Arbūzų cukruje viskas įvyko ir vyksta toliau, kaip ir mano gyvenimas vyksta arbūzų cukruje. Papasakosiu jums apie tai, todėl, kad aš čia, o jūs – toli.
Kad ir kur būtumėt, mes padarysim viską, ką galime. Kelias toks tolimas, o mes čia neturime kuo keliauti, išskyrus arbūzo cukrų. Tikiuosi, kad mums pavyks.
Aš gyvenu troboje netoli idMYRIO. Aš matau idMYRĮ pro langą. Jis gražus. Matau jį ir užsimerkęs, ir galiu paliesti. Šią akimirką jis šaltas ir sukasi kaip kažin koks daiktas vaiko rankoje. Nenutuokiu, kas tai per daiktas.
idMYRYJ – subtili pusiausvyra. Ji mums prie širdies.
Trobelė maža, bet miela bei patogi, kaip ir mano gyvenimas, ji pastatyta iš pušies, arbūzo cukraus ir akmenų, kaip ir beveik visa kita aplinkui.
Mes rūpestingai sulipdėme savo gyvenimus iš arbūzo cukraus ir leidomės į begalinius kaip svajonės kelius pro pušis ir akmenis.
Aš turiu lovą, kėdę, stalą ir didelę skrynią, kurioje laikau savo daiktus. Turiu žibintą, kuriame vakarais deginu arbūzų ir upėtakių aliejų.
Yra dar kai kas. Papasakosiu jums apie tai vėliau. Mano gyvenimas tykus.
Aš prieinu prie lango ir vėl pro jį pažvelgiu. Ties ilgu debesies pakraščiu šviečia saulė. Šiandien antradienis, ir saulė – auksinė.
Aš matau pušynus ir upes, tekančias pro tuos pušynus. Upės šaltos ir tyros, jose veisiasi upėtakiai.
Kai kurios iš upių vos keleto colių pločio.
Aš žinau tokią upę, kurios plotis – pusę colio. Žinau, nes išmatavau ją ir visą dieną sėdėjau šalia. Įpusėjus vidudieniui pradėjo lyti. Mes viską čia vadiname upe. Štai kokie mes žmonės.
Aš matau arbūzų laukus ir upes, tekančias per juos. Pušynuose ir arbūzų laukuose yra daugybė tiltų. Tiltas nutiestas ir priešais šią trobą.
Vieni tiltai padaryti iš medžio, seno ir išmarginto sidabru lyg lietus, kiti – iš akmenų, surinktų labai toli ir sudėliotų pagal šio tolio tvarką, dar kiti – iš arbūzo cukraus. Šitie man mieliausi.
Iš argūzo cukraus čia gaminame begalę daiktų, – aš jums apie tai papasakosiu, – ne išimtis ir ši knyga, rašoma šalia idMYRIO.
Viskas atsiskleis, keliaujant arbūzo cukruje.
Margareta
Šį rytą kažkas pabeldė į duris. Supratau, kas už jų iš to, kaip buvo pabelsta, ir girdėjau, kaip buvo einama tiltu.
Buvo užlipta ant vienintelės kokį nors garsą skleidžiančios lentos. Ant jos visada užlipama. Niekada nepajėgiau to suprasti. Ilgai galvojau, kodėl visada užlipama ant tos pat lentos, kaipgi nepavyksta jos išvengti, ir štai dabar buvo stovima už mano durų ir beldžiamasi.
Aš neatsiliepiau į beldimą, man tai tiesiog nerūpėjo. Nenorėjau beldėjo matyti. Žinojau, koks čia bus reikalas, ir nekreipiau dėmesio.
Pagaliau beldimas liovėsi, tiltu buvo sugrįžta atgal, ir, žinoma, užlipta ant tos pat lentos: ilgos lentos su kreivai sukaltomis vinimis, pritvirtintos prieš daugelį metų, taigi jos niekaip nebepataisysi; paskui buvo pasitraukta šalin, ir lenta nutilo.
Aš galiu vaikščioti tiltu šimtus kartų ir neužlipti ant tos lentos, bet Margareta visada ant jos užlipa.
Mano vardas
Jums turbūt bus smalsu, kas aš toks, bet esu iš tų žmonių, kurie neturi įprasto vardo. Mano vardas priklauso nuo jūsų. Tiesiog vadinkite mane tuo, apie ką galvojate.
Jei prisimenate tai, kas nutiko labai seniai: kažkas jums uždavė klausimą, o jūs nežinojote atsakymo.
Tai mano vardas.
Galbūt pylė smarki liūtis.
Tai mano vardas.
O gal kas nors paprašė jūsų padaryti šį ar aną. Ir jūs padarėte. Tada jums buvo pasakyta, kad viską padarėte blogai. "Atsiprašau, suklydau", – ir jums teko daryti ką kita.
Tai mano vardas.
Galbūt tai žaidimas, kurį žaidėte vaikystėje, arba mintys, tingiai jus užplūdusios senatvėje sėdint krėsle prie lango.
Tai mano vardas.
O gal kur vaikštinėjote. Ir aplink buvo pilna gėlių.
Tai mano vardas.
Galbūt įdėmiai žvelgėte į upę. Ir šalia buvo jus mylintis žmogus. Po akimirksnio prie jūsų turėjo prisiliesti. Ir šitai pajutote anksčiau nei patį prisilietimą. Ir prie jūsų prisilietė.
Tai mano vardas.
O gal kas nors jus pašaukė iš labai toli. Ir balsas buvo beveik kaip aidas.
Tai mano vardas.
Galbūt gulėjote lovoje jau bemaž priveikti miego ir staiga kažkodėl nusijuokėte iš kokio nors savo pokšto – šaunu taip pabaigti dieną.
Tai mano vardas.
O gal valgėte ką nors skanaus ir minutėlę pamiršote, kas tai, bet kramtėte toliau, žinodami, kad skanu.
Tai mano vardas.
Galbūt buvo vidurnaktis, ir ugnis gaudė lyg varpas krosnelėje.
Tai mano vardas.
O gal pasijutote prastai, kai ji jums šitai pasakė. Juk galėjo tai pasakyti kam nors kitam: kam nors, kas geriau išmano apie jos problemas.
Tai mano vardas.
Galbūt sietuvoje plaukiojo upėtakis, nors upė tik aštuonių colių pločio, ir mėnuo švietė virš idMYRIO, tamsūs arbūzų laukai suspindę išplaukė iš krantų, ir atrodė, kad mėnuo kyla iš kiekvieno augalo.
Tai mano vardas.
Ir aš norėčiau, kad Margareta paliktų mane ramybėj.
Fredas
Netrukus po to, kai nuėjo Margareta, pasirodė Fredas. Jo nedomino tiltas. Jis pasinaudojo juo vien tam, kad pasiektų mano trobą. Su tiltu Fredo daugiau niekas nesiejo. Jis tik perėjo jį, kad patektų pas mane.
Fredas paprasčiausiai atvėrė duris ir įžengė vidun.
– Sveikas, – pasisveikino. – Kaip reikalai?
– Krutu, – atsakiau. – Tik įnikęs į darbą.
– O aš tiesiai iš Arbūzų Reikalų, – tarė Fredas. – Eime ten rytoj ryte su manimi. Parodysiu tau kai ką su lentų presu.
– Gerai, – sutikau.
– Sutarta, – pasakė jis. – Pasimatysim šįvakar per pietus idMYRYJ. Girdėjau, kad šiandien valgį gamina Polina. Taigi bus skanu. Man jau mažumą įgriso Elo pateikalai. Daržovės visąlaik pervirtos, o ir morkos pabodo. Jei šią savaitę suvalgysiu dar nors vieną, imsiu rėkti.
– Taip, Polina gera virėja, – tariau. Iš tiesų tuo metu mane ne ypač domino maistas. Norėjau grįžti prie savo darbo, bet Fredas – mano bičiulis. Daug šaunių akimirkų praleidau su juo.
Iš Fredo kombinezono kišenės kyšojo kažin koks keistas daiktas. Man pasidarė smalsu. Tokių dalykų dar nebuvau regėjęs.
– Kas tavo kišenėje, Fredai?
– Radau šiandien eidamas per mišką iš Arbūzų Reikalų. Pats nežinau kas tai. Nieko panašaus anksčiau nesu matęs. O kaip tu manai?
Jis išėmė daiktą iš kišenės ir padavė man. Neišmaniau, kaip jį paimti. Pabandžiau laikyti taip, lyg tai būtų ir gėlė, ir akmuo vienu metu.
– Kaip šitą daikčiuką laikyti? – paklausiau.
– Nežinau. Nieko apie jį nežinau.
– Jis primena man tuos daiktus, kuriuos įNIRTIS su savo gauja iškasa Užmirštuose Reikaluose. Nieko panašaus nesu matęs, – tariau ir atidaviau tą keistenybę Fredui.
– Parodysiu jį Čarliui, – pasakė jis. – Gal Čarlis žinos. Jis viską žino apie čionykščius dalykus.
– Taip, Čarlis daug ką žino, – tariau.
– Ką gi, man jau metas, – pasakė Fredas. Jis įsikišo daiktą į kombinezoną. – Pasimatysime per pietus.
– Iki.
Fredas išėjo pro duris. Jis perėjo per tiltą nekliudydamas lentos, ant kurios visada užlipa Margareta – jos ji nepaliktų neužkliudžiusi, net jei tiltas būtų septynių mylių pločio.
Čarlio idėja
Išėjus Fredui man parūpo grįžti prie darbo: pamerkti plunksną į arbūzo sėklų rašalą ir rašyti ant šių saldžiai kvepiančių medžiu lapų, kuriuos pagamino Bilas skiedrų fabrike.
Štai sąrašas dalykų, apie kuriuos jums ketinu papasakoti šioje knygoje. Nėra jokio reikalo tausoti jį vėlesniam laikui. Galiu papasakoti ir dabar, kad ir kur būtumėt...
1. idMYRIS (gera vieta).
2. Čarlis (mano draugas).
3. Tigrai ir kaip jie gyveno, ir kokie gražus buvo, kaip numirė ir kaip kalbėjosi su manimi, ėsdami mano tėvus, ir kaip aš su jais kalbėjausi, ir kaip jie liovėsi ėdę mano tėvus, nors tai nė mažumėlės tėvams nepadėjo, niekas jiems tada jau nebūtų padėjęs, ir mes ilgai kalbėjomės, ir vienas iš tigrų man padėjo išspręsti aritmetinius uždavinius, paskui, baigdami ėsti mano tėvus, jie liepė man eiti šalin, ir nuėjau. Sugrįžau vėliau tąnakt ir sudeginau trobą. Štai ką mes darėme tais laikais.
4. Veidrodžių skulptūra.
5. Senasis Čakas.
6. Ilgi mano pasivaikščiojimai naktimis. Kartais valandų valandas stoviu vienoje vietoje beveik nejudėdamas. (Net vėjas buvo nurimęs mano rankoje.)
7. Arbūzų Reikalai.
8. Fredas. (Mano bičiulis.)
9. Beisbolo aikštė.
10. Akvedukas.
11. Daktaras Edvardsas ir mokytojas.
12. Nuostabi upėtakių veisykla idMYRYJ, kaip ją statė ir kas ten nutiko. (Tai puiki vieta šokti.)
13. Kapų brigada, Šachta ir Šachtos kartuvės.
14. Padavėja.
15. Elas, Bilas, kiti.
16. Miestas.
17. Saulė ir kaip ji keičiasi. (Labai įdomu.)
18. įNIRTIS ir jo gauja, ir vieta, kurioje jie kasinėdavo, Užmiršti Reikalai, ir kokių baisybių jie pridarė, ir kas jiems atsitiko, ir kaip aplink tyku ir gražu, kai jų nebėra.
19. Pokalbiai ir įvykiai, kurie čia nutinka diena iš dienos. (Darbas, prausimasis, pusryčiai ir pietūs.)
20. Margareta ir ana mergina, kuri naktimis nešiojosi žibintą, bet niekada nepriėjo arčiau.
21. Visos mūsų skulptūros ir vietos, kur laidojame savo mirusiuosius – taip, kad jų neapleidžia šviesa, per amžius sklindanti iš kapų.
22. Mano gyvenimas, kurį gyvenu arbūzo cukruje. (Pasitaiko ir blogiau gyvenanačių.)
23. Polina. (Ji man mieliausia. Pamatysite.)
24. Ir ši dvidešimt ketvirta knyga, parašyta čia per šimtą septyniasdešimt vienerius metus. Praėjusį mėnesį Čarlis man pasakė: "Atrodo, kad esi nelinkęs lieti skulptūras ir apskritai ką nors daryti. Gal parašytum knygą? Paskutinė buvo sukurta prieš trisdešimt penkerius metus. Metas kam nors parašyti naują". Paskui jis pasikasė galvą ir tarė: "Tai bent, prisimenu, kad ji buvo parašyta prieš trisdešimt penkerius metus, bet nepamenu, apie ką ta knyga. Vienas egzempliorius buvo lentpjūvėj". "Ar žinai, kas ją parašė?" – paklausiau. "Ne, – atsakė jis. – Bet jos autorius buvo toks pat kaip ir tu. Neturėjo įprasto vardo".
Aš paklausiau jo, apie ką buvo rašoma kitose knygose, dvidešimt trijose ankstesnėse, ir jis atsakė manąs, kad viena iš jų buvo apie pelėdas. "Taip, ji buvo apie pelėdas, dar buvo knyga apie pušų spyglius, labai nuobodi, ir dar viena, apie Užmirštus Reikalus, teorija apie tai, kaip jie prasidėjo ir iš kur atsirado.
Ją parašęs vaikinas, vardu Maikas, buvo toli nukeliavęs į Užmirštus Reikalus. Nuėjo kokį šimtą mylių, pradingo kelioms savaitėms. Nusigavo už aukštųjų Krūvų, kurios matyti giedromis dienomis. Jis sakė, kad už jų yra dar aukštesnės Krūvos.
Tas vaikinas parašė knygą apie savo kelionę į Užmirštus Reikalus. Knyga buvo nebloga, daug geresnė už anas, kurias randame Užmirštuose Reikaluose. Tos knygo baisios.
Jis pasakojo, kad keletą dienų klaidžiojo pasiklydęs ir aptiko tokius daiktus, dviejų mylių ilgio ir žalius. Ką nors daugiau apie juos papasakoti atsisakė, netgi savo knygoje. Tik pasakė, kad jie dviejų mylių ilgio ir žali.
Jo kapas ten, prie varlės skulptūros.
"Gerai žinau tą kapą, – tariau. – Jis šviesių plaukų ir vilki rūdžių spalvos kombinezoną."
"Taip, tai jis", – pasakė Čarlis.
Saulėlydis
Man pabaigus savo dienos darbą, jau čia pat buvo saulėlydis ir idMYRYJ netrukus turėjo būti pateikti pietūs.
Džiaugiausi, kad pamatysiu Poliną, valgysiu, ką ji pagamino, žiūrėsiu į ją per pietus ir galbūt susitiksiu su ja po jų. Mes galėtume eiti pasivaikščioti, tarkime, palei akveduką.
Paskui galbūt eisime nakvoti į jos trobą arba pasiliksime idMYRYJ, arba parkeliausime čia, jeigu tik Margareta vėl nesumanys belstis į duris eidama pro šalį.
Saulė leidosi už Krūvų Užmirštuose Reikaluose. Jos grįžo toli už atminties ribų ir švytėjo saulėlydy.
Mielas svirplys
Aš išėjau laukan ir akimirką stovėjau ant tilto žvelgdamas į upę apačioje. Ji buvo trijų pėdų pločio. Vandenyje stūksojo pora skulptūrų. Viena iš jų vaizdavo mano motiną. Motina buvo gera moteris. Nulipdžiau ją prieš penkerius metus.
Kita statula vaizdavo svirplį. Šitos aš nelipdžiau. Kažkas kitas ją nulipdė prieš daugelį metų, tigrų laikais. Tai labai miela skulptūra.
Man patinka mano tiltas, nes jis padarytas iš visų dalykų kartu: medžio, tolimų akmenų ir mielų arbūzo cukraus lentų.
Aš nužingsniavau į idMYRĮ per ilgas vėsias sutemas – jos plaukė virš manęs apgaubusios tartum tunelis. Įžengiau į pušyną, ir idMYRIS man pranyko iš akių, medžiai dvelkė šalčiu ir pamažu darėsi vis tamsesni.
Tiltų apšvietimas
Aš pažvelgiau pro pušis aukštyn ir išvydau vakaro žvaigždę. Ji švietė iš dangaus širdinga raudona šviesa – tokios spalvos mūsų žvaigždės čia. Jos visad tokios spalvos.
Priešingoje dangaus pusėje suskaičiavau antrą vakaro žvaigždę, ne tokią įspūdingą, bet tokią pat gražią kaip ir ta, kuri patekėjo pirma.
Aš priėjau tikrąjį ir apleistąjį tiltus. Jie kerta upę vienas greta kito. Upėje šokinėjo upėtakiai. Iššoko maždaug dvidešimties colių ilgio upėtakis. Gražuolė žuvis, – pamaniau. Žinojau, ilgai ją atminsiu.
Pamačiau keliu atkulniuojant kažkokį žmogų. Tai buvo senasis Čakas, jis atėjo iš idMYRĮ uždegti žibintų ant tikrojo ir apleistojo tiltų. Žingsniavo labai iš lėto, nes yra labai senas.
Kai kas tvirtina, jog jis per senas, kad apšviestų tiltus, jam derėtų likti idMYRYJ ir ilsėtis. Bet senasis Čakas su malonumu įžiebia žibintus, paskui sugrįžta ryte ir juos užgesina.
Senasis Čakas sako, kad visi turėtų ką nors dirbti, o jo darbas – apšviesti tuos tiltus. Čarlis jam pritaria. "Tegu senasis Čakas apšviečia tiltus, jei jam tai prie širdies. Antraip išdyktų."
Tai pokštas, nes senajam Čakui turbūt jau devyniasdešimt metų, nei daugiau, nei mažiau, ir jo išdaigos liko toli praeityje, toldamos dešimtmečių greičiu.
Senasis Čakas prastai mato, todėl pastebėjo mane vos akimirką prieš susidurdamas su manimi. Aš laukiau jo.
– Sveikas, Čakai, – pasisveikinau.
– Labas vakaras, – tarė jis. – Atėjau apšviesti tiltų. Kas šįvakar naujo? Atėjau apšviesti tiltų. Gražus vakaras, ar ne?
– Taip, – pritariau. – Puikus.
Senasis Čakas nužingsniavo prie apleistojo tilto, išsitraukė šešių colių degtuką iš kombinezono kišenės ir įžiebė žibintą tame gale, kuris arčiau idMYRIO. Apleistasis tiltas šitoks jau nuo tigrų laikų.
Anuo metu ant tilto pagavo ir užmušė du tigrus, paskui tiltas buvo padegtas. Tačiau ugnis sunaikino tik pusę jo.
Tigrų kūnai įkrito į upę, ir ligi šiol ant dugno galima įžiūrėti jų kaulus, išbarstytus tarp akmenų ir styrančius tai šen, tai ten iš smėlio: smulkius kaulelius, šonkaulius ir dalį kaukolės.
Greta kaulų upėje stovi skulptūra. Tai skulptūra žmogaus, kurį kadaise užmušė tigrai. Niekas nežino, kas jis toks.
Tilto niekas niekada netaisė, ir dabar tai – apleistasis tiltas. Abiejuose jo galuose yra žibintai. Senasis Čakas juos kasvakar uždega, nors kai kurie žmonės tvirtina, kad jis tam jau per senas.
Tikrasis tiltas visas padarytas iš pušies. Tai dengtas tiltas, ir ten tamsu kaip ausyje. Jo žibintai veido formos.
Vienas veidas – gražaus vaiko, kitas – upėtakio. Senasis Čakas uždegė žibintus ilgais degtukais, kuriuos išsitraukė iš kombinezono.
Apleistojo tilto žibintai vaizduoja tigrus.
– Palydėsiu tave iki idMYRIO, – pasakiau.
– Ne, ne, – paprieštaravo senasis Čakas. – Aš toks lėtas. Pavėluosi į pietus.
– O kaipgi tu? – paklausiau.
– Aš jau pavalgiau. Polina mane pamaitino prieš pat man išeinant.
– O kas vakarienei? – pasiteiravau.
– Ne, – pasakė senasis Čakas šypsodamasis. – Polina paprašė, kad nesakyčiau, kas šįvakar pietums, jei sutiksiu tave kelyje. Ji man liepė pažadėti.
– Pažįstu Poliną, – tariau.
– Ji man liepė pažadėti.
idMYRIS
Buvo jau beveik sutemę, kai pasiekiau idMYRĮ. Dvi vakaro žvaigždės dabar švietė viena prie kitos. Mažesnioji priartėjuo prie didesniosios. Jos buvo labai arti viena kitos, beveik lietėsi, paskui susiliejo ir tapo viena labai didele žvaigžde.
Nežinau, kaip žiūrėti į tokius dalykus: ar tai sąžininga, ar ne.
idMYRYJ žibėjo šviesos. Žvelgiau į jas leisdamasis kalva iš miško. Jos atordė šiltos, kviečiančios ir džiugios.
Prieš pat man įžengiant į idMYRĮ, jis pasikeitė. idMYRIS toks: visada keičiasi. Tai į gera. Užlipau laiptais į verandą, atidariau duris ir įėjau vidun.
Nužingsniavau per svetainę virtuvės link. Kambaryje nieko nebuvo, niekas nesėdėjo ant kušečių palei upę. Paprastai žmonės renkasi būtent šiame kambaryje arba būriuojasi po medžiais prie didelių akmenų, bet ir ten buvo tuščia. Išilgai upės ir tarp medžių žibėjo daugybė žibintų. Iki pietų buvo likę visai nedaug.
Kitame kambario gale man nosį pakuteno gardūs kvapai, sklindantys iš virtuvės. Išėjau iš kambario ir nužingsniavau koridoriumu, nutiestu po upe. Girdėjau, kaip viršum manęs šniokščia upė, tekėdama iš svetainės. Upės garsas glostė ausį.
Koridoriuje buvo visiškai sausa, ir aš užuodžiau malonius kvapus, atplaukusius čia iš virtuvės.
Kone visi buvo susirinkę virtuvėje: tai yra tie, kurie valgo idMYRYJ. Čarlis su Fredu kažką aptarinėjo. Polina kaip tik ruošėsi patiekti pietus. Visi laukė susėdę. Ji apsidžiaugė mane išvydusi.
– Sveikas, atvykėli, – pasisveikino ji.
– Kas vakarienei? – paklausiau.
– Troškinys, – atsakė Polina. – Kaip tu mėgsti.
– Puiku, – pasakiau.
Ji man švelniai nusišypsojo, ir aš atsisėdau. Polina vilkėjo naują suknelę, ši išryškino patrauklias jos kūno linijas.
Suknelė buvo su gilia iškirpte, ir buvo matyti švelnūs jo krūtų apvalumai. Mane viskas aplinkui džiugino. Suknelė saldžiai kvepėjo, mat buvo pasiūta iš arbūzų cukraus.
– Kaip sekasi su knyga? – paklausė Čarlis.
– Puikiai, – atsakiau. – Tiesiog puikiai.
– Tikiuosi, ji ne apie pušų spyglius, – pasakė jis.
Polina pirmiausia pateikė valgį man. Ji atnešė man didžiulę porciją troškinio. Visi pastebėjo ir tai, kad mane aptarnavo pirmą, ir porcijos dydį; visi nusišypsojo, nes žinojo, ką šitai reiškia, ir džiaugėsi dėl to, kas vyksta.
Daugumai nebepatiko Margareta. Kone visi manė, kad ji susimokė su įNIRČIU ir jo gauja, nors nebuvo nė vieno akivaizdaus įrodymo.
– Troškinys iš tikrųjų gardus, – tarė Fredas. Jis įsidėjo didžiulį šaukštą burnon, vos neapsiliedamas kombinezono. – Mmmm... Gardu, – pakartojo jis, paskui sumurmėjo po nosimi: – Daug geriau nei morkos.
Nedaug trūko, kad Elas būtų tai nugirdęs. Jis minutėlę įdėmiai pažiūrėjo į Fredą, bet, matyt, nelabai suprato, kas buvo pasakyta, nes netrukus atsipalaidavo ir tarė:
– Tikra tiesa, Fredai.
Polina tyliai nusijuokė – ji girdėjo Fredo žodžius, ir aš žvilgtelėjau į ją tarsi sakydamas: "Nesijuok per garsiai, mieloji. Juk žinai, ką Elas mano apie savo ruošiamą maistą".
Polina supratingai linktelėjo.
– Kad tik nebūtų apie pušų spyglius, – pakartojo Čarlis, nors praėjo daugiau kaip dešimt minučių po jo paskutinių ištartų žodžių – jie, beje, irgi buvo apie pušų spyglius.
Tigrai
Po pietų Fredas pasakė suplausiąs indus. "O ne", – paprieštaravo Polina, bet Fredas nieko nelaukęs ėmė tvarkyti stalą. Jis pakėlė keletą šaukštų ir lėkščių, ir kalba buvo baigta.
Čarlis pareiškė ketinąs eiti į svetainę, atsisėsti prie upės ir surūkyti pypkę. Elas nusižiovavo. Kiti pasakė dirbsią kas ką ir išsiskirstė tų darbų dirbti.
Ir tada parėjo senasis Čakas.
– Kur taip ilgai užtrukai? – paklausė Polina.
– Nutariau pailsėti prie upės. Užmigau, ir man prisisapnavo ilgas sapnas apie tigrus. Sapnavau, kad jie sugrįžo.
– Koks siaubas, – pasibaisėjo Polina. Ji suvirpėjo, kažkaip paukštiškai įtraukė pečius ir uždėjo ant jų delnus.
– Ne, viskas buvo gerai, – tarė senasis Čakas. Jis atsisėdo į krėslą. Sėdosi labai pamažu, o kai įsitaisė, atrodė, kad jis išaugęs iš to krėslo, taip į jį įsispraudė. – Šikart jie buvo kitokie, – tarė jis. – Jie grojo muzikiniais instrumentais ir mėgo ilgai vaikštinėti mėnesienoje. Jie sustojo ir ėmė groti prie upės. Gražūs buvo jų instrumentai. Ir jie dainavo. Pamenat, kokie puikūs buvo jų balsai.
Polina vėl suvirpėjo.
– Taip, – pasakiau. – Jų balsai buvo puikūs, bet aš niekada negirdėjau jų dainuojant.
– Jie dainavo mano sapne. Aš prisimenu muziką, bet neatmenu žodžių. Ir dainos jų buvo gražios, jie visai neatrodė baisūs. Turbūt aš jau senas, – tarė senasis Čakas.
– Ne, jų balsai iš tiesų buvo puikūs, – pasakiau.
– Man patiko jų dainos, – tarė jis. – Paskui pabudau, pasidarė šalta. Ant tiltų mačiau žibintus. Jų dainos buvo kaip tie žibintai su degančiu aliejumi.
– Man buvo šiek tiek neramu dėl tavęs, – pasakė Polina.
– Ne, – atsiliepė jis. – Aš atsisėdau ant žolės, atsirėmiau į medį ir užmigau, ir man prisisapnavo ilgas sapnas apie tigrus, jie dainavo dainas, bet aš neatmenu žodžių. Ir instrumentai jų buvo gražūs. Panašūs į žibintus.
Senojo Čako balsas pamažu nutilo. Jo kūnas glebo, kol ėmė atrodyti, kad šiame krėsle jis sėdėjo per amžius, rankas švelniai padėjęs ant arbūzų cukraus.
(...)
