Pocius Kasparas „Skulptūra ir kūnas”
menas
      Toji mintis jau senokai nepaliko jo ramybėje. Pirmosiomis ano rugsėjo dienomis, vartydamas bibliotekoje atsitiktinai pagriebtą meno istorijos knygą, rado Mirono „Disko metiko“ skulptūrą. Už lango, geltonoj saulėj, jau virstančioj Vėlinių šešėliu, pleveno paskutiniai universiteto berželio lapai. Trapūs ir silpni, kaip ir čia dirbantys žmogeliai. Nužmoginti, nuskriausti ir, rodos, nuo paties gyvenimo pavargę. O saulės šviesa ir meilė glamonėjo ne šias vargo peles, o tuos, sėdinčius didžiuliuose dangorėžiuose. Nematomus, nes apgaubtus šildančio veidrodinio stiklo. Tuo tarpu geltonoji saulė vislab virto niekiu, šiluma sproginėdavo elito pobūvių fejerverkuose ir pranykdavo miesto erdvių tamsybėj. Nebėr.

       Jį pribloškė „Disko metiko“ skulptūros nuotrauka. Ji buvo nespalvota. Jis pasijuto tarsi žvalgydamasis po šiuolaikinį muziejų, nugara ir delnais apgraibomis liesdamas rauplėtas, pilkšvas tamsios salės sienas. Diskobolos buvo apgaubtas tamsos, fono, tokio įprasto ir nereikšmingo. Tačiau vaikiną patraukė kitkas. Klasikinės skulptūros kontūrai buvo tarsi užaštrinti švytinčios juodos auros, juodo embriono, kuris laikė savyje atletišką ir stiprų vyro kūną. Pavaizduotasis buvo gimęs veiksmui, ir jo valanda jau buvo atėjusi. Minutė, sekundė. Jis buvo pasiruošęs sviesti daiktą, jo raumenys buvo įsitempę finaliniui judesiui. Ir jis sustingo. Sustingo amžinybei, pats buvo patalpintas laiko ir erdvės rezervuare, kad jo kūnas nesuglebtų ir neprarastų tos žūtbūtinio tikslo sukurtos formos.

       Ir visiškai nesvarbu, ar Mirono objektas įvykdė tai, ko tikėjosi – numetė diską už svajonių horizonto – ar keikėsi suklydęs. Skulptorius jau buvo jį pagavęs, sustingdęs formoje, į kurios vidurius kėsintis gali tik mankurtas ar maniakas. Veiksmas tapo skulptūra, ir žmogaus statula persikėlė per laiko horizontus, šviesmečiais aplenkusi mestąjį diską. Tas, kuris siekė laimė per herojaus vertą veiksmą, tapo garsus savo paties grožio dėka. Grožio, gimstančio veiksme ir per veiksmą...

       Studentui nuo minčių pradėjo suktis galva, ir jis tarsi pabudo tik papurtytas norinčio atsisveikinti kurso draugo. Išėjo kartu.

       Einant namo draugas negalėjo užsičiaupti – plepėjo tai apie futbolo rungtynes, tai apie realybės šou. Mūsų studentas linkčiojo galva, bet nieko negirdėjo. Jis jautė, tarsi juodasis embrionas būtų apgaubęs ir jo paties kūną. Jis jautė kiekvieną raumenų judesį, slapčiomis gniaužė delnus ir ruošėsi kažkam, ką tarsi diktavo anas pirmapradis graikų meno pavyzdys. Lemtingam momentui, žmogaus ir gyvulio susidūrimui, išlaisvinančiam dievą.

       Grįžęs namo jis nenurimo kaip visada, negriebė pirmo pasitaikiusio romaniūkščio ir negulė į lovą skaityti. Iki nakties vaikščiojo skersai kambarį, apimtas karštinės, noro atlikti žygdarbį, taip pat tapti forma ir įsiamžinti.

       Ryte, vos sudėjęs bluostą, jis ėmė galvoti apie kitką – merginas, dėstytojus. Vakarykštis įspūdis pradėjo blėsti ir visai išblėso po paskaitų užbėgus į aludę, kur, tiesa, netikėtai susimušė. Dėl niekniekio. Tiesiog kūnas buvo įsitempęs, o jėga veržėsi lauk. Iki tol nesimušė – buvo geras, pasyvus ir tylus vaikis.

       Daugiau tą žiemą nieko įsimintino nenutiko – nebent tiek, kad skaitė Nietzschę. Bet tasai riaumojantis vokietis nepaveikė studento tiek, kiek Mirono skulptūra. „Zaratustros“ tekstas tarsi bolavo skulptūros fone ar titrų eilutėje. O kalbą, iš kurios verčiama, studentas bent jau tarėsi puikiai suprantąs.

       O tada atsitiko kai kas visuotinai netikėto – pavasarį neišlaikė vieno to miesto prekybos centro darbuotojų nervai. Jie, išvarginti arkliško darbo, sustreikavo, suorganizavo dideles demonstracijas, ir greitai visas miestas atsidūrė barikadose. Gatvėse, iki tol pasipuošusiose abejingumu, konformizmu ir pasyvumu, dabar nebematei nieko daugiau, tik kumščius į dangų iškėlusius žmones, ir raudonai juodas vėliavas. Iš pat pradžių studentas nekreipė į visa tai dėmesio. Sėdėjo kaip sedėjęs miesto bibliotekoj, skaitė apie Viduramžių katedras ir miestų sienas, lygino jas su šiuolaikiniu sterilizuotu miestu, nuo kurio balkonų ant gatvės grindinio srūva ne atmatos, bet niekam tikę banknotai, švaistomi lengvabūdžių kvailių, niekad neišdrįsiančių palikti savo susikurto mobilaus technologinio pasaulio sienų. Bežiūrinėjant knygą, už nugaros pasigirdo triukšmas ir bildesys. Atsisukęs studentas pamatė atsiveriančias bibliotekos duris ir per jas į vidų besiveržiančius studentus. Nuo galvos iki kojų juodi, su raudonomis skarelėmis ant smilkinių, jie buvo panašūs greičiau ne į Mirono (iškart gimė aliuzija), o į socrealizmo plakatų kūnus. Garsiai, nesitaikstydami su šventu darbinės tylos reglamentu, jie kvietė studentus į demonstraciją „už laisvę ir lygybę, prieš valdžią ir kapitalistus“. Po to taip pat staigiai pasišalino, o jų žingsniai nutolo koridorium. Ir tada jis, X universiteto Y fakulteto Z kurso studentas, pajuto tai, ką išgyveno anąsyk pamatęs Diskobolos. Ir jis apsisprendė nueiti į demonstraciją – rimtoji jo sielos pusė spėjo nusiraminti, kad tai – tik smalsumas. Smalsumas, kuris kartais viliodavo jo draugus į stoties rajoną, o jį patį – į pornografijos svetaines internete, kuris dažnai pabusdavo su geismu. Dabar toji smalsumo, geismo, ir žygdarbių stokos pabudintoji energija išjudino studentą iš, kaip jam vėliau atrodys, dvasinio miego, ir stumte išstūmė iš universiteto patalų į žvarbią ką tik prasidėjusio pavasario dieną.

       Centrinė gatvė buvo prišiukšlinta, kai kur išdaužtuose garsių užsienietiškų parduotuvių languose it kokiuose senio dantyse žiojėjo skylės, fabrike šimtą kartų reprodukuotos manekenės styrojo be galvų ir be rankų. „Taip, bedvasis amžiau, tau atėjo galas. Mironas grįžta.“ Tokie šūkiai sukosi studento galvoj, nejučia kaistančioj nuo įspūdžių, kuriuos jis tik ruošėsi patirti.

       Staiga jis išgirdo trenksmą. Po jo buvo kitas. Jis sustojo ir susigūžė. „Kur aš einu?“ Tada pajuto besigniaužiančias rankas – suprato, kad klasikos vertybių ugnies žarijas pavasarinis vėjas atpūtė ir į šį miestą, ir, jei nedalyvaus demonstracijoje, galbūt niekad nepajus to, ką prieš tūkstančius metų jautė disko metikas...

       Daug ką jis suprato, artėdamas prie aikštės. Ir dar daugiau suprato joje. Žmonių minia atrodė tarsi vaivorykštė, tarsi milžiniška vėduoklė. Lyg karnavalo metu plazdėjo šimtai vėliavų, ne tik raudonai juodų – maištas yra vaivorykštė, tik valdžia ir prievarta bespalvė.

       Kitoj aikštės pusėj buvo neramu – vyko įnirtingos grumtynės. Studentas pajuto, kaip greitai gyslomis sruvena kraujas. Jis ėmė spraustis per minią – minią, kuri, regis, nepritarė jo judesiui, kurioje buvo rankų, norinčių jį sulaikyti. Bet sau jis pasiteisino tik einąs žvilgterti, kaip gimsta menas – tikras šiuolaikinis menas, aukščiausio lygio plastika, nereprodukuojama, originali. Ne kokie body art ar pirsingo išsidirbinėjimai ant plokščių paauglių kūnų. Kūnas kaip feniksas. Žudanti ir gimdanti ugnis. Revoliucija tapo forma, išlaikiusia ir perkėlusia į šiandieną kilniausią antikinį pavidalą, ištroškusį veiksmo, ir suteikė tam grožiui radikalesnę aurą, juodąjį embrioną, iš kurio gimsta vis nauji ir nauji riteriai. Amžinoji veiksmo estetika, dėsninga energijos tvermė ar gyvenimo menas?

       Stebėdamas veiksmą, studentas nepajuto to, kas jį ir padarys herojumi, tarsi užbaigs jo mintį. Jis dar buvo sustingęs savo mintyse, jo akys blizgėjo, o veide matėsi įtampa. Staiga rankoje pajuto kažkokį metalinį daiktą. Nematė jo, nebespėjo – tik, aplink aidint klyksmui, kartu su tuo daiktu sustingo tokiame pat judesyje kaip Mirono skulptūra...

       Studentas mirė imituodamas. Jis pats sau atrodė amžinai sustingęs klasikinėje formoje, išėjęs iš Platono olos. Gulėdamas ant žemės dar matė kitus disko metiko pozose sustingusius, prieš prievartos mašiną išsirikiavusius žmones. Amžinybės riterius.

       2006 m.