Preambulė. Neišvengiamai artėjanti Meno streiko bienalė jau 2009 m. apsireikš nedideliame Lietuvos miestelyje Alytuje. Be visų kitų deklaruojamų tikslų bienalė skelbia atvirą opoziciją Linco ir Vilniaus įvardijimui Europos kultūros sostinėmis 2009 m. Antroji Meno streiko bienalė turėtų vykti 2011 m. Taline ir Turku kaip atsvara šių miestų buržuazėjimui.

Meno streiko bienalės idėją iškėlė Redas Diržys ir dar keli Rytų Europos aktyvistai. Laikinoji meno streiko bienalės aukščiausioji vieno taryba (Londonas) dalyvaus Meno streiko bienalėje atsisakydama sukurti bet kokį naują darbą. Vietoj to plagijuos ir perdirbinės ankstesnių meno streikų medžiagą, taip pat užsiims ir kitokiu kultūriniu kanibalizmu. (Pastaruoju metu mūsų kelionės laiku įgalino Elžbietos laikų Londono kolonializmą ir todėl esame itin užsiėmę ištisų Šekspyro, Bacono, Middletono ir kitų autorių veikalų mėsinėjimais).

Tikslai. Mes siekiame pakirsti buržuazinę ideologiją vairuojančio meno šaknis ir oponuoti nesuskaičiuojamų turtų perpardavinėtojams, sutūpusiems ant tos ideologijos palto skvernų. „Rimtąją kultūrą“pakeisime išdaigomis, malonumais, vakarėliais ir – tai svarbiausia - seksualiniais eksperimentais.

Menas kaip kategorija turėtų būti atskirta nuo tapybos, muzikos, rašymo ir pan. Šiandienėje šio termino vartosenoje menas įvardijamas kaip šių kategorijų subdisciplina, nustatanti kai kurių jos dalių viršenybę kitų atžvilgiu remiantis „suvoktomis vertybėmis“. Tokiu būdu Johno Cage‘o muzika yra menas, o kokio nors Steve‘o Peregrine‘o Tooko – ne. Taigi vartodami meno terminą diferencijuojame skirtingus muzikos, tapybos ar literatūros kūrinius, kad šie sudarytų hierarchinę sistemą.

Mūsų tikslas - numalšinti meną ir menininkus ir vietoj jų visą pasaulį įvelti į naujų seksualinių perversijų paieškas. Pradžioje galėtume įtraukti: Kreivę (The Curve), Edgaro Braughtono šiuflį, Gorilų trepsį ir Mikį Finą (The Mickey Finn). Kadangi kai kurie pavadinimai dar neturi konkretaus veiksmo, kurį jie galėtų reikšti, skirsime laiko tiems veiksmams sukurti.

Stewartas Home'as Grūto parke susitinka Karlą Marxą, 2008 m. ruduo

Visiems akivaizdu, kad menininkas šiandien daugeliu atžvilgių tėra iškreiptas komunizuoto individo įvaizdis. Marxas teigė, kad išvystyto komunizmo sąlygomis ryte būsime medžiotojais, po pietų – žvejais, o vakare – kritiškais kritikais. Būdami aršūs vegetarai norėtume būti egoistais ryte, pornožvaigždėmis po pietų ir galų gale vakare – kritiškais kritikais. Mes kategoriškai atmetame bet kokius primestus susvetimėjimo vaidmenis, o vietoj jų pabandysime suvokti visus žmogiškumo aspektus (fizinius, emocinius ir intelektinius) visuotinėje polimorfinėje perversijoje, kuri ir uždegs pasaulį (rūgštimi praskiestiems daugkartiniams orgazmams).

Tiek estetinę teoriją, tiek Marxą didžiąja dalimi pagimdė vokiečių idealistinė filosofija. Todėl nereiktų stebėtis, kad galime nubrėžti paraleles tarp jų. O menininkai vis dar gamina prekes, kurias galima parduoti turguje ir todėl tiek jie patys, tiek jų veikla darosi susvetimėjusi ir iškrypėliška. Progresyvių menininkų tikslas – sugriauti privilegijuotą menininko kaip profesionalaus nespecialisto statusą visuomenėje, ir todėl Meno streiko bienalė yra teisingas kelias nukreipti menininkus į vietą, kur jie galėtų visi drauge patirti meno mirtį (kaip ir begalybę mažyčių orgazminės žmonių bendruomenės mirčių). 

Priežastis. Mes atmetame protą kaip argumentavimo instrumentą. Nuo emocijos atskirtas protas tėra dar viena susvetimėjimo forma. Bet visiškas ir tiesmukas romantiškas proto nuvainikavimas yra toks pat kvailas kaip ir racionalumo išaukštinimas. Iš tiesų reikia pasirinkti (žinoma, kiek leidžia atitinkama situacija) tiek analitinį, tiek koreliatyvųjį mąstymą.

Laikytis „rimtosios kultūros“ primestų taisyklių - tai sušiktai nuobodu. Juolab kad vos už keleto tarptautinių centrų (Londonas, Niujorkas) ribų menas virsta kažkokia itin nykia imperializmo atmaina. „Tarptautinis“ menas primeta rinkos ideologiją teritorijoms, kurios neturi jokios kultūrinių niekučių gamybos patirties. Keli menininkai iš šių pavergtų teritorijų gali būti įtraukti į kietai centralizuotą meno antipasaulį, bet Londonas išliks hierarchinis rinkos centras Europoje ir toks centras, apie kurį visas reklaminis regimosios kultūros triukšmas suksis ir toliau.

Taktika. Mes rašysime gėrį diskredituojančius manifestus, kompromituosime lyderius, pakirsime tikėjimą ir skleisime panieką. Panaudosime žmogiškuosius išteklius ir dezorganizuosime valdžios organus, sėsime nesutarimus, kurstysime sukilimą, išjuoksime tradicijas, sutrikdysime produktų tiekimą, skatinsime geidulingos muzikos klausymą (Barry White, Blowfly, The Pork Dukes ir kitus), skleisime gašlumą, švaistysime pinigus ir, svarbiausia, parodysime, kad turime geresnių pokštų negu meninis isteblišmentas (net jei dauguma jų bus nuplagijuota nuo Rudy Ray More‘o).

Stewartas Home'as talentingo fotografo nuotraukoje, 2008 m. ruduo

Visus menininkus kviečiame prisidėti konstruojant Kultūros sostinės naikinimo mašiną (pagrįstą Vilhelmo Reicho orgono paieškų ir Nikola Teslos bevielio ir nekontroliuojamo didelių energijos kiekių perdavimo ilgais atstumais teorijomis). Bet suvis svarbiausia, kad Kultūros sostinės naikinimo mašina demonstruos, jog pornografija yra pranašesnė už meną. Tokiu būdu „rimtoji kultūra“ pradės vysti, o pietų Lietuvos miestelis Alytus taps pasaulio seksualinės energijos centru (taigi kur kas patrauklesniu nei Lincas ar Vilnius, bent jau tiems, kurie nėra frigidiški ar nepagydomai išromyti). Taip vėl sugrįšime prie 7-ojo dešimtmečio aukščiausios radikalų svajonės derinti „rokenrolą, dozę ir dulkinimąsi gatvėse“. Mūsų seksualinės ekstazės vystymo programa bus vystoma keliais etapais:

a) laisva meilė;

b) dar daugiau dulkintis;

c) visiškai užsipisti.

Organizacija. Kad išvengtų biurokratizacijos pavojų, laikinieji meno streiko vykdomieji komitetai privalo turėti ne daugiau kaip vieną narį, ir tokiu būdu mūsų grupės taps visiškai skaidrios. Tokios (dez)organizacijos formos pademonstruos mūsų visišką atsiribojimą nuo vadinamųjų „meninių organizacijų“. Pastarųjų išpuikimas tėra paprasčiausias ideologinis reketas (panašių į Franką Gehry reakcionierių svajonė) primesti nenaudingas ir beprasmes kultūrines institucijas miestams, kuriuos patys nusprendė suburžuazinti (prisidengdami klaidinančiu ekonominio atgaivinimo šūkiu, paprastai jie vykdo turto investicijas į kolonialistinį nustekenimą). Skirtingai nuo postdemokratinių Gehry ir jo šalininkų praktikų, laikinieji meno streiko vykdomieji komitetai demonstruos savo komuninę prigimtį išvengdami šizofreniškų skilimų – tiesiog nepageidaujami asmenybės elementai bus išmesti kaip atliekos, nes jose nebus nei pakankamai erotinio potencialo, nei mistinio kretinizmo.

Perspektyvos. Mūsų šimtmečio programa pasiskirstys į kasmet besikartojantį mūsų atsiradimą arba išnykimą. Todėl visi laikinieji meno streiko vykdomieji komitetai bus kaskart atšaukiami, jų skiriamieji ženkleliai nustos galioti, pavadinimas nebeturės prasmės, jie neturės jokių oficialių teisių. 3009 m. (o galbūt netgi daug anksčiau) išsivaduosime iš meno gniaužtų. Mes iš tiesų siekiame kapitalistinių visuomeninių santykių ir privilegijuoto menininko statuso sugriovimo. Tik tokiu būdu tikroji visų žmonių kūrybinė energija gali būti išlaisvina. Tikrai laisvoje visuomenėje menas taps atgyvena ir visos kultūrinės hierarchijos elementai bus išardyti. PAKILKIME SU SEKSUALINIAIS EKSPERIMENTAIS IR PIRMYN PROTĄ GNIAUŽIANČIŲ ORGAZMŲ LINK!

Laikinoji meno streiko bienalės aukščiausioji vieno taryba (Londonas)