoja kalbą, praradusią gebėjimą susišnekėti, išreikšti jų išgyvenimus. Tai jų sąmonės atspindys. Kaip manai, ar ši griūtis, kurią aprašinėji ir kuri tau, kaip autorei, palanki, sustabdoma? O gal greitai visi panersime į vapalionių, keiksmažodžių liūną, į nesąmoningų žodžių kalkes?
Mintis degraduoja, esu tuo tikra. Literatūra tapo reliktu, kažkuo egzotišku, knygos liovėsi buvusios į ką nors panašios. Žmonių smegenų struktūros pradėjo irti. Iš televizijos ekranų ir radijo nuolatos plaukia dirbtinas minčių srautas, o žmonės, norėdami to ar nenorėdami, deginasi jame iki pamėlynavimo, perima tuos protezus, liaujasi patys galvoti, pradeda kartoti.
Tai tam tikras hipnozės, kodavimo būdas. Mano pokalbiai su skaitytojais dažnai būna tokie: „Liuks knyga, bet tiek daug žiniasklaidos triukšmo apie ją“. Arba: „Skaičiau tavo knygą, bet turbūt jau taip gerai tai ji nebuvo parduota, ką?“ Nėra jokių apmąstymų, diskusijų, yra įkaltos klišės.
Ar manai, kad be knygų negalima gyventi? Kad be jų gresia civilizacijos pabaiga?
Iš dalies taip. Nuo tada, kai išmokau skaityti, skaičiau labai daug. Ir tik susidūrusi su neskaitančiais žmonėmis supratau, kad skaitymas numina visiškai kitus mąstymo takelius. Literatūra išrengia pasaulį, parodo mechanizmus, instinktus, emocijas, nuopuolius, spąstus, ji išmoko akylumo, bet kartu ir viską pašėlusiai komplikuoja. Ji sukelia realybės išnykimo jausmą. Nuolatos ką nors vaizduojiesi, kažką svarstai, priiminėji keisčiausius sprendimus. Jautiesi kaip literatūrinis herojus – toks kilnus, visada teisingai sprendžiantis, bet tie nuosprendžiai ne tavo, ne gyvenimiški… Man dažnai šitaip nutinka gyvenime. Ir tai ne visada išeina į naudą.“
www.kitosknygos.lt
