Auginti anarchiją (esė)
menas
     Vartau rankose dezifektantą. Kiek daug darbo jam pagaminti: kažkas sukūrė formules, atliko bandymą, pavertė vandenį gydančiu skysčiu, konvejeris išmetė plastmasinę formelę, kamštuką. Po to kažkas parašė vartojimo instrukciją. Šiukštu, kad nepatektų į akis. Jūsų vaikams.

     Bet, atrodo, ne tai svarbiausia. Mane kartais kamuoja kolektyvinių bacilų fobija. Kas per bakterijos, net nebežinau ar gert, ar purkšti tą dezifektantą. Mane kamuoja noras pažinti naujos formos ir turinio judėjimą - anarchiją.

     Tai ne nauja politinės filosofija, jos idėjas paskleidė dar XVIII a., bet skelbiamos idėjos, kurios nužudytų post sovietinį kelmą vien raidžių kombinacija, pensininkai geriausiu atveju pradėtų piktintis, demokratams tai būtų peilis po kaklu, liberalai, nors ir liberalai, vis tiek kovoja dėl vietos po saule - po Seimo lubomis. Šita, atrodo, bakterinė filosofija apie nevaldomą visuomenę kolkas priversta slėptis pogrindyje, lyg būtų kuo nusikaltusi, nors iš tiesų mano tolimoje sąmonėje šviečia, kad tai yra grūdas pasėtas Godwino, Rousseau, pradedantis šilti žemėje, o vėliau iškels savo daigą ir suleis šaknis gilyn. Trąšų nepadauginsim, nes kolkas šio daigo niekas netręšia, kolkas tręšiamos demokratų, socialistų, liberalų vagos. Tačiau trąšų perteklius irgi sugadina augalą - valgant jaučiamas ne soc ar demo, bet trąšų skonis. Neįtikėtina.

     O kol čia kalbu, tas daigas šyla. Gaunasi. Visa dabartinė gauta teorija veda prie minties, kad tai bus veidrodinis daigas. Atspindės mūsų visuomenės mažvaikišką amžių. Visų šalių: pradedant Amerika, baigiant Somaliu. Jau dabar ir anksčiau, žemdirbiai, pasėję anarchijos teoriją, bandė šviesti ir atspindėti bet kokios valdžios nereikalingumą (ką jau bekalbėti, kai įstatymus pasiūlo liaudis, o ne valdžia), prievaizdo poreikio sindromą: mums nuolat reikia, kad stebėtų budrioji akis, kad valdžia nurodytų, kokius mokesčius mokėti, kokių įstatymų laikytis, kaip laikytis, kur ir kam sumokėti. Mokėti. Tokio prievaizdo reikia tik mažvaikiams, kaliniams arba durniams. O kuris dabar vadinsimės kaliniu, jei esam laisvi? Kas nori būti durnium? Gal kasnors dar nesuaugęs? Pasakykite tai trylikametei panelei.

     O kalinių simptomus kiekvieną dieną išduoda kasininkių pilki veidai, bomžų gaidos turgaus vidury, tas pats monotoniškas stypčiojimas pagal pageidavimų koncertų gabalus. Antrankius uždeda ne tik politinė santvarka bet ir jos sukurta savimonė, perleidžianti čiuptuvus į kultūrą, meną, humaniškumo, pilietiškumo sampratą ir t. t. Kultūriniai ir politiniai, protiniai antrankiai.

     Anarchija mesijiškai skelbia, kad gali juos nuimti - kaip tik pageidaujate: individualistinė anarchija, anarcho-komunizmas, anarcho-kapitalizmas. Tiesa, tarp šių trijų pagrindinių ir dar dešimties šalutinių kelių bei šunkelių nesunku pasiklysti, kaip ir tarp nuomonės, kuris iš politikų gražesnis ar sąmojingesnis. Tik pasirinkus anarcho-vieškelį jau svarbiau, ką šitas mūsų statistinis durnius veiks po gryna ir karšta saule - jį nudegins, o iš pasiutimo laukinis australopitekas ims daužyti vergų ištašytus stounhedžus, neduokdie, prekybos centrą susprogdins, sumals kavinių vitrinas - gi niekas nebaus.

     Užtat ir iškyla svarbiausias uždavinys visiems individams, kurių anarcho-individualistas Maksas Stirneris net nelaiko visuomene - „visuomenė neegzistuoja, jos realybė - atskiri individai“. Uždavinys - užsidėti antrankius patiems sau. Tas pats, sakot? O kada geriau buvo - ar kai tėvas diržu kalė per užpakalį, ar kai pats, bijodamas dantų skausmo, leidai nagus į delną. Be to, antrankiai antrankiams nelygu: anarchiniai antrankiai - tai antrankiai destrukcijai ir neišprusimui. Pasak Williamo Godwino, „viešasis ir privatus sąmoningumas, susiformavęs per mokslo ir teisės vystymasi, yra pakankamas palaikyti tvarką“, kad liaudis pati susikurtų sau palankias sąlygas būti laisva. Įsivaizduojat, kažkoks žinovas sako, kad mes pajėgūs gyventi be pinigų, kad galime keistis prekėmis laisva valia, „bulvė už morką“ principu, kad galime dirbti nesamdomi, patys kurti gildijas, cechus ir kurti naują santvarką. Tiesa, man vis tik kelia nerimą, kas gamins dezifektantus ir kaip? Ar žmogus stovės prie konvejerio visą dieną, ar jis kurs chemines formules, jei jam duos pomidorų už dyką, o jam už tai tereiks auginti miežius? Ar nepatingės kažkas teisingai atspausdinti vartojimo instrukcijos? Grįžkim prie antrankių - tam jie ir reikalingi. Žmogiškumo, pareigos, humaniškumo antrankiai - pančiai tikri, nežmoniškai raižantys riešus ir kūną, aš dar negaliu apie tai pagalvot, nes daigas išdygs ne šiandien ir net ne rytoj.

     Rašau, nes kažin kodėl tikiu, kad, transformuojantis vertybėms ir mąstymo stereotipams, egzaltuos visos priežastys sąmoningai laisvei atsirasti, nes humaniškoji laisvės samprata - tai šuolis batutu į aukštį, ketvirto, o gal penkto mato įstatymas, jungiantis pasaulio sielą, harmonizuojantis ir kuriantis naują visuotinę sąjungą. Viliuos būtent todėl, kad tikiu pasaulio siela ir tuo ketvirtuoju matu - nematomu, stabdomu, trūkinėjančiu kaip blogas audio įrašas šiandien, bet tai kelias, vedantis į nedalomų esybių kūrimą, pasaulio sielos lopymą, auginimą, dezinfekciją ir išlaisvinimą.

     jeman
     2007.10.28
     rasyk.lt

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti