Limonov Eduard „Raudų siena“
menas

         Rue de Lyon, vedanti nuo Liono stoties iki Bastilijos aikštės, – purvina, dulkėta, šlykšti gatvė. Ji plati ir galėtų vadintis, pavyzdžiui, aveniu, tačiau niekas niekada jai tokio vardo neduos. Bet kokiam architektui pasidarys gėda. Kaip gali aveniu atrodyti taip apgailėtinai! Tik viena rue de Lyon pusė apgyvendinta – nelyginė. Lyginėje, nuo sankryžos su Daumesnil aveniu iki pačios Bastilijos ankščiau tęsėsi vienoda akmeninė viaduko dešra – Bastilijos stoties liekanos. Stotimi išsprogusiame viename dešros šone stovėjo pastatas, vadinamas „Hospis 15-20“. Jame (jei tikėti pavadinimu) turėjo gulėti bejėgiai senukai ir chroniški ligoniai. Dabar „Hospis 15-20“ vietoje tingiai statomi žaisliniai naujosios Paryžiaus operos kubai ir sferos. Vadinasi, ši vieta dar ligi šiol mažai teapgyvendinta.

       Savo nelaimei išstudijavau šią seną gruoblėtą ir akmenuotą gatvę. Pirmaisiai savo gyvenimo Paryžiuje metais tekdavo lankytis šioje miesto dalyje. Rue Enard buvo (ir yra) užsieniečių registravimo centras. Tenai, pusę dienos prastovėjęs eilėje, gaudavau (spalva priklausė nuo slaptų kodų, kuriuos suteikdavo policijos biurokratai) kvietimą į prefektūrą pratęsti recepisse*. Gyvendamas trečiąjame, turėjau tįstis į dvyliktą arrondissements'ą pas flics'us**. Tokia tvarka, tokia ji ir liks. Flics'ai mūsų neklausia, kur patogiau ateiti. Tam, kad patekčiau pas juos, galėjau „paimti“ metro nuo Reuilly Diderot stotelės arba patraukti dar trumpesniu keliu rue Faubourg Saint Antuan, ši savo baldų parduotuvėlėmis linksmesnė, gyvesnė ir švaresnė, o vėliau pasukti į rue Reuilly, ir viskas. Tačiau aš pasirinkdavau rue de Lyon. Pasirinkdavau ją dėl to, kad joje buvo ginklų parduotuvė.

       Pas mus, Paryžiuje ginklų parduotuvių nemažai. Jose parduodami ginklai nepasiekiami visiems žmonėms be pasų, vietoj jų besinešiojantiems lengvabūdiškus keturgubai sulenktus popierėlius. Tiesa, žmonėms su pasais ginklus įsigyti irgi nelengva, tačiau asmuo be paso siekia jo daug energingiau. Man reikėjo prisiartinti prie rue de Lyon parduotuvės, pasistiprinti. Prieš eidamas pas flics'us, prieš stovėdamas žeminančioje eilėje tarp tautinių mažumų atstovų, tarp visokių išsigandusių negrų, vietnamiečių, arabų ir kitų (nei vieno baltaodžio žmogaus... vienąkart tik pasiklydusi skandinavų senutė, ir viskas!), aš žingsniavau tiesiai link sunkvežimių purvu aptaškytų, apdulkėjusių dviejų storo stiklo vitrinų. Nuginkluotas, lyg nugalėtos armijos karys, stovėjau, rankos kišenėse, ausyse švilpė vėjas, nes niekas neužstoja nuo jo plačioje rue de Lyon, stovėjau ir godžiai stebeilijausi į Smith&Wesson'us, Colt'us, Walter'ius, Herrstahl'io brauningus, Izraelio mistraljezę Uzi... „Tir en rafale“*** – gyrėsi po ja prilipinta etiketė. Serijomis, mąsčiau, serijomis... cha... Mane hipnotizavo plieniniame metale sukaupta jėga, sumažinta iki vienas prie kito prigludusių geležinių raumenų. Atsitraukdavau dešimt žingsnių, bet, ramindamas save, neva dabar užsieniečių registravimo centre lankytojų antplūdis, neva protingiau truputį palaukti, tuoj pat sugrįždavau ir vėl prilipdavau prie stiklo. Ne, nė karto neužėjau į parduotuvę, nes buvau įsitikinęs, kad nieko kito, išskyrus peilį, negaliu įsigyti... Turint recepisse, be pilietybės jie man neparduos net medžioklinio šautuvo. O man ir nereikia medžioklinio, peilis man irgi ne prie ko, du juos jau turiu... Jei galėčiau, įsigyčiau mistraljezę Uzi. Ir dar ką nors... Stovėdamas prie vitrinos, nefantazavau, aš visą laiką užgniaužiu fantazijas joms vos beprasidedant... Mano svajonės daugiau negu Uzi nė karto nesiekė. Jau vaikystėje oberleitenanto sūnų (kad tokį vokišką laipsnį turėjo mano tėvas, sužinojau iš vokiečių leidyklos „P.S.“ katalogo) supo ginklai. Į TT pistoletą, kurį tėvas vėliau pakeitė Makarovu, į Kalašnikovo automatą ir kulkosvaidį tada aš nekreipiau jokio dėmesio! Vienuolikos metų laksčiau gatvėmis su belgišku brauningu – kaimynas majoras išėmė šovinius ir davė vienai dienai panešioti. Kartą, prisimenu, mano motina Raja dešimtą valandą negrįžo namo, užtruko eilėje (belaukdama baldų), tada tėvas įsigrūdo į kišenę pistoletą ir mes išėjome jos ieškoti į Saltovskio kaimo tamsą. Du vyrai. Tik vaikystėje, toje šalyje rytuose, aš trumpam paragavau valdžios būdamas oberleitenanto Venjamino, turinčio Makarovo sisitemos pistoletą, sūnumi. Mums einant, tėvo kelnėse tabalavo puikiai žudanti devynių milimetrų kulka, ir ne viena, visa skaitlinga jų kompanija. Ėjome Materialistų gatve, tamsoje suboluodavo du trys šviestuvai, po kuriais mindžikavo dideli ir pikti dėdės. Tačiau mes jų nebijojome, mes turėjome vieną daikčiuką...

       Vėjas kirto ausin dulkių sauja, ir aš iš Saltovskio kaimo sugrįžau į rue de Lyon. Šalia stovėjo susikūprinęs arabų dėdulė didele, nuo šalčio paraudusia nosimi ir nudrengta kepuraite. Jis neatsitraukdamas stebėjo raumeningą karabino gyvastį, spindinčią matine melsva šviesa. Žvilgsnis buvo liūdnas. Nesišypsodami, tačiau jausdami abipusę simpatiją, mes trumpai susižvalgėme, neištarėmė viens kitam nė žodžio. Aš patraukiau prie antros vitrinos, išmintingai palikdamas jį vieną su karabinu. Taip palieka draugą su jo mylimąja.

       Vėliau, stovint toje suknistoje eilėje, pakaušis į pakaušį, kada jie dar net neatvėrė durų... dabar visa ši begėdystė organizuota geriau, o tada, paniškai bijodami naujos valdžios, socialistų, „entrangers'ai“ prisistatydavo vos tik išaušus, nervuodavosi, bėginėdavo šen ir ten, patikėdavo eilės numerį kaimynui, vis tripinėjo lyjant ir sningant; stengiausi galvoti ne apie flics'us, o apie ginklus. O jei ir ne apie juos, tai bent jau apie karą! Linksminausi įsivaizduodamas eilės kaimynus mano režimo kuopos, bataliono kariais, bandžiau iš išorės įvertinti, koks iš kiekvieno išeitų kareivis. Keletas jų nė velnio niekam netiko, šiuos bedrausmius dezertyrus reiks sušaudyti jau po pirmo mūšio, kiti, priešingai, atrodė tapsią puikiais ir drąsiais kariais. Aš visiškai neįsivaizdavau esąs didysis pulkininkas, man pilnai pakako ir karininko laipsnio, oberleitenanto, kaip tėvui. Buvau įsitikinęs, kad oberleitenato esu vertas. Nes karyboje, kaip ir civiliniame gyvenime, vertinamas ne isteriškas elgesys, o ramybė, pasitikėjimas ir pedantiškumas. „Vaikinai gerbė mane visur, kur tik teko pabuvoti... Vaikinai iš skirtingų socialinių sluoksnių, įvairūs vaikinai, tai kodėl gi aš netiksiu įsakinėti ginkluotiems žmonėms“ – mąsčiau. Nepasimečiau gaisro metu (du kartus), nesudrebėjau skęstant jūroje (irgi du)... Prisimenu, kaip Elas, senas Niujorko advokatas, vieno priėmimo pas mano bosą milijonierių metu ištarė: „Edvardai, tu man primeni manosios kartos good old boys. Tavim, vaikine, galima pasikliauti“. Elas paplekšnojo man per petį. Bosas su Elu bendravo iš būtinumo, šis turėjo blogą reputaciją, advokatavo neaiškiems žmonėms itališkomis pavardėmis iš Bruklino ir Mažosios Italijos, išvydęs Elą savo party, bosas raukydavosi. Tačiau aš, jo tarnas, apie Elą buvau kitos nuomonės, visad maniau, kad Elas – hard and real man, tuo tarpu bosas – keturiasdešimtmetis berniukas, išsiknisinėjantis savo automobiliais ir verslais. Mano bosas Stivenas Grėjus buvo kažkuo panašus į ankstesnių laikų Bernarą Tapį... „Man“... Tarp vyrų visada aišku, kuris „man“, o kuris ne. Tikram vyrui, Elui, aš patikau ir tada tuo labai didžiavausi. Didžiuojuosi savim ir dabar. Elas vilkėjo senamadišku tvido kostiumu, praretėjusi penkiasdešimtmečio skiauterė suglostyta atgal... Jo kartos „good old boys“ turbūt ir buvo visi tie tipai itališkomis pavardėmis, kuriuos jis gynė...

       Man pakakdavo apsilankymo prie rue de Lyon vitrinos, kad ištverčiau ceremoniją pas flics'us rue Enard. Per tuos žygių metus, kas trys mėnesiai, aš daug ką sužinojau apie ginklų parduotuves. Supratau, kad ginklų parduotuvės vitrina – dabartinio vyro raudų siena. Jis ateina čia apverkti per jėgą atimto jo vyriškumo. Liūdnas, įbedęs kaktą į stiklą, jis tyliai meldžiasi ir viliasi buvusios savo galios. Prie ginklų parduotuvės vitrinos prieina labai skirtingi žmonės. Taip, jie seni, aptriušę, visko matę, negrįžtamai iššvaistę savo gyvenimus, bet pasitaiko ir akiniuotų pedantiškų buržua naujais paltais, ir raudonskruosčių tipų su džinsais, sportbačiais ir degančiomis akimis, dėl kurių, kaip poetiškai sakoma Rusijoje, „kalėjimas verkia“. Vienąkart prie vitrinos aptikau rūstų mažą kuprių gelsvai žaliu veidu, strazdanotu kumšteliu prie veido spaudžiantį nosinę. Tai mane sujaudino. Apie ką jis mąstė, šis mažytis nesusiformavęs neūžauga kuproje pratrinta striukele?

       Raudų sienas ėmiau lankyti jau Vienoje. Pirmąjį vakarietišką ginklą – tvirtą vokišką Zolingeno peilį, panašų į vermachto durtuvą, nusipirkau ginklų parduotuvėje Brodvėjuje, pačiame Times skvere. Ji buvo įsikūrusi tarp „Records“ ir „Times Square Empire“ parduotuvių, pastarojoje prekiavo lėlėmis, dramblio kaulo dirbiniais, skrudintuvais, šviestuvais, portfeliais, dirbtinės odos piniginėmis, King Kongo kaukėmis, Empire State Building statulėlėmis, marškinėliais „I love New York“ ir dar šimtais visokio turistams skirto šlamšto. Už „Records“, po pornografinio kinoteatro stogeliu prekiavo kukurūzų spragėsiais, nuo tada mano pasąmonėje peilio ar durtuvo vaizdas natūraliai susisiejo su šių spragėsių kvapu. Savaime suprantama, prieš įeidamas į vidų ilgiau kaip valandą prastovėjau prie vitrinos. Prie šitos raudų sienos stoviniavo ištisas būrys. Didžiuliai, bet vikrūs juodaodžiai įdėmiai spoksojo į taip geidžiamus daikčiukus, kas į Mauzerio pistoletą kulkosvaidį, kas į Vinčesterį. Atmenu, pačiame vitrinos centre, ant raudono aksomo skiautės puikavosi garsusis italų 6,5 mm Karkano M.91. Būtent juo Osvaldas nušovė Kenedį. Nežinau kam, bet aš suskaičiavau saviškius. Prie raudų sienos stovėjome šešiese... Buvo dar vienas, tačiau šis... nesuprasi, ar jis domėjosi Karkano M.91, ar laukė patogios progos įlįsti į svetimą kišenę, o gal tikėjosi apiplėšti praeivius legaliai, ant kartoninės dėžės išsidėliojęs kortas... Parduotuvės durys buvo svetingai atvertos, pro jas dvelkė šalčiu, švaistomu dosniai, amerikietiškai. Aš įžengiau į kondicionuojamą patalpą. Iki skylių nuskalbtais džinsais, pirktais Channel street, kelnės 1 doleris 25 centai, švarkas 3 doleriai. Aborigenui nesunku iškart atspėti, koks aš paukštis.

       – Kuo galiu Jums padėti, young man? – paklausė salesman'as Zigmundas Froidas. Juodaakis, įtartinai linksmas, jis šnekėjo darkyta anglų kalba, kuri liudijo daug žemesnę už porininko kilmę, tačiau iš gudrių jo akių matėsi, kad praktika bei patirtis padarė jį puikiu žmonių sielų žinovu.

       – Noriu peilio, – atsakiau. – Man jo reikia.

       – Matau, young man, – sutiko Froidas. – Tau jis tikrai reikalingas. – Tokių gentainiai paprastai pasižymi iškalba. Niujorko valstijos valdžia ypač apsunkina ginklų pardavimą gyventojams, parduotuvė beveik tuščia, vargšelis Froidas tikriausiai kentėjo nuo prievartinio mutizmo... Tiesa, jis galėjo bendrauti su kitais salesman'ais... – O, tau baisiai reikia peilio, young man, – šūktelėjo jis ir užjaučiamai pažvelgė. Ką daugiau jis galėjo pasakyti? Mano apranga – tokią įmanoma atrasti šiukšlyne, sandalai irgi iš tos pačios kolekcijos, kontaktinės linzės apsinešusios neaiškios kilmės nešvarumais, jos skaudžiai žeidė akis. Paraudusiomis akimis aš tikriausiai atrodžiau ligoniu. Tada daug gėriau, fizionomija nuolat sutinusi, rūkiau stiprią marichuaną ir... trumpai tariant, nebuvau geriausios formos. „Young man, gerokai vėtytas gyvenimo“ – taip aš vertinau save, žiūrėdamas į veidrodį. Nežinojau, ar išsikrapštysiu iš visų savo istorijų.

       – Kiek pinigų gali išleisti? – paklausė Zigmundas Froidas.

       – Dvidešimt dolerių.

       – Gaila, – pasakė jis. – Už dvidešimt du turim puikų vokišką kareivišką peilį. Jie – germans'ai – žino, kaip pasiųsti žmogų į kitą pasaulį. Nori pasižiūrėti?..

       Aš norėjau. Be dvidešimtinės turėjau dar krūvą monetų, išmėtytų po visas džinsų kišenes, tačiau nebuvau įsitikinęs, ar iš jų prisirinktų du doleriai. Šiaip ar taip, su savimi pasiėmiau visus money, kitą čekį iš Velfero turėjau gauti tik po penkių dienų. Ši aplinkybė mane mažai jaudino, jau suleidau šaknis Niujorke, be money čia galėjau pratempti ir penkis šimtus penkiasdešimt penkias dienas. Žinojau kaip. Vienintelis rimtas tokio gyvenimo trūkumas yra tas, kad tada negali būti vienas. Patyriau nuosavu kailiu, kad stipriai išvystytoje kapitalistinėje visuomenėje vienatvė kainuoja pinigus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, juk žmonės bijo vienatvės ir nuolat ieško bendravimo. Tad kodėl vienuma kainuoja money?..

       – Nori pasigrožėti? – pakartojo jis.

       – Taip.

       Jis nerūpestingai paliko mane vieną ir pasišalino gilyn į vidų. Beje, ant visų vitrinų kabėjo spynos, o dideliame parduotuvės angare vaikštinėjo dar du salesman'ai ir keletas pirkėjų. Jis grįžo ir priešais mane padėjo gruoblėtos kiaulės odos makštyje paslėptą daiktą. Ištraukė jį. Sunki rankena, stiprūs ašmenys su dviem kanalėliais nutekėti kraujui. Instrumentas, skirtas ne ką nors perpjauti, ne lengvai, chuliganiškai brūkštelti per veidą, ne, rankose jis laikė instrumentą, skirtą smeigti giliai, pasiekti kūno gilumoje slypinčius vidaus organus.

       – Matai, – ištarė Zigmundas Froidas, – tai būtent tai, young man, ko tau reikia. Smeigia giliai ir iki galo. Tu juk ruošiesi medžioti laukinius žvėris, ar ne? Joks žvėris neatsilaikys prieš tiesų tvirtos rankos smūgį.

       Apčiupinėjau peilį, perskaičiau užrašus, liudijančius vokišką jo kilmę. – Ar neturite tokių, žinot, kurių ašmenys patys iššoka... Su spyruokle?

       – Ho, son, – nusijuokė jis. – Tokie uždrausti įstatymu. Forbidden. Verbotten! – jis kažkodėl pakartojo vokiškai. – Patikėk manim, son, tie žaisliukai su spyruoklėmis, su mygtukais – jie skirti lengvabūdžiams frics'ams, chuliganams, o ne rimtiems žmonėms. Tau, son, siūlau rimtą kovos draugą. Peilis tikriems vyrams. Imk jį, jis neišspręs visų tavo problemų, tačiau jo draugijoje kai kurios iš jų tau pasirodys visai nesvarbios. Zigmundas nužvelgė mane savo psichoanalitiko žvilgsniu.

       – Jūs vokiečių žydas? – paklausiau.

       – Taip. O ką, jaučiasi tautinis patriotizmas?

       – Jaučiasi. Be to, jūs panašus į Zigmundą Froidą. Jums jau taip sakė? Į psichoanalizės tėvą.

       – Geriau jau būčiau panašus į „Chase Manhattan Bank“ prezidentą, young man, – atsakė jis. – Imi peilį?

       – Jei sukrapštysiu dvidešimt du dolerius.

       Išsitraukiau dvidešimtinę, išbėriau monetas, ir mes ėmėme skaičiuoti. Išėjo 21 doleris ir 54 centai.

       – I'm sorry, – ištariau.

       – Take it, – jis stumtelėjo peilį link manęs. – Jis gi tau reikalingas. Niujorkas – rimtas miestas, young man.

       Jis ėmė braukti monetas nuo neperšaunamo stiklo prekystalio ir berti jas į delną. Po drumstu stiklu su visur išvedžiotais laidais gulėjo jau visiškai rimti dalykai. Didžiulių kalibrų revolveriai. Tarp jų pastebėjau „Mauzerį 57“. Nuo šūvio iš jo žmogaus galva su pilkomis smegenimis išsitaško į šonus kaip prinokęs melionas.

       Jis palūkuriavo, palinkęs prie saujos. Iškrapštė dešimt centų.

       – Take a dime****. Kam nors paskambinsi. Praneši, kad esi gyvas.

       Iki Brodvėjaus toli, tačiau kartais aš pasirenku rue de Lyon. Prie vitrinos visada stovi male!***** Man atrodo, kad šioje tuščioje gatvėje bailūs ir uždari vyrai gali iki valios grožėtis iš jų atimtu vyriškumu. Štai, tarkim, prie rue Richeleu parduotuvės, didesnės ir gausesnės, jie stoviniuoja daug rečiau. O rue de Lyon jie stypso visada, per lietų ar vėją, per asfaltą lydantį karštį... Jų akys nepakeliamai liūdnos. Kaip iškastruoto katino, kuriam šeimininkas atėmė vyriškumą, kad šis nekeltų rūpesčių savo romantiškomis aistromis.


    * – leidimas gyventi (pranc.)
     ** – policininkus (pranc.)
     *** – šaudymas serijomis (pranc.)
     **** – imk monetą (angl.)
     ***** – jis, vyras, patinas (angl.) 

    Iš rusų kalbos vertė Darius Pocevičius

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti