Redakcija, paviešindama šį tekstą, prašo įsidėmėti: tai ne dokumentinė apybraiža, o literatūrinė fantazija.

        Nusipirkau šešias degtukų „Sprint“ dėžutes (etiketėje nupiešti trys veržliai šuoliuojantys žirgai, puikuojasi užrašai DEGTUKAI / SĒRKOCIŅI / TIKUD). Viena kainavo devynis centus, todėl visos – lygiai penkiasdešimt keturis (stovėdamas prie kasos ilgai laužiau galvą bandydamas prisiminti daugybos lentelę).

        Tada išlėkiau į gatvę. Bėgdamas Gedimino prospektu galvojau, kad kai kurie praeiviai atspėjo nelemtus mano kėslus. Kai kurie žvelgė rūsčiai, netgi smerkiamai. Kiti pritariamai linkčiojo ir bandė paspausti ranką. Sugriebdavo ir gniauždavo nuo fizinės įtampos suprakaitavusius pirštus. „Neturiu laiko! – šaukiau. – Skubu!“

        Uždusęs prilėkiau prie Seimo pastato. Atsidūriau Nasvyčių suprojektuoto pseudorenesansinio statinio (panašaus į Florencijos nuvorišų „palocius“) šešėlyje. Prie aprūdijusio fontano glamonėjosi įsimylėjėliai. Mamos ir močiutės prižiūrėjo mažamečius bamblius. Baseine plaukiojo ančių porelė. Ją stebėjo storas nusišėręs katinas.

        Braukiau degtukus ir bandžiau uždegti porėtas betonines sienas. Veltui. Mūras nedegė. Parūkdavo gelsvais dūmais, pasmirsdavo ir užgesdavo.

        Laukan išlindo mano pastangomis susidomėjęs apsaugos darbuotojas. „Ką jūs čia darote?“ – mandagiai paklausė. „Kaip – ką?! – šiek tiek susierzinęs atrėžiau (širdyje gailiuosi dėl savo storžieviškumo). – Bandau padegti šitą stagnacijos reliktą, korupcijos lizdą, tautinės architektūros monstrą.“ Žmogus susigėdęs pagūžčiojo pečiais. „Kažin ar kas nors pavyks, – taikiai ištarė. – Kiek pamenu, tokių kaip jūs per dieną ateina po kelis... Dar niekam nepasisekė... Tiesa, vienas ponas buvo uždegęs ir beveik išlydęs bronzinę iškabą. Tą, kur su Vyčiu. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad jis naudojo neleistinas priemones – kontrabandinį baltarusišką benziną, todėl procesą teko sustabdyti.“

        Nesileidau į oportunistiškas suinteresuoto asmens kalbas. Supratau, kad dar vienas individas bando išsaugoti ramią, šiltą, pernelyg nenualinančią darbo vietelę. Dirbau toliau. Braukiau degtukus, kaišiojau prie sienų, langų, durų.

        Pavyko!

        Seimo rūmai užsiliepsnojo skaisčia pragaro ugnimi. Kaukdami (lyg tikri velniai, šėtono parankiniai, nedorėlių sielos) išbėgo deputatai, aptarnaujantis personalas, vienas kitas žurnalistas (LTV, LNK, RTF), kažkoks iš netyčių užklydęs interesantas ir lobistas. Seimo pirmininką išnešė su odiniu jo krėslu. Opozicijos lyderis sugebėjo išsigabenti kažkokius jam brangius, bet jau panaudotus balsavimo biuletenius. Ekonomikos komiteto nariai net evakuacijos metu nenutraukė susirinkimo.

        Galop Seimas sudegė..

        Kitą dieną prie buvusios darbovietės susirinkę parlamentarai pastovėjo, pažiūrėjo ir išsiskirstė. Kažkas apgaulingai pranešė, kad jie skuba susitikti su rinkėjais. Iš tiesų – atostogauti.

        Buvusio pastato vietoje vėjas ir įdomybių rinkėjai dar ilgai žarstė pelenus, čiupinėjo apanglėjusią kalbėtojų tribūną, nuo karščio apsilydžiusį, pirminę formą neatpažįstamai pakeitusį Lietuvos Respublikos Seimo guminį antspaudą.

        -pv-
        Šiaurės Atėnai
        2008 10 10