Rašyti šia tema paskatino du tarpusavyje jokių ryšių neturį įvykiai, kuriuose buvo gvildenamos labai panašios problemos, be to, jie buvo sutrikdyti labai panašiais destrukciniais veiksmais. Vienas jų įvyko š. m. rugsėjo 11 d. Vilniuje, Užupio „Galeros“ galerijoje, kuomet mano vos pradėtą skaityti paskaitą Laisvojo universiteto auditorijai apie radikalaus meno istoriją „paįvairino“ porelė pankų grupės atstovų. Jie tiesiog iškratė porą kibirėlių išmatų klausytojams ir lektoriui ant galvų. Lig šiol neaišku, ar patys šio veiksmo autoriai, ar jiems prijaučiantys bičiuliai publikavo internete vadinamąjį „Šūdų svaidytojų manifestą“, kuris po incidento buvo ištrintas iš grupės puslapio, bet išliko jį perspausdinusiame anarchija.lt portale. Pastarajame tekste, beje, jaučiama stipri rusų menininko ir skandalisto Aleksandro Brenerio įtaka.
Laisvojo universiteto studentai po 2008 09 11 išpuolio
Kitas įvykis, kuriame naudotos išraiškos priemonėmis dera prie jau paminėto, – tai vėlgi paskaita, surengta šių metų rugsėjo 26 d. Londono Šiuolaikinio meno institute (ICA). Ji vadinosi itin komplikuotai: „Smurtas ir ištvermė: ekstremali kuratorystė“. Galite pabandyti įsivaizduoti eilinę paskaitos apie meną situaciją: pranešėjai kalba, auditorija klausosi, užsirašinėja, o laikas nuo laiko vis tas pats pusamžis žmogus iš pirmosios eilės grubiu rusišku akcentu surinka: „Šūdas, tai visai nešokiruoja“. Staiga jis pakyla iš savo vietos, atsistoja tiesiai prieš visą auditoriją, nusimauna kelnes, pritupia ir, kiek pastenėjęs, tiesiai sau į delną išspaudžia šūdą. Tuomet užsitraukia kelnes, ramiai nueina prie pranešėjų stalo ir įdeda „tai“ į vieno iš svečių geriamojo vandens stiklinę. Po to triumfuojančiu veidu sugrįžta atgal į savo vietą salėje.
Manau, bet kuriam, nors kiek besidominčiam šiuolaikiniu radikaliuoju menu, pastaroji situacija pasirodys netgi atraktyvi vos paminėjus šiame renginyje dalyvavusių personų vardus. Jau minėtasis ekcentrikas – tai šiuo metu Londone gyvenantis rusų ir Izraelio menininkas, skandalingų akcijų rengėjas Aleksandras Breneris (garsiausios jo akcijos: apsikakojimas prieš Van Gogho paveikslą Puškino meno muziejuje Maskvoje, viešos masturbacijos maskvos centre bei dolerio ženklo užpurškimas ant Kazimiro Malevičiaus paveikslo Suprematizmas Stedelijk muziejuje Amsterdame). Panašiose akcijose jau keli metai jį nuolat lydi artimiausia bendražygė – austrų anarchistė Barbara Schurz. Palyginus su lietuviškąja akcija, pankų atstovus galima būtų įvardinti baltų breneriu ir schurz (vienas tų pankų, sakoma, buvo latvis).
Stuarto Brisley fekalijų performansas
Kiti dalyviai – tai, visų pirma, žinomas britų radikalaus performanso menininkas Stuartas Brisley (g. 1933 m.), prieš kurį faktiškai ir buvo nukreiptas minėtasis veiksmas. Brisley išgarsėjo 7-ajame dešimtmetyje savo kontroversiškais performansais, kurių pagrindine sudedamąja dalimi buvo ekskrementų naudojimas. Be to, Brisley yra žinomas ir kaip Britų šūdo muziejaus (UK Museum of Ordure) steigėjas. Panašu, kad Breneris tiesiog norėjo patikrinti, ar Brisley pomėgiai į senatvę dar nepakito. Sprendžiant iš to, kad Brisley tuoj pat paliko salę, atrodo, kad menininkui ši medžiaga (bent jau vandens stiklinėje) nebuvo priimtina.
Panašią hipotezę galima būtų iškelti ir Laisvojo universiteto užpuolikų logikoje: iš anksto skelbtame mano pranešime perskaitę sakinį: „Mes turime sau iškelti tikslą užkimšti visas kapitalistines kanalizacijas paskandinant juos jų pačių šūde – įskaitant ir jų propaguojamą kultūros ir politikos atskirtį.“, jie nuėjo tiesiausiu keliu – artimiausioje Užupio išvietėje jie to šūdo ir pasisėmė. Deja, supratus vieną žodį sakinyje, sunku nusakyti jo prasmę – taigi, užuot paskandinę menamus idėjinius priešus, „šūdų svaidytojai“ patys jame įstrigo...
Galbūt jie su manimi ir nesutiktų, nes kažkokiame anoniminiame atsišaukime, kuris kažkodėl vadinosi viešu atsiprašymu, perskaičiau būtent nepasitenkinimą tuo, kad vietoj gilesnės priežastingumų analizės jo veiksmų atžvilgiu buvo pasirinkta pasekmių analizė. Drįsčiau paprieštarauti – savo diskursu autorius pasirinko būtent galutinį produktą (tikėtina, netgi ne savo), užuot nuosekliai atsirinkinėjęs maistą visą savaitę savo ekskrementų priežastingumui pateisinti. O bendra tvarka tokiam kovotojui reikia priminti, kad teorinė dalis yra būtent ir skirta priežastingumams aiškintis, nes meno (kad ir koks jis bebūtų) paskirtis šioje visuomenėje – vartojimas.
Vilniaus policijos nuovadoje „baltų breneris“ teigė, jog jo įvykdyta akcija buvo radikalaus meno kūrinys. Ir štai čia prasideda tam tikri principiniai skirtumai su Londono įvykiais. Breneris teigė, kad jo veiksmai netraktuotini kaip menas, nes tai yra tiesiog pasipiktinusio meno mėgėjo reakcija į nepakankamai atskleistą radikalumo temą paskaitose.
Dar vienas Londono paskaitos dalyvis – kontrkultūros aktyvistas, rašytojas ir menininkas Stewartas Home‘as (g. 1962 m.) – vos pamatęs Brenerį su Schurz sakėsi kažko panašaus ir tikėjęsis, nes puikiai juos pažįsta (Aleksandras Breneris yra aprašytas ir jo paskutiniame romane „Memfio požemis“). Dar pačioje paskaitos pradžioje Stewartas šūktelėjo Breneriui „Labas, Aleksandrai!“, bet šiam akivaizdžiai nepatiko toks familiarumas. Breneriui nepatiko ir Home‘o bandymas jį ir Barbarą pristatyti publikai kaip žinomus radikalius menininkus. Kaip vėliau prisipažino Home‘as, tolimesnė įvykių seka Šiuolaikinio meno institute jam nebuvo jokia staigmena. Deja pati diskusija galėjo vystytis kiek kitokia linkme, nes jis buvo pasiruošęs kirsti per pačių renginio organizatorių – kuratorių (jų buvo net trys: dr. Dorothee Brill iš Frankfurto Modernaus meno muziejaus, britės Lauren Wright ir Yasmin Canvin) ginamas pozicijas. Tiesą sakant, jos tų pozicijų netgi negynė. Vietoj to, kad apibrėžtų jau pavadinime naudojamas sąvokas „smurtas“ ir „ištvermė“, pranešėjos paprasčiausiai jose susipainiojo. Vėliau kuratorės pradėjo apeliuoti į tokius kontrkultūrinius menininkus, kaip Gustavas Metzgeris (konkrečiai – jo meno streiko koncepciją), ir stengėsi tai apversti aukštyn kojomis, netgi įžiūrėti tuose reiškiniuose kažkokią kuratorystę. Home‘o manymu, Brenerio akcija buvo tikslus veiksmas, po kurio kuratorių pozicija pakibo ore. Tai netgi galėtų būti puiki iliustracija kad ir tam pačiam Home‘o tekstui, kurį jis turėtų nedelsdamas patalpinti internete, nors didžioji dauguma auditorijos visgi išėjo negatyviai nusiteikusi būtent menininkų atžvilgiu ir nepanašu, kad toliau bandys analizuoti šį įvykį bent kiek platesniame kontekste...
Žymiai kontekstualiau galima būtų suvokti ir Vilniaus įvykius, jeigu jo planuotojai būtų išlaikę bent dalį Brenerio demonstruojamo „žanro grynumo“ ir nuoseklumo. Š. m. birželio mėnesį Jurbake vykusiame literatūros forume „Šiaurės vasara. Rašytojas ir maištas“ tos pačios porelės suorganizuota akcija buvo puiki vien dėl to, kad beveik absoliuti dauguma jos autorystę priskyrė Dariui Pocevičiui, kurio pranešimą šie ir pertraukė. Nedaug trūko, kad fekalijų drabstymas irgi būtų priskirtas pačiam pranešimo autoriui (nors žiniasklaidos pranešimai daug ką paskatino mąstyti būtent taip). Deja, vietiniai akcionistai persistengė... Jų veiksmai buvo itin neartikuliuoti – tai akivaizdu vien palyginus su Brenerio atveju Londone. Atliekant tokio pobūdžio veiksmus, būtinas tam tikras išsigryninimas bei elitizmas, o nepataikius į itin subtilius žanro reikalavimus, labai lengva virsti tiesiog šūdžium.
Markas McGowanas. Performansas „Įspirk man į šikną“, Niujorkas.
Dar vienas Londono įvykių dalyvis Markas McGowanas (g. 1967 m.) buvo vienas iš nedaugelio, kuris atvirai žavėjosi tuo, ką tą vakarą pamatė. Šis menininkas yra liūdnai pagarsėjęs savo drastiškais pomėgiais valgyti gulbes (Anglijoje gulbės siejamos su karaliene) bei Velso veislės šunis (jais medžioti lapes mėgsta princas Filipas). Beje, savo paskaitos (jos metu jis tiesiog rodė savo darbus tylėdamas) pabaigoje Markas prisipažino, kad jis visgi nebenorėtų, kad panašus įvykis dar kada nors jo gyvenime pasikartotų... Įdomu, ar jo tolerancija radikalumui tebebūtų žaisminga ir nusiplovus Vilnelėje savo apdergtą kostiumą?
Vietoj epilogo. Taigi ar šie du aprašytieji reiškiniai laikytini radikaliu menu, ar tai tiesiog elementarus chuliganizmas? O gal ekstravagancija? Reiktų sutikti, kad tam tikromis sąlygomis abu veiksmai turi geras galimybes tapti menu. Brenerio atvejis greičiausiai juo ir taps, nes buvo tiesiogiai nukreipti prieš „rimtosios kultūros“ struktūras. Taisyklė paprasta – „ko negali nugalėti, su tuo reikia susidraugauti“. Tuo tarpu Vilniaus pankų galimybės įžengti į meno istoriją yra gana rezervuotos, nes savo atakos taikiniu jie pasirinko toli gražu ne hegemonines struktūras, kurios gali suteikti jiems tokią privilegiją. Bet gal jie visai ne to ir siekė... Daugiau šansų jie turi tapti nacionaliniais didvyriais, kurie savo laiku pastebėjo visokias visuomenės atmatas ir parodė jiems jų vietą – juk ne veltui jų poelgiu taip džiaugiasi skustagalviai patriotai. Nors, žvelgdamas iš laiko perspektyvos, turiu pripažinti, kad būtent šis poelgis buvo puikus veiksmo, esančio tarp meninės išraiškos ir politinio aktyvizmo, pavyzdys. Tokių veiksmų ateityje turėtų daugėti, nes tiek menas, tiek politika neoliberalistinio kapitalizmo sąlygomis pakilo taip aukštai, kad jais besidomi tik būriai apie lovį besisukiojančių kiaulių.
2008 m. spalis
