Aldous Huxley. Suvokimo durys. Rojus ir pragaras: esė. Iš anglų k. vertė Irena Jomantienė. K.: Kitos knygos, 2008.

       1954 m. JAV išleista Aldouso Huxley knyga „The Doors of Perception“ („Suvokimo durys“) dabar laikoma bitnikų biblija. Bitnikams A. Huxley labiau buvo žinomas ne kaip Nobelio premija apdovanotos knygos „Puikus naujas pasaulis“ autorius, o kaip pažinimo ribų išplėtimo dainius, skelbęs šių ribų išplėtimą pasitelkiant rytietiškas meditacijos technikas, jogą ir haliucinogenines priemones. Pagrindinio LSD propaguotojo Timothy Leary paskelbtas pranašu, Aldousas Huxley tapo dvasiniu kontrkultūrinės psichodelijos tėvu. Su jo plonyte knygele „Suvokimo durys“ 7-ajame dešimtmetyje vaikštinėjo visi hipiai, o šiandien ji įgijo transcendencijos liudijimo ir mistinės įžvalgos statusą. Šiandien tai klasikinė ir kartu viena reikšmingiausių XX a. studijų apie sąmonės ribas išplečiančių substancijų, tokių kaip meskalinas, poveikį.

       Aldousas Huxley – anglų poetas, dramaturgas, romanistas, eseistas, kritikas, filosofas, garsių romanų („Puikus naujas pasaulis“, „Neregys Gazoje“, „Sala“) autorius, pacifistas, eksperimentuotojas. Savo pirmąjį romaną, kuris nebuvo išleistas, jis sukūrė būdamas septyniolikos metų, o rimtai rašyti pradėjo vos vyresnis nei dvidešimties. Tarp pirmųjų jo darbų buvo svarbūs romanai apie mokslo progreso dehumanizaciją (antiutopija „Puikus naujas pasaulis“) bei pacifistiniai kūriniai. 6-ajame XX a. dešimtmetyje A. Huxley išgarsėjo kaip LSD ir kitų psichodelinių preparatų gynėjas bei vartotojas. 1953 m. psichiatras Humphry Osmondas supažindino jį su meskalinu (alkaloidu ir haliucinogenu, randamu kaktusuose, kurio pagrindinis efektas – haliucinacijos, euforija ir vizijos), o 1955 m. Huxley pirmą sykį paragavo LSD. A. Huxley – pirmasis iš rašytojų, sąmoningai vartojęs haliucinogeninius narkotikus tam, kad pažintų kitas tikroves. Remdamasis savo meskalino vartojimo patirtimi, A. Huxley parašė dvi publicistikos knygas – „Suvokimo durys“ (1954) ir „Dangus ir pragaras“ (1956).

       1953 m. gegužės 5 d. vakare A. Huxley nurijo 0,4 g meskalino, kurio jam parūpino psichiatras H.Osmond. Meskalino poveikis buvo aprašomas kaip nepaliaujamos daugiaspalvės vizijos, tačiau eksperimentuojančiam rašytojui, kurio regėjimas buvo prastas, meskalino poveikis buvo kitoks – pakito jį supanti tikrovė. Vaza su gėlėmis ėmė švytėti ir kvėpuoti. Knygos ėmė skleisti „gyvąją šviesą“. Bambuko kėdė žadėjo įžvalgą į visų daiktų prigimtį, o kelnių laikiklis slėpė „grynosios būties paslaptį“.

       „Suvokimo duris“ autorius sukūrė per du mėnesius. Išleista 1954 m. vasarį, ši nedidelės apimties knyga (tik 20 tūkstančių žodžių) iškart tapo sensacija. Paskatintas sėkmės, A. Huxley tęsė bandymus. 1955 m. jis du kartus išbandė meskaliną – kartu su pacifistu G. Heardu ir ekscentrišku Vankuverio urano korporacijos prezidentu Alu Hubbardu. Netrukus naują vizijų pasaulį jis aprašė esė „Dangus ir pragaras“ (1956).

       1960 m. Huxley buvo diagnozuotas vėžys. Sveikatai vis labiau prastėjant, jis parašė utopinį romaną „Sala“. Visai prieš pat mirtį, jau negalėdamas kalbėti, A. Huxley užrašė paskutinį prašymą savo žmonai: „LSD, 100µg, į raumenis“. A. Huxley mirė 1963 m. lapkričio 22 d., prieš tai vis dėlto gavęs dvi dozes LSD.

       Susipažinkite su legendinio A. Huxley kūrinio ištrauka:

       Aldous Huxley
       SUVOKIMO DURYS

       1886 m. vokiečių farmakologas Louisas Lewinas paskelbė pirmą sistemišką studiją apie kaktusą, kuris vėliau buvo pavadintas mokslininko vardu. Anhalonium Lewinii mokslui buvo naujiena. Primityvių religijų išpažinėjai ir Meksikos bei Amerikos Pietvakarių indėnai su šiuo kaktusu „draugavo“ nuo neatmenamų laikų. Tiesą sakant, kur kas daugiau, nei „draugavo“. Pasak vieno ankstyvųjų ispanų Naujojo pasaulio lankytojų, „jie valgo šaknį, kurią vadina meskalu, ir garbina ją nelyginant dievybę“.

       Kodėl jie ją garbina nelyginant dievybę paaiškėjo tada, kai tokie garsūs psichologai, kaip Jaenschas, Havelockas Ellisas ir Weiras Mitchellas ėmė eksperimentuoti su meskalinu, aktyviąja meskalo medžiaga. Tiesa, jie prie dievinimo taip ir nepriėjo, tik sutartinai pripažino, kad meskalinas – ypatingomis savybėmis pasižymintis narkotikas. Tinkamos jo dozės labai pakeičia sąmonės būseną, nepaisant to, jis – daug mažiau toksiškas nei bet kuri kita farmacininkų naudojama medžiaga.

       Sporadiški meskalino tyrimai vykdomi nuo pat Lewino ir Havelocko Elliso laikų. Chemikai ne tik išskyrė alkaloidą, bet ir išmoko jį sintetinti, taigi jo ištekliai nebepriklausė nuo negausaus ir nereguliaraus dykumos kaktuso derliaus. Psichiatrai patys išbandė meskalino dozes vildamiesi, kad tiesioginė patirtis leis geriau suvokti paciento psichinius procesus. Deja, dirbdami su pernelyg mažu skaičiumi pacientų, apsiriboję siauromis aplinkybėmis, psichologai pastebėjo ir aprašė tik kai kuriuos ryškiausius narkotiko poveikio aspektus. Neurologai ir psichologai šiek tiek išsiaiškino jo poveikio centrinei nervų sistemai mechanizmą. Ir bent vienas profesionalus filosofas išbandė meskaliną, tikėdamasis naujų įžvalgų, sprendžiant senąsias, neišspręstas psichikos vietos gamtoje bei smegenų ir sąmonės santykio mįsles.

       Reikalai taip ir nepasistūmėjo toliau tol, kol prieš porą ar trejetą metų buvo pastebėtas naujas ir galbūt itin svarbus faktasa. Tiesą sakant, šis faktas buvo akivaizdus visiems jau kelis dešimtmečius, tačiau aplinkybės taip susiklostė, kad jo niekas nepastebėjo, kol jaunas anglų psichiatras, šiuo metu dirbantis Kanadoje, netikėtai pastebėjo meskalino ir adrenalino cheminės sudėties panašumą. Tolesni tyrimai parodė, kad lizergo rūgštis, itin stiprus haliucinogenas, gaunamas iš skalsiagrybio, biochemine sandara panašus į kitus haliucinogenus. Paskui buvo atrasta, kad adrenochroma, adrenalino irimo produktas, sukelia daugelį simptomų, kuriuos patiria meskalinu apsisvaiginęs asmuo. Tačiau adrenochromos žmogaus kūne veikiausiai esama savaime. Kitaip tariant, kiekvienas mūsų gali pagaminti cheminę medžiagą, kurios mažytė dozė, kaip nustatyta, gali sukelti didelių sąmonės pokyčių. Kai kurie jų primena tuos, kuriuos sukelia tipiškiausia dvidešimto amžiaus rykštė – šizofrenija. Ar šį psichikos sutrikimą sukelia cheminis sutrikimas? Ir ar cheminis sutriki-mas kyla dėl psichologinio sukrėtimo, paveikiančio antinksčius? Toks tvirtinimas būtų nepamatuotas ir ankstyvas. Daugių daugiausia pavyko susidaryti šiokį tokį prima facie. Šiuo metu sistemiškai sekama apčiuopta kryptimi, o veltėdžiai biochemikai, psichiatrai, psichologai treplena pramintais takais.

       Itin sėkmingai susiklosčiusio aplinkybės 1953 m. pavasarį man leido pasukti radikaliai priešinga kryptimi. Vienas tinginys su reikalais atvyko į Kaliforniją. Nepaisant septyniasdešimties metų meskalino tyrimų, jo turima psichologinė medžiaga buvo absurdiškai neadekvati, ir jis troško papildyti turimas žinias. Man pasitaikė būti reikiamoj vietoj, ir aš mielai sutikau – tiesiog netvėriau kailyje – pabūti bandomuoju triušiu. Taip atsitiko, kad vieną šviesų gegužės rytą aš išgėriau stiklinėje vandens ištirpdytas keturias dešimtąsias gramo meskalino ir prisėdau laukti rezultatų.

       Mes gyvename drauge, mūsų veiksmai ir atoveiksmiai nukreipti vieni į kitus, visgi visada ir visomis aplinkybėmis esame kiekvienas sau. Kankiniai žengia į areną susikibę rankomis, bet nukryžiuojami skyrium. Įsimylėjėliai globia vienas kitą, žūtbūt stengdamiesi sulieti atskirtyje kylančias ekstazes į vieną savi-transcendenciją, tačiau bergždžiai. Tokia įkūnytos dvasios prigimtis – jai lemta kentėti ir džiaugtis vienišai. Pojūčiai, jausmai, įžvalgos, įnoriai – visa tai asmeniška ir neperteikiama niekaip kitaip, kaip tik per simbolius ar iš kitų lūpų. Galime sukaupti informaciją apie patirtis, bet ne pačias patirtis. Nuo šeimos iki tautos kiekviena žmonių grupė – atskira sala.

       Dauguma šių salų-visatų ganėtinai panašios, todėl galimas numanomasis pažinimas, abipusė empatija ar „įsijautimas“. Taigi, prisimindami savo netektis ar pažeminimus, pajėgiame atjausti kitus, ištiktus panašių aplinkybių, galime pabūti (žinoma, pikvikiškąja prasme) jų kailyje. Tačiau esama atvejų, kai komunikacija tarp visatų yra neišsami arba nevyksta visai. Psichika – pati sau žemė, ir tos teritorijos, kuriose įsikuria nesveikieji arba talentingieji, taip skiriasi nuo tų, kuriose gyvena paprasti vyrai bei moterys, kad bendrų prisiminimų plotai lieka visai menki arba jų beveik nėra, tad nėra ir pagrindo tarpusavio supratimui ar atjautai. Žodžiai tariami, bet neturi galios atskleisti. Simboliai bei jų paženklinti dalykai ir įvykiai priklauso nesuderinamoms patirties sritims.

       Matyti save taip, kaip mato mus kiti, itin sveikintina dovana. Nemenkiau svarbus sugebėjimas matyti kitus taip, kaip jie mato save. O jei tie kiti priklauso visai kitai rūšiai ir gyvena visiškai svetimoje visatoje? Pavyzdžiui, kaip gali sveikas žmogus sužinoti, ką išties reiškia būti bepročiu? Arba kaip, tarkime, negimę regėtojais, mediumais, muzikos genijais, galėtume apsilankyti pasauliuose, kurie buvo savi Blake’ui, Swedenborgui, Johannui Sebastianui Bachui? Kaip galėtų maksimalios ektomorfijos ir cerebrotonijos žmogus įsivaizduoti save maksimalios endomorfijos ir viscerotonijos žmogaus kailyje, ar, išskyrus itin siauras sritis, patirti panašius jausmus kaip kitas, maksimalios mezomorfijos ir somatotonijos žmogus? Numanau, kad nepalaužiamam bihevioristui tokie klausimai beprasmiai. Tačiau tiems, kurie teoriškai pripažįsta tai, ką patyrė praktiškai, – kad kiekviena patirtis turi vidinę bei išorinę pusę, – čia iškeltos problemos yra tikros, ir dar rimtesnės dėl to, kad kai kurios jų – visiškai neišsprendžiamos, o kitos išsprendžiamos tik ypatingomis aplinkybėmis ir ne visiems prieinamais metodais. Tai, regis, prilygsta neabejotinam tikrumui, kad aš niekada nesužinosiu, ką reiškia būti seru Johnu Falstaffu arba Joe Lousu. Kita vertus, man visada atrodė, kad, tarkime, hipnozė arba autohipnozė, sistemingas vaistų vartojimas arba atitinkamas narkotikas galėtų pakeisti mano įprastinę sąmonę taip, kad iš vidaus patirčiau tai, apie ką kalbėjo regėtojai, mediumai ir netgi mistikai.

       Buvau skaitęs apie meskalino atveriamą patirtį ir iš anksto tikėjausi, kad narkotikas leis man bent kelioms valandoms pakliūti į tokį pasaulį, kokį aprašė Blake’as ir Æ. Tačiau tai, ko vyliausi, neįvyko. Maniau gulėsiąs užmerktomis akimis, žvelgsiąs į įvairiaspalves geometrines vizijas, į atgijusius pasakiško grožio architektūros, brangakmeniais nusagstytus statinius, peizažus su herojinėmis figūromis, simbolines dramas, nepaliaujamai virpančias ties aukščiausio apsireiškimo slenksčiu. Tačiau akivaizdu, kad neįvertinau savo mentalinės sąrangos ypatumų, temperamento, mokymo ir įpročių.

       Kiek save pamenu, mano įsivaizdavimo galios visuomet buvo menkos. Žodžiai – netgi prasmėmis apvaisinti poetų žodžiai – nežadina man prieš akis jokių vaizdinių. Ties miego slenksčiu manęs nepasitinka snūdo vizijos. Kai ką nors prisimenu, mano atsiminimai neiškyla kaip aiškiai regėtas įvykis ar objektas. Valingai pasistengęs, galiu ištraukti iš atminties ne itin ryškų paveikslą to, kas nutiko vakar popiet, arba vaizdą, atsiverdavusį einant Arno pakrante, kol dar nebuvo sunaikinti tiltai, arba atsiminti Baisvaterio kelią, kol juo važinėjo tik žali, maži vagonėliai, traukiami pagyvenusių arklių trijų su puse mylių per valandą greičiu. Tačiau šie vaizdiniai beveik bekūniai ir visiškai neturi nepriklausomo gyvenimo. Jų santykis su tikrais, suvokiamais daiktais toks pats, koks Homero pamėklių su vyrais iš kūno ir kraujo, kurie leidžiasi jų lankyti šešėlių karalystėje. Tik pakilus aukštai temperatūrai mano mentaliniai vaizdiniai atgyja nepriklausomam gyvenimui. Tiems, kurie turi stiprų vizualizavimo gebėjimą, mano vidinis pasaulis turėtų atrodyti keistai nykus, ribotas ir neįdomus. Taigi aš ir vyliausi išvysti šį pasaulį, lai varganą, bet savą, perkeistą į kažką visiškai nepažįstamo.

       Pokytis, kuris išties įvyko tame pasaulyje, jokia prasme nebuvo perversmas. Praėjus pusvalandžiui po to, kai išgėriau narkotiko, išvydau lėtai šokančias auksines liepsneles. Kiek vėliau iš ryškių energijos pumpurų, nepaliaujamai vibruojančių keičiantis piešiniui, išsiveržė ir paplito sodrūs raudoni paviršiai. Užmerkęs akis kitą kartą, išvydau sudėtingas pilkas struktūras, iš kurių niro blyškios, melsvos sferos ir netrukus sukietėjusios be garso kilo aukštyn, nykdamos iš akių. Tačiau nė karto nemačiau nei žmonių veidų, nei gyvulių snukių ar jų pavidalų. Nemačiau nei peizažų, nei beribių erdvių, nei magiško statinių augimo bei virsmo, nieko panašaus į dramą ar parabolę. Kitas pasaulis, kurį man atvėrė meskalinas, nebuvo regėjimų pasaulis – jis egzistavo išorėje, kurią regėjau savo atvertomis akimis. Didieji pokyčiai įvyko objektyvaus fakto plotmėje. Tai, kas įvyko mano subjektyvioje visatoje, buvo palyginti nesvarbu.

       Man skirtą piliulę išgėriau vienuoliktą. Po pusantros valandos sėdėjau studijoje įsmeigęs žvilgsnį į mažytę stiklo vazą. Joje buvo pamerktos tik trys gėlės – jau prasiskleidusi „Portugalijos gražioji“ rožė, gelsvai rausva su šiltesnio atspalvio liepsnele ties kiekvieno žiedlapio šaknele, didelis raudonas su kreminiu atspalviu gvazdikas bei ant nulaužto stiebo besipuikuojantis blyškaus purpuro heraldinis iriso žiedas. Atsitiktinė, laikinai atsiradusi mažytė puokštė laužė visas tradicinio gero skonio taisykles. Anksčiau tą rytą pusryčiaujant man įakis krito gyvas jos spalvų disonansas. Tačiau dabar ne tai buvo svarbu. Šią akimirką aš žvelgiau ne į neįprastą gėlių kompoziciją. Aš regėjau tai, ką matė Adomas savo sukūrimo rytą: akimirka po akimirkos man vėrėsi plikos egzistencijos stebuklas.

       – Ar jums malonu? – paklausė kažkas. (Per šį eksperimentą visi pokalbiai buvo įrašyti diktofonu, tad galėjau prisiminti, kas buvo kalbėta.)

       – Nei malonu, nei ne, – atsakiau. – Tiesiog yra.

       Istigkeit – ar ne šį žodį mėgo Meisteris Eckhartas? „Esimas“. Platonizmo filosofijos Būtis – tik panašu, kad Platonas padarė didžiulę, groteskišką klaidą, atskirdamas Būtį nuo tapsmo ir sutapatinęs ją su matematine idėjos abstrakcija. Vargšeliui niekaip nebūtų pavykę išvysti gėlių puokštės, švytinčios savo vidine šviesa ir tiesiog virpančios nuo joje įkrautos prasmės; jis nebūtų suvokęs, kad vienintelė prasmė, kurią taip galingai skelbia rožė, irisas, gvazdikas – ne daugiau ir ne mažiau kaip laikinumas, kuris yra amžinasis gyvenimas, nenumaldomas nykimas ir podraug grynoji Būtis, ryšelis smulkių, savitų skirtybių, kuriose dėl kažkokio neapsakomo ir visgi akivaizdaus paradokso įžvelgiame dieviškąjį visos egzistencijos šaltinį.

       Aš toliau žvelgiau į gėles ir man regėjos, kad jų gyvoje šviesoje išskyriau kokybinį kvėpavimo atitikmenį – tačiau tai buvo kvėpavimas be grįžimo į pradžios tašką, be pasikartojančių atoslūgių, nuolatinis plaukimas nuo grožio prie dar didesnio grožio, nuo gilios prie dar gilesnės prasmės. Mintys atplukdė žodžius „malonė“ ir „atsimainymas“, šie, be kitų dalykų, apėmė ir tai, ką mačiau. Mano žvilgsnis klydinėjo nuo rožės prie gvazdiko, nuo kaitinančių liežuvėlių prie glotnių, jautraus ametisto voliutų – iriso. Palaimintasis regėjimas, Sačidananda, Būtis-Budrumas-Palaima – pirmą kartą neverbaliniame lygmenyje, ne iš vos apčiuopiamų užuominų, ne daugmaž, bet tiksliai ir galutinai supratau, ką šie didingieji skiemenys žymi. Tada prisiminiau vienoje iš Suzuki esė skaitytą tekstą: „Kas yra Budhos Dharmos Kūnas?“ (Budhos Dharmos Kūnas yra kitas būdas pasakyti Protas, Tokumas (nuo žodžio „toks“), Tuštuma, Dievybė.) Šį klausimą dzenbudistų vienuolyne pateikia kruopštus ir suglumęs naujokas. Su mikliu vieno iš brolių Marxų atsainumu Mokytojas atsako: „Gyvatvorė sodo pakraštyje.“ „O žmogus, kuris suvokia šią tiesą, – abejodamas teiraujasi novicijus. – Kas, jei galėčiau paklausti, jis yra?“ Groucho taukšteli jam per petį lazdele ir atsako: „Auksavilnis liūtas.“

       Kai skaičiau, man tai tebuvo miglotos prasmės nesąmonė. Dabar viskas tapo aišku kaip dieną, akivaizdu kaip Euklido teiginiai. Žinoma, kad Budhos Dharmos Kūnas yra gyvatvorė sodo pakraštyje. Tuo pat metu nė kiek ne mažiau akivaizdžiai buvo šios gėlės ir bet kas kitas, į ką aš, arba, veikiau, palaimintasis Ne aš, akimirkai paleistas iš mano smaugiančio glėbio, žvelgė. Štai knygos palei mano kambario sienas. Kaip ir anos gėlės, man pažvelgus, jos sušvito ryškesnėmis spalvomis, gilesne prasme. Knygos raudonos kaip rubinai, smaragdo knygos, knygos įrištos į baltą nefritą, knygos agato, akvamarino, geltono topazo, lazurito spalvos, tokios intensyvios, tokios kupinos vidinės prasmės, kad regėjosi, taisosi palikti lentynas, kad galėtų dar atkakliau siekti mano dėmesio.

       – Kokie erdviniai ryšiai? – pasiteiravo tyrėjas, man įsižiūrėjus į knygas.

       Buvo sunku pasakyti. Tiesa, perspektyva atrodė gana keistai, ir kambario sienos kampuose susijungė jau nebe stačiais kampais. Tačiau tai nebuvo tikrai svarbūs faktai. Svarbu buvo tai, kad erdviniai ryšiai nustojo man rūpėti, ir kad sąmonė suvokė pasaulį kitaip nei erdvinėmis kategorijomis. Įprastai akis matuoja, vertina Kur? Kokiu nuotoliu? Kokioje padėtyje ir kieno atžvilgiu? Numanomieji klausimai, į kuriuos atsako meskalino paveikto žmogaus akis, susiję su visai kita sąranga. Vieta ir nuotolis nebetenka įdomumo. Suvokiama pagal egzistavimo intensyvumą, reikšmės gelmę, santykius piešinyje. Aš mačiau knygas, bet man jų padėtis erdvėje buvo nė motais. Pastebėjau, ir tas faktas įsirėžė man į sąmonę, kad jos švytėjo gyvąja šviesa, ir jog vienų didingumas buvo akivaizdesnis nei kitų. Šiame kontekste padėtis ir trys matavimai nevaidino jokio vaidmens. Žinoma, erdvės kategorija neišnyko. Pakilęs ir pasisukinėjęs aplink, galėjau daryti tai visiškai normaliai, neapsirikdamas dėl objektų vietos. Erdvė buvo kaip buvusi, tačiau ji neteko savo viršumo. Sąmonę pirmiausia domino ne matavimai ir lokacija, bet būtis ir prasmė.

       Podraug su abejingumu erdvei radosi dar gilesnis abejingumas laikui.

       „Regis, kad jo yra labai daug“, – tai viskas, ką atsakiau, kai tyrėjas paklausė manęs apie laiką.

       Daug, bet kiek tiksliai, buvo absoliučiai nesvarbu. Žinoma, būčiau galėjęs žvilgtelėti į laikrodį, bet mano laikrodis, kaip žinojau, liko visai kituose matmenyse. Mano tuometinė patirtis buvo – tokią ją ir toliau jutau – beribės trukmės arba, kitaip, amžina dabartis, nenumaldomo virsmo apokalipsė.

       Tyrėjas mano dėmesį nuo knygų nukreipė į baldus. Kambario viduryje stovėjo rašomasis stalelis, už jo, žvelgiant iš mano pusės, – pinta kėdė, o dar už jos – rašomasis stalas. Šie trys baldai sudarė įdomų horizontalių, statmenų ir įstrižainių piešinį, juo įdomesnį, kad jis nesileido nagrinėjamas erdvinių santykių atžvilgiu. Stalelis, kėdė ir stalas sudarė kompoziciją lyg iš Braque’o ar Juano Gris paveikslų, natiurmortą, dar atpažįstamai susijusį su objektyviuoju pasauliu, bet perteiktą be gelmės, be jokio fotografinio realizmo siekio. Aš žvelgiau į savo baldus ne kaip taikytojas, kuris turi sėdėti ant kėdžių, rašyti prie stalų, ir ne kaip fotografas ar fiksuojantis mokslininkas, bet kaip grynasis estetas, kurį domina tik formos ir jų santykiai regėjimo lauke arba paveikslo erdvėje. Tačiau man žiūrint, šį grynai estetinį, kubisto akimi regimą vaizdą pakeitė kitoks, ir jį tegalėčiau apibūdinti tik kaip sakramentinę realybės viziją. Grįžau ten pat, kur jau buvau buvęs, kai žvelgiau į gėles – grįžau į pasaulį, kur viskas švietė Vidine Šviesa ir vėrėsi beribė prasmė. Antai, tos kėdės kojos, koks nuostabus jų apvalumas, koks antgamtiškas nugludintas lygumas! Praleidau kelias minutes – o gal tai buvo keli amžiai? – ne tik žvelgdamas į šias bambuko kojas, bet esmingai pats būdamas jomis – ar, tikriau, būdamas savimi jose; ar, dar tikriau (nes „aš“ šiuo atveju nedalyvavo, nei tam tikra prasme „jos“), būdamas Nesavimi toje Nesatyje, kuri buvo kėdė.

       Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė
       Versta iš: Aldous Huxley. The Doors of Perception / Heaven and Hell, Harperperenial, 2004.