Kategorija: menas

Paskelbta: 2008 m. vasario 16 d.

        Autobusas rieda keliu, kuris driekiasi virš prarajos. Visi keleiviai bijo net žvilgtelti į apačią. Tačiau juo vyksta vienas žmogus, kuris visiškai ramus. Šis žmogus baigė verslo koledžą, ten jį išmokė laisvosios rinkos dėsnių.

       Autobusas posūkyje pakrypsta į šoną ir krenta žemyn. Keleivius apima baisi panika, tačiau jis vienintelis nė kiek nesibaimina, nes tvirtai žino, jog niekas nenukentės.

       Jis mąsto taip:

       1. Niekas iš mūsų nenori žūti.

       2. Tam, kad liktų gyvas, kiekvienas pasiruošęs atiduoti paskutinius savo pinigus.

       3. Keleivių tarpe atsirado milžiniška gyvybės paklausa.

       4. Pagal laisvosios rinkos dėsnius tuojau pat atsiras ir pasiūla.

       5. Pasiūla patenkins paklausą, rinka pati susireguliuos, ir niekas nežus.

       6. Keleiviai perves savo pinigus į išgelbėtojo banko sąskaitą.

       7. Visi liks patenkinti.

       Autobusas nukrenta į prarajos dugną ir sudūžta. Virš sulankstyto metalo ir sudarkytų kūnų krūvos lengvai plevena amžina laisvosios rinkos dvasia.

Kategorija: menas

Paskelbta: 2008 m. vasario 15 d.

        Andriaus Bielskio, filosofo bei NK95 signataro, interviu su režisieriumi Oskaru Koršunovu.

       Andrius Bielskis: Neseniai susikūrė NK95 intelektualinis judėjimas, kuriam atvirai pritari ir palaikai. Metinės konferencijos „Naujosios kairės juodraštis 2007“ metu vyko tavo režisuoto spektaklio „Shopping and Fucking“ skaitiniai. Ši Marko Ravenhillo pjesė yra kairuoliškas kūrinys, kritikuojantis vis giliau į nūdienos visuomenės kūną besiskverbiantį vartotojišką kapitalizmą. Spektaklio premjera vyko 1999 metais, t.y. tuomet, kai vartotojiška kultūra Lietuvoje dar tik formavosi. Nepaisant to, kad spektaklis nuo pat pradžių buvo labai populiarus, jo kairuoliškas socialinės kritikos užtaisas nebuvo deramai įvertintas ir suprastas. Kodėl taip atsitiko? Kodėl net ir nūdienos Lietuvoje menas, ypač teatras, vis dar yra daugiau konservatyvus, o ne socialiai angažuotas, socialiai jautrus bei bandantis kritiškai reflektuoti mūsų kultūrinę realybę, tai yra toks, koks jis yra likusioje Europoje?

       Oskaras Koršunovas: Žiūrovų reakcija į šį spektaklį iš tikrųjų buvo labai karšta. Bet iš esmės tik dabar, t.y. po aštuonių metų, atsiranda labiau adekvatūs vertinimai. Pavyzdžiui, kai kurie teatro kritikai kalbėjo, kad „Shopping“ yra lyg veidrodis, į kurį pažiūrėjusi visuomenė išsigando pati savęs. Šis spektaklis kalba apie labai aktualius dalykus, kurie mūsų visuomenėje dar tuomet nebuvo aiškiai įvardinti. Toks teatras ir turi būti – jis privalo aplenkti savo laiką bei nuspėti tendencijas, kurios dar tik formuojasi, nuspėti visuomenės jausenų ir vidinių įtampų užuomazgas, kurios visiškai pasireikš tik žymiai vėliau. O tai, kad buvo konservatyvių vertinimų, – tiesa. Pavyzdžiui, kai kas įrodinėjo, kad tai tarsi blogio propagavimas, kuris ateina iš Vakarų ir kapitalizmo. Žodžiu, tai, kas vyksta scenoje, yra tik nešvankybės. Tokie komentatoriai iš esmės nesugebėjo išsivaduoti iš sovietinės įtakos, nes kaip tik sovietinėje ir postsovietinėje Rusijoje ilgai vyravo įsitikinimas, kad Vakarai yra blogis, todėl viskas, kas iš jų ateina, yra taip pat blogis. Šio mąstymo buvo ir yra Lietuvoje, nepaisant to, kad tokie vertinimai dengėsi savo kultūriniu konservatyvumu.

       Kita vertus, buvo tokių žmonių, kurie labai tiksliai įvertino spektaklį, kritiškai pažvelgę į besiformuojančias socialines tendencijas bei į tai, kas vyksta aplinkui. Visko pardavimo ir perkamumo kultas bei tikrų vertybių sunykimo problema buvo daugeliui suprantama. Pavyzdžiui, vienoje diskusijoje su žiūrovais (tokias diskusijas mes dažnai rengdavome po spektaklio) kunigas Julius Sasnauskas pasakė, kad tai yra giliai religinis spektaklis. Tad jis yra ne tik kairysis, bet giliai krikščioniškas, nes parodo tuos mažutėlius, kurie yra labiausiai nuskriausti, užmiršti, bet kurie iš tikrųjų yra arčiausiai Dievo. Šia prasme esu įsitikinęs, kad tikroji krikščionybė yra kairė, nes tai, ką tais laikais kalbėjo Kristus (pavyzdžiui, lengviau kupranugaris pralys pro adatos skylutę, nei turtuolis pateks į dangaus karalystę), buvo ne tik labai drąsu, bet ir revoliucinga.

       Labiausiai socialiai tikslus ir kairuoliškas teatras yra Vokietijoje, kuris be kita ko yra labai stipriai remiamas valstybės, tačiau jis niekada nėra valstybės ruporas. Šia prasme teatras Vokietijoje yra visiška priešingybė teatrui Rusijoje, kurioje jis taip pat yra remiamas valstybės, bet visada buvo ir yra valstybės ruporas. Kita vertus, Švedijoje teatras yra daug konservatyvesnis, tačiau taip pat labai socialiai reikšmingas – daug visuomeninio dėmesio skiriama teatrui, t.y. tiek karališkajam, tiek ir alternatyviems ar valstybiniams teatrams. Kiek kitaip yra Italijoje, dar kitaip Anglijoje ar Prancūzijoje. O sakykime Amerikoje teatro beveik nėra, bet jo vaidmenį atlieka labai teatralizuotas ir ideologizuotas Holivudas.

       Bet kokiu atveju, teatras yra lyg veidrodis, atspindintis tai, kas vyksta pačioje visuomenėje. Teatre galima daryti daug išvadų apie pačią visuomenę, apie tai, kas vyksta vienoje ar kitoje šalyje. Teatro tikslas nuo pat Antikos laikų buvo fiksuoti nepagražintą tikrovę, į kurią mes nenorime žiūrėti ir kurios mes nematome, nepaisant to, kad ji yra tiesiog prieš mūsų akis. Toks buvo Sofoklio „Oidipas“, nors šioje dramoje Sofoklis gynė aristokratus, kritikavo demokratiją ir bandė įbauginti žmones, sakydamas, kad jei jie per daug pasitikės savo jėgomis, tai galų gale ims miegoti su savo motinomis ir žudyti savo tėvus. Kaip bebūtų, net jei tokia buvo sofokliško teatro dingstis, t.y. „dešinioji“, teatras graikams buvo tas reikšmingas įvykis, kuris praverdavo sielos akis į nepagražintą ir kitų neprimestą tikrovės suvokimą. O tai, mano manymu, yra esmiškai kairuoliška nuostata, t.y. priešinimasis iš anksto suformuotam ir kritiškai nepatikrintam tikrovės suvokimui.

       Tad man labai keista, kad teatras dažniausiai būna konservatyvus ta prasme, jog siekia jau egzistuojančių ir aprobuotų vertybių patvirtinimo. Žiūrovai eina į tokį teatrą arba gerai praleisti laiko, arba patvirtinti tai, ką jau žino ir seniai suprato, pasakyti „taip“ neabejotinoms ir kitų kažkada sukurtoms vertybėms. Būtent toks teatras susilaukia didžiausio įvertinimo ir valstybės dėmesio, taip tapdamas negyvu kultūriniu fasadu. Man toks teatras nepriimtinas.
 

       A.B: OKT repertuaras yra labai platus – nuo Sofoklio, Šekspyro, Strindbergo iki naujosios dramaturgijos. Nesunku suprasti, kodėl rimtas režisierius nori statyti klasiką. Tačiau kuo reikšmingi yra tokie naujieji dramaturgai kaip Markas Ravenhillas, Sarah Kane, Marius von Mayenburg ar Goran Stefanovski? „Šaltas vaikas“, „Shopping“, „Ugnies veidas“, „Geismas“ – tai spektakliai, kuriuos nėra lengva žiūrėti. Kodėl verta statyti tokius spektaklius kaip „Ugnies veidas“ ir „Shopping“, spektaklius, kurie yra ne tik sunkūs, bet ir žiaurūs bei pilni prievartos? (Žinoma, šiuo klausimu aš provokuoju, nes tikiu, kad juos būtina ne tik statyti, bet ir žiūrėti jau vien dėl to, kad pabustumėme iš savo saugaus buržua snaudulio ir suvoktumėme, kiek daug susvetimėjimo esama nūdienos vartotojiškoje visuomenėje, visuomenėje į kurią mes taip naiviai veržėmės ir į kurią „pagaliau“ patekome.)
 

       O.K: Mūsų teatras turi tam tikrą repertuarinę logiką. Jo koncepcija yra statyti klasiką kaip šiuolaikinę dramaturgiją, o šiuolaikinę dramaturgiją statyti taip, lyg ji būtų klasika. Naujoji dramaturgija man reikšminga, nes tikiu, kad tai, ką išgyvename tiek laiko, tiek patirties prasme, yra labai vertinga. Kitaip tariant, laikmetis ir dabarties patirtis bei tai, kaip mes suprantame save dabartyje, yra labai reikšminga mūsų teatrui, kuris siekia be jokių pagražinimų, pasaldinimų ar moralizavimo parodyti tai, kokie mes esame čia ir dabar. Visa tai man buvo reikšminga nuo pat 1990-ųjų.

       Tuomet Lietuvos teatriniame pasaulyje vyravo sąmoningai neartikuliuota nuostata, kad 10 dešimtmečio pradžia yra kažkoks netikras, pereinamas laikas, vadinasi, ilgainiui ateis „tikras laikas“ ar „geri laikai“. Tuo tarpu iš tikrųjų vyko labai daug ir labai fundamentalių pokyčių: žlugo imperija, subyrėjo viena vertybių sistema, kūrėsi kitos vertybės, žmonės ėmė keistis. Tie, kurie anksčiau buvo menininkai ar intelektualai, kurie studijavo režisūrą, literatūrą ar filosofiją, viską metė, išėjo į verslą, išvažiavo į užsienį ar pan. Žodžiu, vyko didžiuliai psichologiniai pokyčiai, į kuriuos teatras nesugebėjo adekvačiai reaguoti.

       Gal dėl to 1990-aisiais pastatytas „Ten būti čia“ tapo toks neįtikėtinai populiarus. Jis pataikė į patį žiūrovų savijautos, psichikos ir pasaulėžiūros nervą. Iš esmės „Ten būti čia“ buvo tiksli to laiko, kuomet vyko Dainuojanti revoliucija, refleksija ir diagnozė. Iki 1990 metų teatras, kaip ir daugelis kitų kultūrinių institucijų Lietuvoje, buvo dvasinės rezistencijos bei priešinimosi sovietinei tvarkai vieta. Tačiau šių įvykių metu jis nustojo ja buvęs, nes rezistencijos vieta natūraliai tapo gatvė. Teatras, kuris bandė tiesiogiai tai reflektuoti, nebuvo labai įdomus, nes gatvėje visi šie įvykiai vyko kur kas autentiškiau. Tuo tarpu „Ten būti čia“ kalbėjo apie tai, kas vyko žmonių psichikoje, mūsų viduje. Už viso patriotizmo slypėjo gilus vidinis nerimas. O gal viskas galėjo įvykti kitaip? O gal nieko ir neįvyko? Gal viskas yra dūmai? Kas bus toliau? Kaip mes gyvensime? Žodžiu, pavyko taip giliai įsiskverbti į to meto jauseną bei fundamentalų vidini nerimą, iš kurio, kad ir kaip bebūtų paradoksalu, žiūrovai spektaklių metu negalėjo sustoti kvatoję.

       Tad kaip tik tokiame kontekste aš suprantu naująją dramaturgiją. Inscenizacija pagal Daniilą Charmsą, žinoma, negali būti siejama su XX a. pabaigos naująja dramaturgija, tačiau „Ten būti čia“ apčiuopė esminį mūsų nerimą čia ir dabar, t.y. vidinį revoliucinės Lietuvos nerimą, paversdamas jį žiūrovų nesuvaldomu juoku.

       Praeito dešimtmečio vidury, tuomet, kai atsirado tokie kūriniai kaip „Roberto Zucco“ ir „Shopping“, Europoje įvyko kažkoks lūžis. Galbūt visuomenė pasidarė labiau turtingesnė, gal įvyko dar kitokie pokyčiai, sunku vienareikšmiškai atsakyti, tačiau kaip tik tuomet atsirado naujoji dramaturgija (Sarah Kane, Mark Ravenhill, Marius von Mayenburg ir kt.). Šiandien tokios skaudžios dramaturgijos nebėra. OKT labai laiku sureagavo į šiuos naujus kūrinius. Pavyzdžiui, „Roberto Zucco“ buvo pastatytas nepraėjus nei metams po pačios pjesės publikavimo. Mes buvome vieni iš pirmųjų pastatę šią pjesę ir tik po to visoje Europoje ir pasaulyje ji tapo kultinis teatrinis reiškinys. Panašiai buvo su „Shopping“ ir „Ugnies veidu“ – jie taip pat buvo pastatyti vieni iš pirmųjų Europoje. Pastarojo pastatymas Vilniuje buvo trečias Europoje.

       Su „Ugnies veidu“ mes apvažiavome visus pagrindinius Europos ir pasaulio teatro festivalius ir, tiesą pasakius, prisidėjome prie pačio Mayenburgo išgarsinimo. Ostermayerio, t.y. pačių vokiečių, pastatymas buvo socialiai tikslus. Ėjo kalba apie Bavarijos buržua, turtingus vokiečius, kuriems gali nutikti tokie baisūs dalykai kaip kraujomaiša bei tėvažudystė. Tačiau mes statėme „Ugnies veidą“ kaip antikinę tragediją ir dėl to mūsų spektaklis tapo universalesnis nei Ostermayerio, ką pabrėžė ir teatro kritikai Prancūzijoje, Lenkijoje ir kitur. Panašiai buvo su Sarah Kane ir jos pjesėje „Apvalytieji“, kurią aš buvau pakviestas statyti Švedijoje. Kitaip tariant, šių pjesių reikšmingumas atsiveria tuomet, kai jas statai kaip antikines tragedijas, tragedijas, kurios gali nutikti kiekvienam. Jei visą XX amžių buvo apstu politinių įtampų (Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai bei Šaltasis karas po jų), tai šiandien pasaulyje didžiojo priešo ir didžiųjų išorinių įtampų (išskyrus terorizmą ar pačią Ameriką) lyg ir neliko. Tačiau nerimas niekur neišnyksta – jis tiesiog atsiduria pačiuose mumyse. Šeima, atrodytų, pati saugiausia vieta, tampa baisiausio nerimo centru. Bomba yra kiekvieno viduje, kuri gali bet kada sprogti. Žodžiu, teatro ir naujosios dramaturgijos aktualumas slypi pačios mūsų egzistencijos trapume. Ir, žinoma, istorijoje, nes būtent laikmečio lūžiai ir gimdo naują dramaturgiją bei naują teatrą.
 

       A.B: Škotų filosofas Alasdair MacIntyre'as savo garsųjį veikalą „Po dorybės“ užbaigia mintimi, kad šiandien mes gyvename naujojoje barbarybėje, tačiau neturime prarasti vilties – reikia tikėtis ir laukti ne Godot, bet kitoniško Šv. Benedikto. Vaizduotės, kūrybos ir valios dėka suderinti, atrodytų, nesuderinamas figūras – Trockį ir Šv. Benediktą. Paskutinysis tavo spektaklis „Kelias į Damaską“ byloja apie mūsų ir, tikriausiai, pirmiausia tavo pačio kovą už viltį ir tikėjimą. Kiek viltingai tu žiūri į savo gyvenimą ir kūrybą, pagaliau į Lietuvos ir visos Europos likimą?
 

       O.K: Mano nuomone, barbarybė visuomet egzistavo, todėl šiandien barbarybės yra tiek pat, kiek jos buvo anksčiau. Kita vertus, kartais esu linkęs galvoti, kad galbūt šiandien yra labiausiai viltingas laikas. Aš labai pozityviai žiūriu į Europos vienijimosi procesus ir, žinoma, labai sveikintina, kad Lietuva yra Europos Sąjungoje.

       Kalbėti apie „Kelias į Damaską“ man kol kas yra sunku. Turi praeiti tam tikras laiko tarpas, kad galėčiau tiksliai įvertinti savo spektaklius. Dažnai yra taip, jog ne tik aš kuriu savo spektaklius, bet ir spektakliai kuria mano gyvenimą. Statydamas spektaklį arba tik jį pastatęs, ypač jei tai geras ir sėkmingas darbas, aš vadovaujuosi savo kaip menininko nuojauta, o ne racionaliu išskaičiavimu apie tai, kas yra aktualu, o kas ne. Kitaip tariant, dažnai kūrėjas meninės vaizduotės bei intuicijos dėka suvokia tai, kas yra aktualu ne tik jam pačiam, bet ir visai visuomenei. Tad tik praslinkus tam tikram laiko tarpui yra galima įvertinti tai, kas buvo iš tikrųjų kalbama tokiuose spektakliuose kaip „Ten būti čia“, „Shopping“ ir pan.

       Strindbergo „Kelias į Damaską“ yra ypač sunki pjesė. Tai bandymas kalbėti apie tikėjimą ten, kur apie jį kalbėti nėra labai lengva. Tai giliai autobiografinis kūrinys, atskleidžiantis Strindbergo, užkietėjusio maištininko ir kairuolio, kovą už tikėjimą. Galima būtų sakyti, kad pagrindinio personažo judėjimo trajektorija yra iš kairės į dešinę. „Kelias į Damaską“ yra man asmeniškai aktualus, nes taip pat keliu panašius klausimus – ką reiškia kūryba, meilė ir tikėjimas brandą pasiekusio vyro gyvenime, žmogaus, kuris išgyvena, kaip yra populiaru sakyti, gyvenimo vidurio krizę. O sykiu tai spektaklis apie beprotybę, mirtį ir išganymą.

       Savo jaunystėje, t.y. dar iki režisūros studijų, turėjau autentišką tikėjimo Dievu patirtį. Diena iš dienos skaičiau Bibliją, mokėjau ją beveik mintinai, patyriau Dievo dvasios krikštą, lankiausi alternatyvioje bažnyčioje. Ir nors pradėjęs studijuoti nustojau visa tai daryti, tikėjimas Dievu manyje išliko. Tai, betgi nereiškia, kad mūsų išganymas atleidžia mus nuo atsakomybės šiame pasaulyje, nuo to, kaip mes gyvename ir kaip elgiamės su artimaisiais ar aplinkiniais. Taigi esu pauliniškai ramus dėl savo išganymo, tačiau nesu tikras dėl savęs, savo vietos šiame pasaulyje ir dėl tų žmonių, kuriuos galbūt vienaip ar kitaip įskaudinau.
 

       2007 liepos mėn. 27 d.

Kategorija: menas

Paskelbta: 2008 m. vasario 16 d.

       Jei šiandien mūsų planetoje gyventų viso labo 100 žmonių:

       1 iš 100 būtų ką tik gimęs,

       1 iš 100 gulėtų mirties patale,

       1 iš 100 būtų baigęs vidurinę mokyklą,

       1 iš 100 turėtų asmeninį kompiuterį,

       6 iš 100 valdytų 57% viso planetos turto, visi 6 būtų amerikiečiai,

       8 iš 100 būtų afrikiečiai,

       11 iš 100 būtų homoseksualai,

       21 iš 100 būtų europiečiai,

       30 iš 100 būtų baltaodžiai,

       48 iš 100 būtų vyrai,

       50 iš 100 nuolat kęstų alkį,

       70 iš 100 būtų visiškai neraštingi.

       Jei skaitai šį tekstą – esi raštingesnis už 70 iš 100.

       Jei turi virš galvos stogą ir pakankamai maisto po stogu – esi turtingesnis už 75 iš 100.

Kategorija: menas

Paskelbta: 2008 m. vasario 15 d.

       ... nei vienam menininkui nepavyks tiksliau, stipriau ir vaizdingiau išreikšti mus supančio pasaulio absurdo, košmaro ir žaismingumo, negu tai atlieka pats gyvenimas...

       Jegor Letov

                                           ***
                                           jei vienąkart
                                           staiga
                                           manęs nebeliks visiškai
                                           geidžiamoj uždraustoj
                                           tavo teisuoliško sapno lėkštelėj
                                           žinok –
                                           nesugaunamieji keršytojai
                                           sugavo mane

                                           ***
                                           vieną rytą jau prašvitus
                                           numes į šoną bėgius traukinys
                                           spindulėlis tvykstels šuliny
                                           triokštels griovyje šakelė
                                           drykstels kelnės plačiam žingsny
                                           nebereiks jau ėdesio
                                                             kelioniniam krepšy

                                           ***
                                           sėdėdamas
                                           ant pačio kraštelio
                                           virš rožinės upės
                                           nukreipiau žvilgsnį
                                           į gremėzdišką dangų
                                           ir kažką
                                           pagalvot sumaniau
                                           kai ranka
                                           netikėtai skruzdėlė
                                           prabėgo

                                           ***
                                           nesaugiam kely
                                           sušąlęs kraujas
                                           tęža
                                           iš kairios mano šnervės
                                           laša
                                           kelias išdžiūvęs
                                           iš kairės mano neapsaugotos šnervės
                                           sušąla
                                           į kraują neramų
                                           bevardį

                                           ***
                                           naktinė plaštakė švelniai plazdena
                                           kaukolėj mano plazdena
                                           sušlapusioj žemėj
                                           naktys pačios įklimpsta
                                           keikiuos juokauju
                                           braukiu prakaitą kosėju
                                           laukiu dovanų iš dangaus
                                           tarsi skruostas antausio

                                           žaidimas į vienus vartus

                                           musė rudeninė nuzvimbė
                                                                       link orlaidės
                                           lyg žiurkių govėda
                                                      prie gabaliuko cukraus
                                           lyg snieguolė
                                                     į gęstantį vestuvių laužą
                                           lyg popierinis laivelis
                                                į balandžio potvynio sūkūrį
                                           lyg mūsų brolis
                                                link akinančios ambrazūros

                                           ***
                                           kada aš numiriau
                                           nebuvo nei vieno
                                           kuris šitai paneigtų

                                           ***
                                           griebčiau už veido save
                                           kaulėtais paukštiškais pirštais nagais
                                           nuo savęs tempčiau nuplėščiau
                                           mesčiau sutrypčiau sutrėkščiau

                                           ***
                                           vakar
                                           kai užmigt bandžiau
                                           į rūbus susuptas į patalus
                                           slegiamas šleikštulio kvailo nakties
                                           į mano atviras akis
                                           nagais katė įkibo
                                           ir aš apakintas blaškiaus
                                           nuo sienos ligi sienos
                                           ir lyg kilpa
                                                    balta kabėjo seilė

                                           pėdsakai sniege

                                           sukandęs dantis jis stebėjo pavymui
                                           viskas atrodė lyg visai iš tikrųjų
                                           bet geriau įžiūrėjęs jis iš karto suprato
                                           kad sniege baltam aš nepalieku pėdų

                                           savi pagalvojo, kad aš – svetimasis
                                           svetimi išsigando, kad aš išprotėjau
                                           ir visi jie nuspręndė, kad aš pavojingas
                                           juk aš nepalieku sniege savo pėdų

                                           o nudvėsus pelė pūva kišenėj
                                           pelė padvėsus kišenėj pūva
                                           ir dabar jau niekas nieko neras
                                           juk aš sniege nepalieku savo pėdų

                                           mane seniai jau užkastų sniege
                                           mane seniai jau įgintų į duobę
                                           mane seniai pagal pėdas jau rastų
                                           bet aš sniege nepalieku pėdų

                                           šviežiam sniege nepalieku savo pėdų

                                           vejasi

                                           jau kurį laiką
                                           už savęs jaučiu
                                           į pakaušį kvėpuoja –
                                                                dreba nugarkaulis
                                           va jau sukuosi atsigręžiu
                                           staiga kaip trenks per makaulę
                                           žolėn krentu rankomis uždengiu
                                           veidą
                                           ir juokiasi
                                           žiūrėk – nieko nėra
                                           iš lėto kelies apsidairai
                                           pėdini iš naujo
                                           po širdim kažkur
                                           tamsu tamsu
                                           kumščiu į sieną
                                           o nurimsti –
                                           tuščia
                                           atleidžia kiek

                                           paskui ir vėl
                                           ant plonos šleikštulio virvės
                                           prie gerklės

                                           ***
                                           azartiškai daužė buožėmis kulnais
                                           švininėm lubom, skliautais dangaus plieninio
                                           skandino rudeninio purvo vėmaluos
                                           ir verdančio pavasario pamazgose
                                           kirto iš peties kalavijais ir kardais
                                           durtuvais rausės tampriose žarnose
                                           o jis vis stovi ir stovi tvirtai
                                           pergalingasis
                                           prakeiktas
                                           nusivylęs
                                           lyg nupjauta duonos pluta
                                           viena koja kape
                                           kita – ant debesies palipęs
                                           mirtinai pavargęs
                                           šaltas ir pražilęs
                                           negyvas negyvas
                                           lig molio lig mėsos

                                           stovi šypsosi
                                           šnibžda
                                           „aš nugalėjau“

 
                                           Iš rusų k. vertė Darius Pocevičius

Kategorija: menas

Paskelbta: 2008 m. vasario 16 d.

       Globalisto, ekonominio emigranto mintys perskaičius Marxą

       Kalbėkime tiesiai.

       Mes priklausome tai pačiai tautai ir šaliai visai ne todėl, kad mus jungia valstybė, ne todėl, kad turime tą pačią „istoriją“, tą pačią gimtąją kalbą, mus jungia ne ta pati „kultūra“. Mus vienija paprastas dalykas – vienodas supratimas apie tai, kas kiek turi kainuoti, kas ko vertas, kas kam ekvivalentu. Pavyzdžiui, Afganistanas, Lietuva ir Šveicarija – tai trys visiškai skirtingos bendruomenės, nes jų nariai skirtingai supranta, koks turi būti honoraras už straipsnį ar vienos valandos darbo užmokestis, kiek kainuoja suvalgyti sumuštinį ar išsinuomoti kambarį, kokia poilsio dienos ar kelionės į užmiestį vertė. Senosios Europos šalys arba Jungtinės Amerikos Valstijos vieningos, nes dauguma jų gyventojų šiais klausimais sutaria. Dauguma sutinka, kad paslauga A verta B išlaidų, o pinigus B galima uždirbti atliekant darbą C. Taip sunarpliojama vertės ekvivalentiškumų (A lygu B, o B lygu C) grandinė, kuri mus visus ir laiko drauge.

       Jei ši grandinė ima trūkinėti, t.y. kai vieni mano, jog A po senovei verta B, o kiti įsitikinę, jog už A verta mokėti tik D, mūsų bendrystė iš karto pašlyja. Kai kitaip manančiųjų skaičius pasiekia kritinę ribą, prasideda neramumai, „oranžinės“, „rožinės“ ar kitokių spalvų „revoliucijos“ bei masinė emigracija.

       O visos „istorinės“ bei „kultūrinės“ mūsų bendrumo priežastys – tai tik skylėta majos skraistė, voratinkliais aptraukta sena sudriskusi uždanga, po kuria bandoma paslėpti šiuolaikinę ekonominių ekvivalentiškumų grandinę – tikrąją mūsų vienybės priežastį.

Kategorija: menas

Paskelbta: 2008 m. vasario 15 d.

       E.Limonovas – vienas savičiausių ir kontraversiškiausių rusų rašytojų – 2 metus praleido Lefortovo tardymo izoliatoriuje. Praleido ganėtinai turiningai: parašė knygą apie žymiausius pastarųjų šimtmečių žmones „Šventieji monstrai“, romaną antiutopiją „316. Punkt V“, kelias politinių esė knygas. Visos E.Limonovo esė išsiskiria aštria, kartais ne visai „politiškai korektiška“ tematika, netikėtu požiūriu į dabarties problemas ir, žinoma, originaliu, tik jam vienam būdingu rašymo stiliumi. Štai viena tokia esė iš knygos „Kontrolinis šūvis“, pasirodžiusios 2003 m. rudenį.

        Įsivaizduokite, kad ant postamento ryškiai apšviesti stovi du ne visai įprasti dviejų civilizacijų simboliai. Medicininio spirito butelis – krikščionių civilizacijos simbolis. Tamsiai žalsvos šokolado spalvos kvapnus riebios smalos gabalas – tai hašišas, musulmonų civilizacijos simbolis. Įprasta, kad šias civilizacijas ženklina kiti simboliai – krikščioniškas kryžius ir musulmoniškas pusmėnulis. Tačiau šie simboliai, nusakantys religijų skirtumus, neišreiškia tikrų aplink tas religijas susiformavusių civilizacijų skirtumų. Juk civilizacija – tai įpročiai, papročiai, kultūra, elgsena, sąlygota religijos. Juk krikščionio ir musulmono elgesys tikrai skiriasi. Užtenka pažvelgti į „rezultatus“, į pasaulyje vyraujančią krikščionišką civilizaciją, į mokslo, meno, buitinio komforto bei išradimų pasaulį, kurį ji sukūrė (paskui save vesdama ir nekrikščionišką pasaulį). Užtenka žvilgtelėti į tradicinę musulmonų visuomenę: šių šalių neturtą, „atsilikimą“, archajiškumą. Susidaro įspūdis, jog nuo krikščionių jos atsilikusios keliais amžiais. Tam, kad įsitikintume, kokiais skirtingais keliais ėjo krikščionių ir musulmonų civilizacijos, užtenka atkreipti dėmesį į politinį, ekonominį ir karinį krikščioniškų šalių dominavimą. Kodėl taip įvyko? Juk iš esmės (taip bent jau atrodo apsišvietusiam ateistui) abiejų religijų pagrindas – kažkokie sutrešę didaktiniai mitai. Kodėl gi civilizacijai, vedamai vieno sutrešusio mito, „pasisekė“, o kitai, vedamai kito, net mažiau sutrešusio, – ne? (Žodis „pasisekė“ čia, savaime suprantama, vartojamas be teigiamos ar neigiamos reikšmės, jis tiesiog reiškia „įsiveržė į priekį“. Tarp kitko, akivaizdūs ir konservatyvios musulmonų visuomenės privalumai. Ji išsaugojo šeimą bei kolektyvą – „umma“ bendruomenę.) Esmė turbūt slypi ne mituose. Ar senoviniai papročiai – „adatas“ tempė musulmonus atgal? Tačiau ir krikščionys visada turėjo savo senus papročius, tai kodėl gi jie jų nesustabdė?

       Reikia atidžiau pažvelgti į abiejų religijų, suformavusių šias civilizacijas, elgesio kodus: kas, pasak jų, galima, o kas uždrausta. Tai, kad musulmonams draudžiama valgyti „nešvarių“ gyvulių, (pvz., kiaulių) mėsą, vargiai turėjo kokią nors reikšmę. O štai faktas, kad Koranas musulmonui suteikia teisę turėti kelias žmonas, yra labai svarbus: ši teisė garantuoja didesnį palikuonių skaičių ir begalinį populiacijos augimą. Tačiau vis tiek nepaaiškina, kodėl būtent krikščionys, o ne musulmonai užkariavo pasaulį tiesiogine ir perkeltine šių žodžių prasme. Ir štai tada ant postamento pasirodo alkoholis ir hašišas, tai, ką kiekvieną dieną pila į skrandį krikščionys, ir tai, kuo ilgus amžius savo plaučius teršia musulmonai. Būtent šie narkotikai (alkoholis irgi narkotikas) greičiausiai ir suformavo krikščionio bei musulmono elgseną. Juk juos vartoja jau nuo seno, vartoja daugybė kartų, vartoja kasdien.

       Musulmonų religija tikintiesiems apskritai draudžia vartoti vynuogių produktus ir alkoholį. Dėl šios priežasties musulmonai griebėsi kitokių narkotinių medžiagų. Išdžiovintų „indiškų kanapių“ arba iš jų pagamintos plastiškos riebios smalos, vadinamos „hašišu“, rūkymas afganų gentims, o vėliau ir visai Azijai, buvo pažįstamas daug seniau, nei iš Amerikos atvežė tabaką. O krikščionybė savo ruožtu ne tik nedraudė vartoti vynuogių produktus, bet maldų metu vynas buvo naudojamas kaip šventas gėrimas. Europoje įsigalėjus rūkymui, katalikų bažnyčia daugiau ar mažiau susitaikė su tabaku, laikė jį lengva nuodėme. Į Europą tabaką atvežė iš Amerikos, galėjo atvežti ir hašišo, bet to neįvyko (greičiausiai sutrukdė kelią užstojusi priešiška Otomanų imperija). Hašišo atvežė, tačiau palyginti vėlai. Jis paplito tik negausių išrinktųjų tarpe – choosen few. 1840-aisiais Paryžiuje hašišu mėgavosi Baudelaire'as ir jo draugai, tačiau hašišininkų klubui priklausė tik tuo metu madingų literatų saujelė: Charles'is Baudelaire'as, Théophile'is Gautier, Théodore'as de Banville'is*, juodaodė Baudelaire'o draugužė Jeanne Duval. Tik 1960 metais „indiškos kanapės“ masiškai įsiveržė į Europą.

       Visiškai uždraudus alkoholį Rytuose ir iškilus geležinei Otomanų imperijos uždangai, kuri stabdė „indiškų kanapių“ eksportą į Vakarus (beje, opijus irgi ilgus metus buvo populiarus tik savo gimtinėje – Rytų ir pietryčių Azijoje), susikūrė dvi skirtingo elgesio civilizacijos. Juk alkoholis ir hašišas buvo laikomi ne vien priemone atsipalaiduoti ar dirbtinai sustiprinti gyvenimo džiaugsmą, jie buvo perduodami iš kartos į kartą kaip gyvenimo būdo stereotipai. Europiečio gyvenimui alkoholis turėjo didesnę bei stipresnę įtaką nei bažnyčia. Tai liudija ir „gėrimo įstaigų“ skaičius europiečių miestuose. Bažnyčių buvo ir yra žymiai mažiau. Alkoholio gėrimo ceremonijos bei papročiai lydi europietį visą gyvenimą. Alkoholis neramina, degina vidurius, pripildo žmogų energija. Jis ir pagimdė krikščionį – neramų tipą. Išvijo jį į kryžiaus žygius bei užkariavimus, ginė ieškoti kelių į Indiją ir Ameriką. Visi europiečių užkariavimai, tarpusavio karai, kitų šalių kolonizavimai – alkoholinio nerimo pasekmė.

       O musulmonų civilizacija tuo metu teršė plaučius ir temdė smegenis hašišu, šis narkotikas teikė kitokią energiją – atpalaiduojančią, minkštą, sustiprinančią jausmus bei vaizduotę. Apsirūkę, musulmonai gamino vaikus ir matė nuostabias gėles bei vaizdinius. Taip, Didžiajam Kalno Seniui iš Sirijos slėptuvės kartais pavykdavo pasiųsti apsirūkiusius savo berniukus – „hašišinus“ (vėliau europiečių kalbose jie virto žudikais – assassins) žudyti atskirų valstybių galvas, tačiau ilgą laiką išlikti agresyvus musulmonų pasaulis nesugebėjo.

       Nuo hašišo išpila karštas prakaitas, nuo alkoholio – šaltas. Hašišas atpalaiduoja, suteikia vienodą ir lygų pasitenkinimą. Alkoholis – seriją desperatiškų pliūpsnių. Arabų priedainiai liūdni, pasikartojančios lengvų emocijų bangos susilieja tarpusavy. Masulmonas juda lėtai lėtai, keliauja toli toli. Alkoholis – sprogdina, dažnai sukelia nekontroliuojamą įniršį. Mano tautiečiai, išbandę vieną ir kitą, žino, apie ką kalbu: esmė – skirtingi kaifo pobūdžiai. Genialiai rašė įžvalgusis Lermontovas:

      
       Lermontovo laikų žmonės, pažinę Rytus – musulmonų pasaulį, – tokį jį ir matė: iš rankų krinta kaljanas, ant spalvingo kilimo snūduriuoja musulmonas. O į jo namus braunasi išblyškęs europietis, išpiltas šalto prakaito, ištiktas baltosios karštinės priepuolio. (Beje, didelė europietiško meno dalis sukurta „baltosios“ metu. Štai tas pats Dureris.) Kryžiuočiai, kaip A.Durerio Apokalipsės raiteliai, kardais užkapoja žmogų su kaljanu. Į priekį juos varė amžinas nenumaldomas alkoholinis troškulys (ypač po šampano), nerimas, nenustygimas vietoje, noras kažką keisti. Juk pagiringam žmogui būtinai norisi vaikščioti, kažką veikti, eiti, važiuoti, išvykti. Apsinuodijęs alkoholiu pabunda anksti, bėga, lekia, plėšosi, triukšmauja. Pats sau atrodo genijus, rėkia, niurzga...

       Žmogus, pabudęs po hašišo, jaučia, kad jo smegenys apdujusios, jis juda vangiai. (Jei alkoholis iš organizmo pašalinamas per tris dienas, tai marichuanos ir hašišo poveikis galutinai išnyksta per trisdešimt dienų.) Štai kur šuo pakastas: alkoholis greitas ir agresyvus, hašišas vangus ir raminantis. Krikščionis ir musulmonas – greitas ir lėtas. Pirmajam degina vidurius, antrajam sujauktas protas.

       Rytai pramiegojo visus dešimt amžių, nepaisant to, 1980 m. Irane įsiplieskė konservatyvi musulmonų revoliucija. Ir netikėtai nugalėjo alkoholio paveiktus šacho šalininkus. Turkiją ir Egiptą iki šių dienų valdo marionetiški amerikiečių režimai, propaguojantys alkoholį. Geidaras Jamalis** man pasakojo, kad turkų kareiviai įpratę kiekvieną dieną apsilankyti bare. Per patį musulmonų Ramadano įkarštį į barą įeina generolas, užsisako stiklą konjako ir tam, kad įrodytų savo nemusulmoniškumą, demonstratyviai išgeria.

       Kai kurie šaltiniai liudija, jog Mohamedas Atta ir 18 jo bendrininkų, lėktuvais užpuolę Tarptautinio prekybos centro bokštus ir Pentagoną, buvo šiuolaikiniai jaunuoliai. Mokėsi Vokietijoje, vaikščiojo į diskotekas, vartojo alkoholį. O rugsėjo 11-ą jie neskendėjo kaljano dūmuose ant spalvingo kilimo, jie rankose tvirtai spaudė šturvalus. Allah akbar!

       Rusai? Mūsų trumpos agresyvios kolonijinės ekspansijos laikais, 1860 m. Rusijoje veikė 77386 užeigos. 1859 m. šių užeigų šeimininkai sumokėjo valstybei sumą, prilygstančia 46% nuo „visų valstybės pajamų“.
 

       * – Théophile'is Gautier (1811–1872), Théodore'as de Banville'is (1823–1891) – prancūzų poetai, Ch.Baudelare'o amžininkai (vert. past.)
       ** – Geidaras Jamalis – Rusijos Islamo Komiteto lyderis

       Vertė Darius Pocevičius

Kategorija: menas

Paskelbta: 2008 m. vasario 16 d.

  
    
        „Meno“ ir „Kultūros“ garbinimas daugelį žmonių** įtraukia į nuobodžią, pasyvią veiklą, atitraukia nuo kur kas svarbesnių ir didesnį pasitenkinimą teikiančių užsiėmimų, neleidžia ugdyti savo aktyviųjų sugebėjimų. Be to, mums nuolat siūlomi visokie išpūsti traktatai apie nepakartojamą to ar ano grožį. Tokiu būdu „menininkas“ iškeliamas kaip būtybė, gebanti giliau jausti, suvokti, įžvelgti ir spręsti, o savimi neužtikrintiems žmonėms pakertamas bet koks tikėjimas savo paties jausmų, suvokimo, įžvalgų ir sprendimų verte bei teisėtumu.

       Žmogus pasižymi itin ribotu jausmų spektru, tad jo suvokimas, įžvalgos ir sprendimai taip pat yra labai riboti, todėl jam reikia „menininko“, kuris jį vestų ir pasakytų, kas yra gyvenimas. Tačiau žmogus, paskendęs savo seksualume, nematantis nieko anapus fizinių pojūčių ribos ir neturintis ką pasakyti, išskyrus tai, kad žmogaus gyvenimas yra beprasmis ir absurdiškas, negali būti menininku. Kaip gi jis gali pasakyti, kas yra gyvenimas, jei pats negyvena? „Menininkas žmogus“ yra loginis prieštaravimas. Degeneratas gali kurti tik degeneruojantį „meną“. Tikrasis menininkas yra kiekvienas savimi pasitikintis, sveikas žmogus, o vienintelis Menas ir Kultūra, kuriama žmonių visuomenėje, bus išdidus, keistas, įkvėptas menas, išreiškiantis žmonių susižavėjimą vienas kitu ir viskuo, kas sudaro visatą. (...)

       Žmonės nepajėgūs įvykdyti tikrą socialinę revoliuciją, nes esantys viršuje nori išlaikyti status quo, o tie, kur apačioje, tetrokšta užkopti į viršų. Žmogaus „maištas“ tėra farsas; šita „visuomenė“ sukurta jo paties norams tenkinti. Ir jei jis niekada nejaučia pasitenkinimo, tai todėl, kad nesugeba jausti pasitenkinimo. Pagaliau, iš tikrųjų žmogaus „maištas“ yra maištas prieš tai, kad jis žmogus. Žmogus pasikeičia tik tuomet, kai jį priverčia keistis technika, kai nebelieka pasirinkimo, kai „visuomenė“ pasiekia tašką, kur turi pasikeisti arba mirti. Dabar kaip tik toks taškas pasiektas; jei žmonės tuoj pat nepradės veikti, mums visiems ateis galas. 

       * – šis tekstas buvo perskaitytas Valerie Solanas „Vyrų išnaikinimo draugijos manifesto“ pristatymo metu šių metų rugsėjo 29 d.
       ** – šis tekstas sudarytas iš kelių Valerie Solanas „Vyrų išnaikinimo draugijos manifesto“ fragmentų, kuriuose žodžiai „vyras“ ir „moteris“ buvo pakeisti žodžiu „žmogus“.

Kategorija: menas

Paskelbta: 2008 m. vasario 15 d.

      Knygą „Drausmės sanatorija”, išleistą Prancūzijoje, o vėliau ir Rusijoje, Eduardas Limonovas parašė 1992 m. Joje polemizuojama su garsiaja G.Orwello socialine utopija „1984”, vaizduojančia totalitarinį ateities pasaulį kaip griežto režimo kalėjimą. E.Limonovas teigia, kad Orwellas savo niekam tikusiu bestseleriu norėjo tik pagąsdinti sočius buržua ir tuo prisidėjo prie priešo įvaizdžio kūrimo. Knygos „Drausmės sanatorija” pagrindą sudaro plati metafora: dabartinis ir būsimas pasaulis – tai „švelnaus” režimo psichiatrijos ligoninė. Šiuo „socialiniu šiuolaikinių visuomenių mentaliteto etiudu” autorius bando iš pamatų griauti Rytų šalyse dabar vyraujančius mitus ir dirbtines iliuzijas apie „pasakišką” Vakarų civilizaciją. Pateikiame trumpą knygos ištrauką.

Kasdienis gyvenimas bet kurioje iš baltosios civilizacijos visuomenių, nesvarbu, ar tai būtų Vakarų blokas – Europa ir jos kolonijos (JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, Pietų Afrika, Izraelis...), ar Rytų (TSRS su Rytų Europos šalių kompanija), primena gerai įrengtą psichiatrijos sanatoriją. Didžioji dauguma ligonių, pripumpuotų trankvilizatoriais, elgiasi protingai ir klusniai. Jie patenkinti savo gyvenimu, ligonių veidai lygūs ir įmitę. Sanatorijoje viešpatauja ramybė...

Jeigu kyla skandalas, gailestingieji broliukai felčeriai tyliai ir profesionaliai pašalina priepuolio metu staiga ant grindų šlumštelėjusį ligonį. Pašalina tuo nepastebimiau ir elegantiškiau, kuo turtingesnė ir pažangesnė yra sanatorija. Primityviose, mažiau „išvystytose” provincialiose sanatorijose, kokiomis neseniai buvo TSRS ir Rytų blokas, ligonius iki šiol šalindavo grubiai, su šauksmais ir kraujo upeliais. Užpuldavo, trypdami į žemę, laužydami rankas. Pašalindavo skandalingai. (Vakarai labiausiai priekaištavo Tarybų Sąjungai būtent dėl senoviškų represijų metodų, o ne dėl pačių represijų. Jie visada smerkė nepažangų metodą, o ne pačią esmę.)

Per stipri metafora? Karikatūra? Kodėl gi... Akivaizdūs visi drausmės sanatorijos elementai. Į akis krenta struktūrų panašumas. Ligoniai – Gyventojai. Skirtingų laipsnių ir vardų medicinos personalas – Administratoriai. Raumeningi gailestingieji broliukai felčeriai, prievartos aparatas, laikantis klusniais įsiaudrinusius ligonius, – Policija ir Kariuomenė. Nedidelė sanatorijos medicinos personalo dalis tenkina dvasines ligonių reikmes – kultūros ir komunikacijų darbuotojai: žiniasklaidos priemonės, intelektualai.

Sanatorijos administracija skatina tylius, ramius, darbščius ligonius, klijuojančius kartonines dėžutes ar besikapstančius sanatorijos sode. Idealus ligonis (pilietis) yra tas, kuris aptarnaujančiam personalui sukelia mažiausiai rūpesčių. Idealus ligonis vaikšto nei per lėtai, nei per greitai. Jis nesikvatoja, bet ir neliūdi. Idealaus ligonio veide visą laiką švyti tylus draugiškas šypsnys (prisiminkime garsiąją amerikietišką šypseną). Klijuodamas dėžutes, kapstydamas žemę, jis noriai valgo ir neprašo, kad jį išleistų, išlaisvintų. Idealus ligonis nesiaudrina.

Audrintis – pats rimčiausias nusikaltimas sanatorijoje. Audrintis reiškia palikti tylios ramybės būseną. Imti staiga vaikštinėti nuo sienos link sienos, šūkalioti: „Išlaisvinkit mane, aš sveikas!” Yra daugybė audrinimosi variantų: šokinėjimas, tūžmingos kalbos, reikalavimas susilpninti sanatorijos režimą, kaltinimai administracijai sukčiavimu; sunkiausias iš jų – fizinis sanitarų ir administracijos narių užpuolimas („Aktion Direct”, „Armee Rouge”, jei tu, skaitytojau, jau pakankamai įsigilinai į metaforą, jei Prancūzija tau jau sanatorija...). Rimtas nusikaltimas – abejoti aptarnaujančio personalo veiksmų teisingumu.

Šiuolaikinės visuomenės ir psichinių ligonių sanatorijos nemaloniai skiriasi tuo, kad iš psichiatrijos sanatorijos galima tikėtis kažkada išeiti. Tuo tarpu palikti visuomenę tereiškia pabėgti į kitą, praktiškai tokią pačią visuomenę. Iš buvusios Tarybų Sąjungos – į JAV, iš JAV – į Prancūziją. Nežymūs maisto gausos, klimato, stambių korporacijų akcininkų skaičiaus (Rytų bloke visai neseniai buvo tik vienas akcininkas – valstybė) skirtumai, nereikšmingi vietinių administracijų veiklos ypatumai neužgožia visiško sanatorijų socialinių struktūrų tapatumo. O taip! Niekada nenykstanti konkurencinio priešiškumo dvasia ir kilni „savo” ligonių gąsdinimo misija vertė aštriai rungtyniauti tarpusavyje Rytų ir Vakarų sanatorijų blokus. Kultūros ir ideologijos tarnautojų prievolė – reklamuoti „mūsų” sanatoriją, parodyti, kokia ji naudinga ir kaip skiriasi nuo kitų sanatorijų. Visur, kur bėgtų ligonis, jis būtinai išgirsta, kad mūsų sanatorija – pati geriausia iš visų. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tam tikra sanatorija tam tikram ligoniui gali pasirodyti patogesnė. Vakarietiškose sanatorijose leidžiama, pavyzdžiui, be jokių apribojimų kaupti pinigus, o Rytų – visai neseniai tai dar buvo ribojama. Vienose (Rytų) rašyti leido viską, tačiau ne viską publikuoti, kitose rašyti ir spausdinti galima bet ką, sanatorijos lūžta nuo knygų, bet kaip tik dėl to ligoniai daugiau nebenori skaityti. Dešimtys Vakarų bloko šalių praktiškai nekontroliuoja savo sienų (taip jos susitarė), tačiau nieko baisaus neatsitinka. Kurgi eis ligonis iš savo vietos prie sanatorinio pietų stalo? Į nesanatorinį pasaulį, į alkaną Etiopiją? Brrr... Tik tobuli bepročiai ryžtasi palikti kasdienę šiltos mėsos porciją. Senamadiškos sanatorijos – TSRS ir Rytų blokas – iki šių dienų vis dar stengiasi kontroliuoti savo valdas...

Tariamai radikali „perestroika” iš esmės nieko naujo nepridėjo prie jau egzistavusios mimikrijos, juk mažiausiai ketvirtį amžiaus „komunistinis” blokas visiškai imitavo „kapitalistinę” sanatoriją. Imitavo iki tokio lygio, kad tarp dviejų sanatorijų blokų atsirado tik kiekybiniai skirtumai. Jie siekia vieno ir to paties: gamybos ir našumo. Vienas ir tas pats gerovės rodiklis: Bendrasis Nacionalinis Produktas. Viena ir ta pati koncepcija: iki galo išvystyti gamybines jėgas. (Ir tos pačios priemonės: hierarchinis ir statistinis gyventojų suskirstymas siekiant vieno – jų darbo efektyvumo; griežta administratorių, komanduojančių iš vyriausybės aukštumų, vadyba, kuriai padeda kompiuteriai, prikimšti nuogų skaičių apie situaciją rinkose, konkurencingumą, akcijų kilimą ir kritimą.) Abiejuose blokuose viena ir ta pati garbė – sugebėti dirbti. Virš TSRS sanatorijos kabėjo lozungas: „Darbas yra sąžinės, garbės ir didvyriškumo reikalas!”, o virš amerikietiškos – jam analogiškas: „Didžioji Amerikietiška Svajonė”. Kurti komunizmą ir „daryti pinigus” siūloma taip pat – DARBU.

Sanatorija – pati mechaniškiausia iš visų iki šiol buvusių socialinių konstrukcijų. Jos pagrindinis principas remiasi ne santykiu su Dievu, ne žmonių tarpusavio santykiais, bet žmogaus santykiu su daiktais.

Sanatorijos idealas – pati sanatorija. Ji neturi jokio tikslo ir savo buvimo pateisinimui randa priežasčių praeityje arba nesanatoriniame pasaulyje. Istorijos procesą sanatoriniai bosai vaizduoja kaip tiesinį žmonijos judėjimą nuo praėjusių amžių skurdo bei kančių link istorijos kulminacijos – jaukios šiandienos. Tas, kas buvo vakar, jų nuomone, buvo siaubinga, barbariška ir verta tik paniekos, nes tada nebuvo visuotinio išsilavinimo, automobilų ir televizorių, skalbimo mašinų ir naktinio gatvių bei architektūros paminklų apšvietimo, kompiuterių, telefonų ir apmokamų atostogų. Sanatorijos čiabuvis gailisi prieš jį gyvenusių žmonių, neturėjusių blizgančių žaisliukų, baigusių savo amžių be komforto. Pasiekęs tikslą, nieko netrokštantis (be dar didesnės gamybos ir produktyvumo) sanatorinis žmogus tampa nuobodus. Liūdnas ir visos sanatorijos gyvenimas. Nuobodulys jame pasireiškia ne kaip natūrali emocinė būsena, bet kaip prievarta įdiegta oficialiai vyraujanti atmosfera. Kadangi įsiaudrinimas ir jo kraštutinės formos – neviltis ir susižavėjimas – pripažinti pavojingais, sanatorija bevelijo pasirinkti nuobodulį kaip idealų visuomeninį klimatą. Ligonius reikia apsaugoti nuo stiprių emocijų, o nuobodulys būtent ir yra per vidurį tarp susižavėjimo ir nevilties.

     Vertė Darius Pocevičius

 

Kategorija: menas

Paskelbta: 2008 m. vasario 16 d.

   Vieno garsiausių XX amžiaus Amerikos poetų, bytnikų herojaus Alleno Ginsbergo (1926–1997) kūrinys „Griaučių baladė“ 1996 metais singlo pavidalu įrašytas Niujorko Kampo kultūros centre. Senukas A. Ginsbergas sudainavo savo tekstą, o jam pritarė Paulas McCartney (gitara, vargonėliai, būgnai), Philipas Glassas (klavišiniai) ir kiti muzikantai. Tai paskutinis autoriaus, nevengusio bendrauti su įvairiomis muzikos žvaigždėmis (tarp jų su Bobu Dylanu ir „The Clash“), garso įrašas. Kalbėdamas apie globalines problemas, kurios šiandien itin aktualios ir mums, autorius išlaiko jaunatvišką ironiją ir šmaikštą. Šmaukšt ir cha cha cha!
                                                                                                                 Vertėjas

Tarė Prezidento griaučiai
Akto nepasirašysiu
Tarė Senato pirmininko griaučiai
Tu tai padarysi

Tarė senatoriaus griaučiai
Esu aš prieš
Tarė Aukščiausiojo Teismo griaučiai
Ko gi tu tikies

Tarė kariuomenės griaučiai
Daugiau mums bombų gaukit
Tarė aukštuomenės griaučiai
Jūs, mamos vienišos, badaukit

Tarė obskurantų griaučiai
Te blogas menas miršta
Tarė dešiniųjų griaučiai
Širdis savas užmirškit

Tarė gnostiko griaučiai
Koks Dievas – toks žmogus
Tarė moralinės daugumos griaučiai
Jūs įžeidžiate mus

Tarė Budos griaučiai
Užuojauta – jėga
Tarė korporacijos griaučiai
Taip kenčia sveikata

Tarė seno Kristaus griaučiai
Jūs skurstančius globokit
Tarė Dievo Sūnaus griaučiai
Vaistų nuo AIDS mums duokit

Tarė homofobo griaučiai
Gėjai užknisa juodai
Tarė paveldosaugos griaučiai
Blogi juodžiams laikai

Tarė mačo griaučiai
Moterys – į vietą
Tarė fundamentalisto griaučiai
Naujas šeimas pradėkit

Tarė teisės į gyvybę griaučiai
Vaisius turi sielą
Tarė pasirinkimo laisvės griaučiai
Susikišk į skylę, mielas

Tarė bedarbių griaučiai
Robotai valdo stakles
Tarė kriminalistų griaučiai
Atsukit į minią dujas

Tarė gubernatoriaus griaučiai
Jokių pietų mokykloms
Tarė mero griaučiai
Jų pinigus švaistykit

Tarė neokonservatorių griaučiai
Man gatvėj valkatų nebus
Tarė laisvosios rinkos griaučiai
Išvirkite iš jų pietus

Tarė ekspertų komisijos griaučiai
Laisvoji rinka – mūsų ateitis
Tarė taupymo ir paskolų griaučiai
Valstybė kapšą pakratys

Tarė Kraislerio griaučiai
Mokėk ir tau, ir man
Tarė atominės energetikos griaučiai
Ir man, ir man, ir man

Tarė ekologijos griaučiai
Tebūna mėlynas dangus
Tarė konglomerato griaučiai
Geriau turėti pinigų

Tarė NAFTA1¹ griaučiai
Laisvoji rinka, štai tavo pinigai
Tarė makiladoros griaučiai
Svetšopuos² mokama blogai

Tarė GATT³ griaučiai
Te technologijos valdys
Tarė vargingųjų griaučiai
Tuoj gausit į dantis

Tarė Pasaulio banko griaučiai
Iškirskite miškus ir mirkit
Tarė TVF griaučiai
Amerikonų sūrį pirkit

Tarė trečiojo pasaulio griaučiai
Mums ryžių valgyt duokit
Tarė išsivysčiusių šalių griaučiai
Jūs kaulelius savus parduokit

Tarė Ajatolos griaučiai
Rašytojui po saule ne vieta
Tarė J. Stalino griaučiai
Aš nejuokauju, tai tiesa

Tarė Kinijos griaučiai
Suėdėme Tibetą
Tarė Dalai Lamos griaučiai
Neapsivemk tu vietoj

Tarė Pasaulio choro griaučiai
Taip jiems ir reikia
Tarė JAV griaučiai
Išgelbėkim Kuveitą

Tarė naftos chemijos griaučiai
Bombonešiai, varykit
Tarė psichodelijos griaučiai
Jūs dinozaurą surūkykit

Tarė Nensės⁴ griaučiai
Tik „ne“ mums nesakykit
Tarė rastamano griaučiai
Įpūsk, įpūsk, Nensyte

Tarė demagogo griaučiai
Jūs nerūkykite žolės
Tarė alkoholiko griaučiai
Tegul degtinė kepenis suės

Tarė narkomano griaučiai
Ar susišaut negausim mes?
Tarė Didžiojo Brolio griaučiai
Už grotų jus, bybiai, sumes

Tarė veidrodžio griaučiai
Gražiai atrodai tu
Tarė elektros kėdės griaučiai
Ką valgysim pietų?

Tarė pokalbių šou griaučiai
Krušau tave, eik šikti
Tarė šeimos vertybių griaučiai
Vertybes prašome palikti

Tarė „NY Times“ griaučiai
Neverta šito publikuoti
Tarė CŽV griaučiai
Gal patarimą kokį duoti?

Tarė interneto griaučiai
Tikėki manuoju melu
Tarė reklamos griaučiai
Protingas netapsi tu!

Tarė žiniasklaidos griaučiai
Tik manimi tikėk
Tarė runkelio griaučiai
Kas gali man rūpėt?

Tarė TV griaučiai
Tu ryk skambias frazes
Tarė naujienų griaučiai
Labanaktis, užteks

__________________________________________

1 NAFTA – Šiaurės Amerikos laisvos prekybos sutartis.
2 Makiladora ir svetšopai – iš pigios darbo jėgos besiverčiančios kapitalistinės įmonės trečiojo pasaulio šalyse.
3 GATT – bendras susitarimas dėl tarifų ir prekybos, pasirašomas šiuolaikinių korporacijų.
4 Kalbama apie buvusio JAV prezidento žmoną Nancy Reagan.
 

Iš anglų k. vertė Kasparas Pocius

P. S. Būtinai pažiūrėkite Guso Van Santo sukurtą vaizdo klipą „Ballad of the Skeletons“ (www.youtube.com)

Kategorija: menas

Paskelbta: 2008 m. vasario 15 d.

       Skiriu nevykėliams

 

„Tarp kitų žmonių paprastai apsigyvena nevykėliai. Didi ir viskam pasiryžusi nevykėlių gentis išbarstyta po visą pasaulį. Anglakalbių šalyse juos įprasta vadinti „lūzeriais” – kažką pametusiais. Ši gentis žymiai skaitlingesnė už žydus, ji ne mažiau veikli ir ryžtinga. Jie pavydėtinai kantrūs, kartais visą gyvenimą minta vienomis iliuzijomis... Reikia paminėti ir vieną būdingą bruožą – kai juos aplanko sėkmė, šios genties vyrai ir moterys tuojau pat atsiriboja nuo saviškių, perima kitų žmonių papročius bei gyvenimo būdą, ir jau niekas nebeprisimena, kad kažkada jie priklausė garbingai nevykėlių genčiai...”

 

***

Kartais net labai turtingų žmonių, ypač moterų, akyse įžvelgiu baisų liūdesį. Jie išauklėti, padorūs, niekada nieko nepasakys, nieko nepažeis. Tada man norisi apkabinti išdžiūvusią senutę – buvusią gražuolę – priglausti jos žilą galvą prie krūtinės, glostyti trumpus baltus plaukus ir guosti:

– Na ko tu, mažyte mano, na nusiramink. Nieko, nieko. Na ir kas, ką padarysi! Nusiramink! Mažyte mano!

 

***

Didysis atradimas

 

Mėgstu beprotybę. Visas mano gyvenimas to pavyzdys. Užsiiminėju ne logika, o malonumais. Man patinka mano liguisti pojūčiai.

Kai prisireikia pakankinti kitą žmogų, išeinu į naktį ir ieškau aukos.

Keletą kartų jau šį bei tą išbandžiau, buvau laimingas.

Šiandien gatvėje radau dolerį. Nusipirkau gėlių.

Užvakar smogiau žmonai peiliu. Beje, ji atsipirko tik lengvu išgąsčiu.

Su šita moterim mane sieja paslaptingi ryšiai. Iš pirmo žvilgsnio mūsų santykiai aiškūs – prieš metus ji mane paliko. Tačiau ką apie mus gali žinoti aplinkiniai?

Egzistuoja nematomų dalykų.

Kažkas iš mūsų auka, kažkas budelis. Laikas nuo laiko keičiamės vaidmenimis. Net patys gudriausi žmonės nieko nesupras. Viską išsiaiškinti gali tik velnias. Jis juk ir užvirė tą košę.

Štai, atrodo, jinai, o štai, lyg ir Limonovas. Bet, kartoju, reikalas kur kas sudėtingesnis.

Kartais vaikštinėju pasistatęs palto apykaklę. Praeiviai vitrinose mato tik batus ir skrybėles. O man jie jau seniai nebe batai ar skrybėlės, o ryškūs bei paslaptingi simboliai ir ženklai, kurie kalba, grasina, kartais nuo jų bėgu, lyg nuo tikrų persekiotojų. Juk jie ir yra tikri – ypač tie juodi ilgaauliai iš 45-osios gatvės – aš jų tiesiog bijau. Juose skamba melodija, jie šypsosi ir kvepia.

Daug ką mėgstu miestelyje, kuriame dabar gyvenu. Jis – Niujorkas – ganėtinai didelis. Jo šiukšlės – pačios gražiausios šiukšlės pasaulyje. Pažįstu vieną žmogų, bandantį jas piešti. Kol kas jam nesiseka, tai yra piešia jis gerai ir teisingai, tačiau šiukšles reikia piešti taip, lyg jos būtų gėlės. Pažinojau vieną dailininką – jis buvo beprotis – ak, kaip jis piešė gėles! Draugavo su manimi, kartais miegodavo po rojaliu. Ir apskritai, visa tai buvo taip seniai, kad net galva skauda.

Žinoma, man prieinamos paprastos pramogos. Pavyzdžiui, laukiu pavasario. Nesakau, kad pavasaris tai gerai – laukiu jo kaip puvėsio – juk puvėsiai man mieli. Atsivers ir apsinuogins tai, kas prisikaupė per žiemą – ištekės pūliai, veidai ims kalbėti patys už save, miestelis taps didžiule judančios mėsos sankaupa – mėsai būdingas kvapas ir betikslis Brauno judėjimas – taip mane mokykloje, pustamsiuose chemijos ir fizikos kabinetuose mojuodami kolbomis ir retortomis, mokė protingi žydai mokytojai.

Niekad nebuvau žiaurus. Nepadeginėjau šunų ir kačių, nenukirtinėjau jiems uodegų bei letenų, nemedžiojau žiurkių ir paukščių. Po laukus ir miškus vaikštinėjau be jokio tikslo. Kankinti gyvūnus ar augalus nebuvo malonu. Dar nepažinojau laimės kankinti žmones.

Didįjį Atradimą padariau netyčia, likus keletui dienų iki trisdešimt trečiojo gimtadienio. Tai buvo pats fantastiškiausias mano gyvenimo laikotarpis – išskleidžiau sparnus – velniškai kikendama, mane paliko mylima moteris – dusau kančiose ir dieną, ir naktį – isteriškai blaškiausi, masturbavausi – sudėtingas reikalas. Rijau savo spermą užgerdamas vynu – dievų nektaras ir ambrozija. Būtent tada galų gale išnyko liūdesys, o mano gyvenimas virto švente.

Didįjį Atradimą padariau smaugdamas žmoną. Tiksliau sakant, tada, kai iki galo nepasmaugęs, paleidau. Žvilgtelėjau į ją, ką tik buvusią įžūlią patelę, besididžiuojančią savo sugebėjimais, joje pabuvojusių bybių kiekybe ir kokybe. Tik žvilgtelėjau... ji buvo... O, tos akimirkos niekad nepamiršiu. Tik dėl to verta gyventi. JI MYKĖ. Chalatas praskleistas, šonuose išvirtę tušti vatiniai liemenėlės kaušeliai, ant gražaus pilvo negraži raukšlė. Ji troško gyventi. Galėjau jai paliepti – bučiuok man kojas, ėsk mano išmatas, laižyk mane – ji tuoj pat viską įvykdytų. Keistai šypsodamasis paliečiau jos nuogas krūtis – mažai ką tesupratau, ir ką čia reikėjo suprasti, pajutau mane užliejantį pasitenkinimą. „Išpisiu tave ir paleisiu” – ištariau, nors pisti jos man jau nebereikėjo. Tada patyriau orgazmą – ten, kelnėse, išsiveržė, ir aš nevalingai pasitryniau nugara į kvailo medinio suolo, ant kurio mes sėdėjome, atkaltę (jis mūsų vargšėje šeimoje atstojo sofą). Štai tada supratau, kad man PATINKA SMURTAS. Pasidarė ramu ramu. Visi pasaulio rūpesčiai minkštučiais vatos debesėliais pakilo į transcendentinį juodą dangų. Taip padariau Didįjį Atradimą. Žmonės – skausminga apgailėtina mėsa, prispausk juos stipriau, ir tas, kuris filosofavo, darė biznį, kūrė, buvo autoritetas ar veikėjas, ir ta, tokia, kuri tarytum mylėjo tą ir tą, visi jie tik mykia ir verkia. IR MALDAUJA...

Susigyvenau su savo atradimu. Su juo gera gyventi. Aš visai ne žiaurus, daugelis mane laiko geru žmogumi. Tačiau aš kažkodėl abejingas kelionėms ir neypatingai trokštu pinigų. Juk turiu kitą aistrą. Negaliu atsisakyti malonumo kada nors dar kartą žvilgtelti į taip mykiantį žmogų, ypatingai malonu taip daryti su seksualiai artimais žmonėmis. Norisi baisiai. Matot, įsiminiau tą orgazmą ir noriu vėl.

Žinoma, prisibijau įstatymo. Nesutinku beatodairiškai rizikuoti. Pačios bausmės nebijau, tačiau tada iš manęs atims dar vieno malonumo galimybę.

Tada, kai ateis balandis ir gegužė. Tada suvešės žolė, susprogs augalai, susmirs moterys po sijonais ar kelnėmis, bjauriais spuogais nueis visos miesto sekretorės. Tada, kai gamtoje įvyks eilinė visiškai niekam nereikalinga revoliucija, tada aš kai ką išbandysiu. Žinau tą būseną, kurią patirsiu, todėl iš anksto virpu... Vieni kolekcionuoja drugelius, kiti – geraširdžiai ir nuolankūs dičkiai – žaidžia kamuoliu. O aš – keistas žmogus.

 

***

Matau: beveik visi nelaimingi. Ką gi su jais padarysi?

Kai kurie – dažniausiai aktorius su aktore – sueina pavargę, keturiasdešimties metų, ir gyvena kartu. Juk vieniems baisu. Ir jau nebesiknaisioja vienas kitame – kenčia kits kitą – kad tik ne vienišas – juk baisu. Jų akyse švyti siaubas, kai netyčia pamatai juos, įsikibusius vienas į kitą, „People” viršelyje. Baisu. Gali atplėšti.

 

***

Niujorke visiškai nesimato mirusiųjų. Įsigudrino nepastebimai juos iš gyvenimo pašalinti. Namuose lavonų nelaiko, neleidžia draugams atsisveikinti. Tarytum dalį gyvenimo atima.

Atmenu, nuomojausi Maskvoje kambarį. Grįžtu kartą naktį namo, o ten šviesa. Neįprasta. Paprasti žmonės – kaimynai, darbininkai tokiu metu visada miega. Įėjau – iš karto tapo aišku. „Mūsų Toliko kančios pasibaigė!” – pranešė kaimynė bobutė. Kaimynas – 44 metų šaltkalvis, dejavęs už sienos nuo skrandžio vėžio, pagaliau paliko šį pasaulį. „Eik, pažiūrėk! – nutempė paskui save bobutė, – mes jau patys apiplovėme ir aprengėme”.

Nuėjau, aš, kaip ir jie, rusas, todėl į mirtį žiūriu pagarbiai.

Guli ant stalo juodu kostiumu, tik be batų, vienomis kojinėmis. „Paliesk – kojos jau atšalo” – sako bobutė – ir ranka suspaudžia kojinėtą pėdą. Paliečiau ir aš – šalta. Šaltkalvio Toliko daiktus pagal seną paprotį išdalino. Man teko dveji balti marškiniai ir beveik naujos odinės pirštinės. Tik per didelio dydžio. Stambus vyriškis buvo. Daiktus kažkam padovanojau. Rodos, dailininkui Vorošilovui.

 

***

Neteko sutikti žmogaus, prieš kurį galėčiau atsiklaupti, pabučiuoti jo kojas ir nulenkti galvą. Norėčiau taip padaryti, eičiau paskui jį ir jam tarnaučiau. Bet tokio žmogaus nėra. Visi tarnauja. Niekas neveda. Niekas nemina naujų kelių.

Keliai tušti.

 

***

Aprenkit mane baltai! Duokit į rankas ugnies! Nurėžkite apykaklę. Veskite į giljotiną. Noriu mirti jaunas. Atimkit gyvybę per jėgą, užmuškit mane, nukankinkit, sukapokit gabalais! Limonovas negali pasenti! Padarykit viską kuo greičiau. Geriausia balandį arba gegužę!

 

***

Eina vakar per Brodvėjų juodukas ir melancholiškai vapa: „Myliu King Kongą... Myliu King Kongą... Myliu King Kongą...”

Aš jam nusišypsojau. Ir jis nusišypsojo. Susižvalgėme lyg suokalbininkai.

Mes juk žinome. Esmė visiškai ne toje didžiulėje beždžionėje.

Vakar dar vieną saviškį sutikau. Nusilenkęs, artistišku judesiu bandė iš vietos pajudinti automobilį. Baltaodis, aukštas, juokingas. Jis pats man taip nusišypsojo. Manasis tėvas taip nesišypsodavo. Aišku – mūsiškis.

Du per dieną – ne taip jau ir blogai.

 

***

Mano metuose, stebint visus iš šalies – žinau apie žmones viską. Labai juokingi. Štai šitie šoka. Anie dainuoja. Daugelis girti arba apsirūkę. Solidus žmogus, pratylėjęs visą vakarą, staiga strykteli ir ima šokti laukinį pasąmonės šokį.

Viskas pažįstama. Nuobodu. Kas paseno, kas sensta. Kas dar tik ruošiasi senti.

Tartum gyvenimo tikslas – kad N įsidarbintų geroje vietoje, M išleistų knygą, E laimingai ištekėtų, o D nusipirkų namą Niujorke.

Aš – mongolas totorius. Mano mama iš Kazanės. Mes, mongolai – gudrūs ir išmintingi. Vaikščioju tarp jų nuleidęs galvelę, mandagiai šypsausi ir slepiu laukinį mongolišką liūdesį, kuris užgimė tamsiose stepėse, prie miestų griuvėsių, kai visi vyrai jau išskersti, visi sotūs, visos belaisvės išpistos – o ką dar veikti šioje žemėje? Gyvenimo pilnatvė. Oi, broliai – nuobodu!

Ir širdis prie nieko nelinksta – stebiu...

 

***

Neturiu ką dabar pisti, chebra! Tai yra turiu, yra du objektai, bet, atleiskit, nemyliu jų. Gėda juos pisti, nors kartais ir pisu, apsirūkęs ar girtas, o vėliau save keikiu. Nuoširdžiai sakau – dabar nėra ką pisti. Nemuilinu jums akių, matote, ir savęs negražinu.

„Bybis!.. – vaikelis mano. Bedarbis mano – neatskiriama mano dalis. Vargšelis! Gyventum sau atskirai su gudria šaunaus jaunikaičio Edkos Limonovo galvele – tada gal ir būtum patenkintas”.

 

***

Eime į bažnyčią. Prasmuksim. Uždegsim žvakes. Ir nusidėsim. Nebūsiu iš viršaus, negulėsim kartu, viską darysim paprastai ir šlykščiai, kaip pigiuose porno žurnaluose. Atsistosi sudėjus rankas ir nulenkusi galvą prieš altorių, o aš užversiu tavo juodą paltą – balta kiaulytė apsinuogins, žiūrėdamas į senstantį drėgną baltumą užversiu akis, tu priklaupsi, mes pasistengsim įsprausti penį į šulinį ir nuplauksim. Mus lydės švelnūs mūsų Dievo žvilgsniai, jo kvėpavimas, kvapnus akmens ir medžio grožis... Ir aimanos, ir dejonės, ir žvakių mirgėjimas, ir užslėptas pojūtis – eglutė, Naujieji metai, vaikystė, mama iškepė saldžių pyragėlių. Tu juos valgai, kūną užlieja šiluma. O tu juos valgai paskutinį kartą.

 

***

Visada buvau vargšas. Patinka būti vargšu – tai meniška ir artistiška – gyventi vargingai – tai gražu. Juk aš, žinot, – estetas. Varge estetizmo nors šakėm kabink.

Kartais man atrodo, kad valgau olandų natiurmortus.

Žinoma, ne visus, tik tuos, kurie vargingesni. Virtos neskustos šaltos bulvės vienišos saldžiai guli blyškiame lėkštės ovale, šalia padėtas pilkšvos duonos kąsnis, begėdiškai žalias svogūnas ir blizganti druska. Ne poetas ryte surytų juos, išvydęs laikraštyje, paskubomis, purvinais nagais.

Ne estetas irgi juos surytų.

O aš – su šakute ir peiliu – neskubu, užkandžiauju lyg atlikčiau nuostabiai gražią chirurginę operaciją. Gražią ir tikslią, nuo tikros operacijos ji skirtųsi tik keliais pustoniais. Maniškiai pustoniai labiau blankūs ir migloti.

Baisiai patinka būti vargšu. Pusę dienos mąstyti – ar eiti į kinoteatrą „Playboy”, kur du filmai kainuoja dolerį, o gal jie ne tokie geri, kad mokėčiau tiek daug. O gal alkanam apsilankyti kur nors „Village”, kur iš už kiekvienų durų kvepia kažkuo ypatingu.

Man taip patinka būti vargšu – griežtu, švariu, tvarkingu vargšu, trisdešimt ketverių metų vyriškiu, visiškai vienišu. Ir patinka tyliai dėl šito graužtis. Ir balta nosinaitė kišenėje.

 

***

Man patinka, kad aš avantiūristas. Tai dažnai gelbsti. Jei staiga lietus, pykina, bloga ir norisi verkti, pagalvoju: „Ei, tu juk avantiūristas, ar maža kaip būna. Laikykis, vaikeli, pats šį kelią pasirinkai, nenorėjai gyventi kaip normalūs žmonės – dabar kentėk”.

Tada susitvardai, kam nors paskambini, avele apsimeti, apgauni, žiūrėk – po poros valandų jau aukštuomenėj vaikštinėji, su žymiais žmonėmis šnekučiuojies, gražias moteris už rankų graibstai, įtaigiu balsu nesąmones pliauški. Žodis po žodžio, – būna, sutinki rytą prabangiuos pataluos, pirmieji spinduliai per užuolaidas skruostus kutena, į lovą kavą tau neša. – O aš vodkos norėčiau, – sakai. Nepatikėsi, bet atneša ir vodkos. Raukais, tačiau geri – juk pats prašei.

Man patinka, kad aš avantiūristas.

 

***

Jaunuoliai dažnai tingūs ir dirbti nenori. Na, jie ir teisūs. Vėliau juos prispaus, privers. Bet buvo teisūs. Kas gi gero darbe, kuo čia didžiuotis? „Aš dirbu, mokesčius moku”, – taip visą amžių klusniai ir pragyvena.

Pats aš mėgstu tik rašyti, ir tai ne visada. O apskritai norėčiau nieko neveikti. Ką nors mąstyti. Kokius nors eilėraščius prisiminti. Saulutėje gulėti. Mėsą valgyti. Vyną gerti. Mylėtis arba revoliucijas kurstyti. O rašyti – tik kartais.

Netikiu, kad kam nors iš tikro patinka aštuonias valandas per dieną, penkias dienas per savaitę spausdinti rašomąja mašinėle, siūti vyriškus marškinius arba gatvėse rinkti šiukšles. Vienus marškinius pasiūti kartais malonu, na, atspausdinti keletą puslapių irgi gerai – žiūrėk, moku, štai kaip puikiai išeina. Bet kad taip visą gyvenimą?! Netikiu, ir daugelis man pritaria. Viena moteris laimėjo loterijoje – iki gyvos galvos kas savaitę jai mokės po tūkstantį dolerių. Kaip jūs manote, jos žodžiais, ką ji visų pirma padarys? Žinoma, „stop my work”. Taigi, jaunuoliai, patys to neįtardami, yra teisūs. Juos palaikau, esu jų pusėje.

 

***

Labiausiai nemėgstu senų turtingų ledi. Kiekvienoje jų kokia nors bjaurastis slypi. Sekėsi prekiauti pyzdomis. Nusišypsojo laimė. Nemėgstu ir su šuniukais, ir be šuniukų. Ir parduotuvėje jų nemėgstu. Ir kai valgo nemėgstu.

Beje, ir jaunos merginos, kai valgo – atgrasios. Paprastai jos valgo daug ir godžiai – ypač po kelių bendro sekso savaičių, kai jau įsitikina, kad Jūs priklausote joms – galima atsipalaiduoti – štai tada jas ir matote tokias, kokios yra. Vargšas berniukas – Jūs įsivaizdavote... Princesė... Angelas – ryja mėsą gabalais kaip smakas, mykia palinkusi virš tiršto padažo, mirko lūpas sodriame raudoname vyne, saldžiai šnibžda ananasų ir kokosų kokteiliu – trumpai tariant, santykiauja su ėdesiu.

 

***

„Ek, jobanyj v rot!” – karčiai sušunki į tuštumą, vienas pats su savim. Dažnai surūkai dar vieną cigaretę. Arba vaikštai iš kampo į kampą. Arba žiūri pro langą. „Ek, jobanyj v rot!” Ir šiame šūksme daugiau prasmės, negu daugelyje knygų, netgi išgarbintoje senojoje biblijoje.

 

***

Man tai jau nebeįdomu. Na, moteris – galva, plaukai, dvi rankos, dvi kojos, na, skylė tarp kojų – kailiu ir vilna dengta. Na ir kas. O juk seniau moteris mylėjau – patiko jas pažinti, kažką su jomis veikti, patiko jų orgazmai, stebėti jų iškreiptus veidus patiko. Dabar visa tai palikau paprastiems žmonėms, malonumą jaučiu tik kovodamas prieš visuomenę ir visuomenes. Beje, vakar sunerimau dėl penkerių metų mergytės. Mažas gyvūnėlis nė kiek nesivaržydamas riedėjo vaikišku dviratuku – išskėtusi kojas ir atstačiusi pilvo apačią. Ten žiojėjo rožinis plyšelis, lyg kulkos palikta skylutė. Šautinė skylutė.

Nesu šlykštus bejėgis senis – moterys gatvėse manimi domisi, tačiau ta kulkos skylutė buvo tokia begėdiška, kad apimtas siaubo nusisukau. Daug begėdiškesnė už išpurtusią storos prostitutės pyzdą, kurią kažkada mačiau ankstyvoje jaunystėje.

Siaubingas vaikas.

 

***

Mergina, kurią myliu, bet nepisu, dažnai užsuka į svečius. Vienintelis mūsų suartėjimas – mano tualetas. Kai ji užsibūna ilgiau – naudojasi mano tualetu. Sako: „Ar galiu pasinaudoti jūsų tualetu?” – angliškai. Ir naudojasi.

Vėliau, jai išėjus, atsisėdu toje pačioje vietoje ir mąstau, štai čia ji apnuogino savo sėdynę, viskas kitkas irgi matėsi.

Ir susijaudinu.

 

***

Rytas. Žvilgtelėjau į savo išmatas unitaze. Kyšo agurko sėklos. Nesuvirškina, reiškia. Atradimą po trisdešimt ketverių metų padariau. Agurkai jau seni – sėklos kietos. Ruduo.

 

***

Būti žmogumi – baisiai kvaila.

Žiūriu: centrinio parko krūmuose kažkas juda – nedidelis juodas žvėrelis – gal paukštis, gal žiurkė. Spoksau, domiuosi, krūmus sklaidau, bėginėju iš visų pusių, penkias minutes sugaišau. Vėliau sau pagalvojau: „Kokio bybio, mano reikalas pyzdinti sau į viešbutį, nechui domėtis!”

Ir nuėjau.

 

***

Aš baisiai smalsus žmogus. Atsimenu, vienam šuniui vis kišdavau penį palaižyti. Tada man buvo dvidešimt ketveri. Buvo žiema, sėdėjau ant raudonos kušetės.

Šuo nelabai to troško, lyžtelėjo porą kartų, ir viskas.

Visą gyvenimą mano penis ramybės neduodavo.

Tuose namuose, be šuns, gyveno dar vienas gundantis objektas – trylikametė šeimininkės dukrelė. Atsimenu, virpančiais pirštais matavau atstumą tarp krūtų – baltą palaidinę jai siuvau. Šalia stovėjo motina. Ir tuometinė mano žmona. Abi spoksojo.

Palaidinės reikėjo kažkokiai pionierių šventei.

 

***

Viskas lyg ir nieko. Netgi nuostabu ir gera – niekas manęs nekliudo, nereikia netgi alkoholio, o jo milijonieriaus namo rūsy yra pačio geriausio – nors vežimu vežk. Tik štai nenoriu drumsti rudeniškos šviesos.

Pasaulis. Gyvenimas. Viskas tarytum sustojo. Saulutė šviečia – širdyje ramu.

Tik visa tai apgaulė. Ryt poryt driokstels pasaulis – vėl sulips purūs plaukai, vėjas suvels, lietus suvilgys, moteris išduos. Bučiuoju rausvą medžio lapą, nukritusį ant mano sąsiuvinio. Būk pasveikinta, gamta!

Žmonės, užmuškite mane gražiai, labai prašau!

 

***

Sninga. Mąstau, kaip gerai būtų nusinuodyti kokia nors ryškiaspalve šlykštyne, visko neišgerti, palikti truputį ant stalo, plonasienėje stiklinėje. Nusinuodyti žvelgiant į sniegą. Padaryti taip iš gyvenimo džiaugsmo, vien tik iš džiaugsmo, iš džiaugsmo ir žavesio.

 

***

Savo meilę revolveriui dažnai parodau vakarais, kai dedu jį ant stalinės lempos apšviestos pagalvėlės kabinete – švelniai jį išardau, išdėlioju atskiras dalis ir grožiuosi. Jis mano ištikimas, rimtas ir tikras draugas. Nuostabus, elegantiškas, išraiškingos formos, atskiros detalės kupinos jėgos bei prasmės. Patiriu malonumą, kai žiūriu į jį.

Savo revolverį paprastai apžiūrinėju ilgai, po to glostau, sutepu geriausia alyva, kokią tik randu šiame mieste.

Kadaise turėjau jauną baltakrūtę merginą, kurią labai mylėjau. Pisdavausi su ja daug kartų per dieną, o kai jau pavargdavau ir likdavau be jėgų, bet vis dar trokšdavau stebėti, kaip ji blaškosi ir verkia iš meilės malonumų – tada savo penį pakeisdavau revolveriu. Visai sėkmingai, baisiam mano draugės malonumui. Beje, visada išimdavau kulkas.

Abu mes buvome paslaptingi bepročiai – aš ir ji, todėl man imant šovinius, ji visada nusigręždavo, jai norėjosi manyti, kad išėmiau ne visus, galbūt kokį vieną palikau, tada jai pasidarydavo baisu.

 

***

Nueiti prie jūros. Prisėsti, patimpčioti vandeny išmirkusį lyną. Užkąsti žuvies, užgerti degtine, pusvalandžiui kvailai susimąstyti. Žvelgti į jūrą, užmiršti, kas tu – fašistas, komunistas ar dar blogesnis. Prisiminti kokią nors Verą, ne, geriau tą ištvirkėlę Mariną, kuri buvo įsimylėjusi tave Koktebelio kalnuose...

Atsipeikėti, pajusti, kaip apima liūdesys, tada patraukti į miestą. Tenai, kur blaškosi žmonės, trokštantys meilės ir savo artimo dėmesio. Nueiti ir ką nors apvaisinti ant pridergtos paklodės, visiškai niekam nereikalingo lytinio akto metu. Tegul pučiasi pilvas. Auga niekam nereikalingas žmogus.

 

***

Levui Nikolajevičiui Tolstojui, jei būtų dar gyvas, trenkčiau per galvą pliauska, už buitinius moralus, baisų dviveidiškumą, už tai, kad didžiuose kūriniuose neaprašė, kaip savo valdose išpiso daugybę kaimo mergaičių.

Aleksandras Isajevičius Solženycinas, du kartus buvęs mano bendrapilietis, vertas paskandinti išmatose. Už ką, paklausite? Už stiliaus neturėjimą, už pilkus bei nuobodžius jo herojus, už rusofiliškus kareiviškus ir kalinių vatinukus, kuriais jis juos papuošė (duok jam valią – visus rusus taip aprengtų) – už lėkštas mintis, kurias jis jiems į galvas įkalė, už visą tą didaktinį šventeivišką pasaulio vaizdą, kuriame nėra vietos linksmybėms. Už visa tai – į šūdus jį, į šūdus!

 

***

Boba – visa ko priežastis. Ak, na ir baisios jos...

Dabar ji užsimanė, kad aš kažkaip įsigudrinčiau ir užkariaučiau jai kokią nors šalį, bent mažytę, labiau norėtų kokios nors salos. Atsakiau jai žaismingu moterišku balsu:

„Na, Li, brangusis, užmušk prezidentą, pakėlusi suknelę ir rodydama „tai” – savo pyzdą,– kalbėjo Marinka Prusakova. – Neužmuši – negausi”. „Užmušiu, užmušiu, Marinka”, – šnibždėjo Osvaldas. Ir traukdavo į tirą – treniruotis.

Toks buvo atsakymas. Juk sakyti tiesą – labiausiai iškrypęs malonumas.

Net 1978 metais moterys kalba tuos pačius dalykus, kaip ir prieš mūsų erą, kaip kryžiaus žygių metu. Ne visiems, aišku, tik tam tikriems vyrams, pasiutusiems šunims, tokiems, kaip aš. Aš tuo didžiuojuosi.

 

***

Nė nemirktelėjęs stojau blogio pusėn – raganų, vampyrų, nusidėjėlių, nacių, čekistų, Ravaljako, nužudžiusio Henriką Ketvirtąjį, Osvaldo, nužudžiusio Kenedį, Če Gevaros ir nieko nenužudžiusių nevykėlių, tų, kurie visą gyvenimą iki pat žilos galvos stovi lyg šveicoriai, pagarbiai nulenkę galvas prie turtuolių namų durų ir sveikina pro šalį einančius turtingus senius ir senes bei turtingus jų vaikus. Visus tuos metus jie stovi tvirtai sukandę dantis, o viduje kažkas vis auga, lenda į paviršių, kartais jie vos susilaiko neišprievartavę jaunutės ilgablauzdės Kristinos – žymaus naftininko dukters, šešiolikos metų, kartu su drauge linksmai gyvenančios didžiuliame bute per visą aukštą, kuriame dažnai svečiuojasi jaunuoliai ir vyrai degančiomis akimis.

Taip, stojau blogio pusėn – mažų laikraštukų, kopijuotų lapelių, partijų bei judėjimų, kurie neturi jokių šansų. Jokių. Patinka politiniai susirinkimai, į kuriuos ateina vos keletas žmonių, patinka kakofoniška muzika, kurią groja nemokšos muzikantai chroniškų nevykėlių veidais. Grokit, grokit, mielieji... Nekenčiu simfoninių orkestrų, baleto, išskersčiau visus violončelininkus ir smuikininkus, jeigu tik ateičiau į valdžią.

 

***

Šią civilizaciją reikia sugriauti visoje Žemėje – Rusijoje, Kinijoje, Amerikoje. Sugriauti, pajungti šiam tikslui visus nepatenkintuosius. Jokių išrinktųjų klasių, jokių darbininkų diktatūrų, kuo tas iš fabriko geresnis už bet kokį kitą žmogų? Juk tai kvaila, geresnis tas, kuris labiau nekenčia civilizacijos. Mes neatsakome į klausimą, ką statysime tuščioje vietoje. Mes sakome: „Mūsų tikslas – sugriauti”. Ne iš pagrindų, kaip giedama Internacionale, o dar giliau, su šaknimis, viską, kad liktų tik dulkės, taip, kaip senovės miestus griovė nugalėtojai, o paskui užardavo.

 

***

Štai miestą po miesto užima revoliuciniai nevykėlių būriai. O imperijos armijos kareiviai, išgirdę nevykėlių kraujo, jau seniai tekančio jų gyslomis, balsą – prisimena kaip juos pagimdė, nusiplėšia imperijos antpečius ir švytinčiomis akimis, su gėlėmis skrybėlėse grįžta į savo gentį, glėbesčiuojasi su saviškiais.

Miestas po miesto, pradedant sprogimu Didžiajame Niujorke, Amerika tampa laisva, o aš – E.L. einu kolonos priekyje, visi mane pažįsta ir myli. Žygiuoju nublukusiais nuo revoliucinės vasaros karščio plaukais.

Ir griūva viskas, kas nežmoniška – bankai, biurai, teismai, gamyklos, chemijos, geležies fabrikai ir visos kitos šlykštynės.

 

***

Jei galite pabusti vieną lietingą pavasario rytą, pagulėti, pamąstyti, paklausyti muzikos ir staiga sąžiningai sau ištarti: „O juk aš niekas šiame gyvenime – tik dulkė ar šūdo gabalas”, – tada jums dar ne viskas prarasta. Prisipažinti sąžiningai, ne kitiems, o sau.

 

***

Naktį vonioje šypsausi iš gyvenimo komedijos, šypsausi savo atvaizdui veidrodyje.

„Ką, drauguži, - juk komedija, a?” Ek, tikra komedija, taip taip, komedija. Dievuliau, juk juokinga staiga pasijusti, kad atsidūrei kažkur Amerikoje, naktį vonioje, vienam, ir šypsotis. Netgi nusikvatoti.

Šviesos nedegiau, ji iš virtuvės sklinda.

 

***

Ek, kaip dažnai svajojau ir svajoju apie gražias, beprotiškai gražias merginas, deja, jų neturiu, tačiau kai galų gale turėsiu, kai turėsiu pinigų joms įsigyti – ir užgulsiu jas – tada, man rodos, nenorėsiu nieko kito, tik jas užmušti.

Nužudyti už tai, kad nėjo pas mane, vengė manęs, kai buvau jaunas ir talentingas kaip neišsiskleidęs žiedas, tikėjau akinančia saule – meile. Jos ateis tada, kai būsiu šlykšti sena žiurkė.

 

***

Gražus tu, švino gabalėli. Kerštinga tu, kulkele. Tu, kulka, karšta. Gera iššauti iš arti į išsprogusį, nudribusį Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento pilvą, apsaugotą tik languotais fermerio marškiniais, prasibrovus per vidurį tarp dviejų plačių nugarų, tvankioje Ajovos fermerių derliaus parodoje, kur nors tarp gigantiškų kukurūzų pasėlių, kur ganosi jaučiai, laistantys žemę geltonomis čiurkšlėmis, pramušančiomis jos plutą. Po to nubėgti link naujutėlaičių traktorių, įsmukti į eksperimentinį kotedžą ir užtrenkti duris...

Ir kol jie lenda pro duris ir langus – atsistoti visu ūgiu ant nedegaus stogo ir paleisti karštą kulką sau į smilkinį.

Likite sveiki.

 

         Iš rusų kalbos vertė Darius Pocevičius

Kategorija: menas

Paskelbta: 2008 m. vasario 16 d.

      Jėzus tarė: Kuris pažino pasaulį, rado kūną, o to, kuris rado kūną, pasaulis nevertas.
      Evangelija pagal Tomą

       – Nuo šios vasaros tu lioveisi dirbti su Janka. Šių metų balandį nebeliko „Graždanskaja oborona“, bent jau koncertinio grupės varianto. Kokia visų šitų išsiskyrimų priežastis?

       – Žinai, jei darai ką nors tikro, drąsaus, sąžiningo ir įstabaus – tave būtinai mėgins sučiupti ir suėsti. Ir tikrai suės, ir tavo šventovę apdergs, jei nuolatos nebandysi peršokti vis aukščiau ir aukščiau pakeltos kartelės, jei vėl ir vėl, kai tik išvysi prasižiojusią burną, nesugalvosi, kaip išsisukti iš naujos kebeknės, jei neatliksi naujo beprotiško, siaubingo, neįmanomo, beviltiško ir nemirtingo šuolio, kurį suvirškinti aplinkiniams prireiks krūvos laiko, taip reikalingo tavo naujam žingsniui į naujus užribius. Tai – kažkoks nuolatinis epatažas. Kiekvienas tavo žingsnis, kiekvienas naujas kūrinys turi skleisti tokią agresiją, tokį patologinį jausmų protrūkį, kad jis mirtinai užstrigtų kiekvieno „teisingo gyventojo“ gerklėje. Tai va, jei tu kiekvieną sekundę bjauriai nedergsi į visas puses – būtinai tapsi rūmų popso ir godaus masinio pasilinksminimo dalimi – kaip atsitiko su džiazu, roku ir kitkuo. Visa tai vyksta ir su Janka. Sociumas ryją ją gyvą, ji, mano nuomone, jau galutinai pražiopsojo panašiems pareiškimams ir veiksmams deramą laiką bei vietą. Dabar ji viename vežime su buvusiais grupės nariais, ir, sprendžiant iš visko, priklauso mano priešininkų stovyklai. Baisiai apmaudu, tačiau visokiems valkatoms jie leidžia iš savęs lipdyti saldų, jiems patinkantį mitą.
       Gero apetito! Žinoma, ne visi gali sau leisti tokį džiaugsmą ir drąsą spjauti į išpurtusius savo gerbėjų snukius, ypač jei jų tarpe – Troickiai, Lipnickiai ir Grebenščikovai. Labai aiškiai suvokiu visa tai, kas vyksta su Janka, aš pats kabėjau ant plauko, kai manęs vos nesurijo 1986–89-aisiais, kai gaišau brangų laiką laukdamas dangaus malonės. Ir vis dėlto aš pasprukau iš spąstų, nuo 1989-ųjų iki šios dienos nuveikiau daug man ypač svarbių darbų (tarp jų, beje, ir 1990 04 13 dieną pabaigtas projektas, vadinamas „Graždanskaja oborona“), ir nesiruošiu sustoti. Kelias į priekį – tai visada pasistūmėjimas, pasišalinimas, paneigimas, visada – atsisakymas, visada – „Nepasimatysime!“
       Aš, niekingasis, nenoriu ir negaliu sau leisti, kad mane kokiais nors spąstais sumedžiotų harmoniškai čepsinti būtis. Juk aš šviežiam sniege nepalieku pėdų.

       – Tu štai, matau, nelabai mėgsti piliečių. Iš kur tokia neapykanta?

       – Tai ne tik neapykanta, tai dar ir paniškas gyvuliškas siaubas, tai ne baimė, o, greičiausiai, patologinis pasišlykštėjimas. Bijau ir nekenčiu netgi ne aš – bijo ir nekenčia kažkas mano viduje. Visada, kai einu gatve, man atrodo, jog aš – ne žmogus, o kažkoks marsietis, užmaskuotas ir nugrimuotas, kad atrodyčiau kaip pilietis. Ir bet kurią sekundę ši mimikrija, ši apgavystė gali išaiškėti, o tada – pyzdiec! Jau seniai neišeinu iš namų be ginklo, ir vis tiek prieš juos aš visiškas beginklis. Aš – svetimas. Svetimas iš pat pradžių, iš prigimimo. Svetimas amžiams. Visi jie tai žino, jaučia kaip rykliai kraują. Esu svetimas jiems visiems, man svetimi ir be galo šlykštūs tie visi jų sutrūniję džiaugsmai ir vargai, idealai ir ydos, viskas, kuo jie gyvi ir apie ką svajoja. Tai mano prigimtinis instinktas. Čia esu diversantas, permestas į priešo teritoriją. Toksai Štirlicas.
 

       – O kokia tavo „slapta užduotis“?

       – Jos neįmanoma net įsivaizduoti. Aš galiu tik bandyti kalbėti ir spėlioti, kokia ji man. Visą gyvenimą nuo pat vaikystės viskas, kas iracionalu, ypač kas susiję priežasčių bei pasekmių ryšiais laiko tėkmėje, man keldavo ir kelia kažkokį nerimastingą, šventą ir baisų, mirtiną ir užburiantį jausmą. Tada pajaučiu, kaip giliai manyje slypinti esybė prisiliečia prie jai svarbių, neišreiškiamų, neaprėpiamų ir turbūt nežmogiškos kilmės daiktų, sistemų bei esačių, o už tai tenka sumokėti milžinišką, lyginant žmonių masteliais, kainą. Tai štai, reikia pasiryžti pasmerkti save beprotiškai, maištingai, mirtinai šio gilaus pažinimo medžioklei – bandyti sučiupti už uodegos, sugauti šešėlį, galų gale nupyzdinti šį pirminį, neišreiškiamą, vienintelį pažinimą, kuris viso ko esmė. Viskas, ką aš darau – bandau išplėšti jį iš savęs, nes jaučiu, kad jis čia tūno. Visos mano tikros dainos – tik apie tai. Ir „Russkoje pole...“, ir „Miasnaja Izbuška“, ir „Pryg-Skok“, ir „Pro Duračka“. Tai nuorodos, rodyklės. Žinoma, niekingos ir silpnutės. Tačiau jų dėka aš sugebėjau pajusti atšiaurų, atgrasų ir įkvepiantį skersvėjo gūsį pro vos vos pravertas duris, šviesos spindulį pro rakto skylutę. Iš viso to, kas vyksta su manim ir aplinkui mane, svarbu tik viena – štai šitos „pravertos durys“, aš žinau, jog greta manęs, šalia visos tos pigios butaforijos lūkuriuoja tikras, prigimtinis pradas. O kūryba – tai savotiškas tramplinas, kad patektum tenai. Turbūt dėl to žmonija, sąmoningai ar nesąmoningai, tačiau užtikrintai ir žiauriai naikina šio Vardų Vardo skelbėjus, saugotojus ir įkūnytojus. Masėms toks naikinimas – savisaugos instinktas. Jie bijo ir nekenčia svetimkūnių, jų įprastos, natūralios tvarkos priešų. Nors, beje, viskas daug sudėtingiau. Viskas, ką čia kalbu – tik šiaip sau, modeliukai, kuriuos meistrauju ir kurie veikia būtent tuo momentu. Tokie „kartoniniai triušiukai šaudyklos stende“.
 

       – Ar ne dėl to ir atsirado tie pamazgų sklidini kibirai, kuriuos pastaruoju metu ant tavo galvos užkimdami pila pačių įvairiausių sluoksnių atstovai – nuo „sveiko proto“ apologetų iki gatvės mušeikų, tusovščikų ir kitų „valkatų“?

       – Taip, bet ne tik. Žinoma, svetimkūnis instinktyviai atstumiamas, tačiau... kiek patyriau, pikčiausiai ant tavęs pila ne būties hegemonai, o buvę „saviškiai“ – tie, su kuriais tu stūmei ilgas, sunkias ir linksmas valandas, tie, kurie paskutinę sekundę dėl vienų ar kitų priežasčių iššoko iš lekiančio traukinio. Apskritai, vieni žmonės – kūrėjai, o kiti – žemdirbiai, tie, kurie viską įvardija, sudėlioja į lentynėles, viską nykiai ir buitiškai subendravardiklina, šitie „sveiko proto“ apologetai, kaip tu juos pavadinai... Protinguoliai, matematikai, pragmatikai – šio pasaulio gyventojai, amžinai besišaipantys ir bežiovaujantys. Jie niekada neleis sau „pasikasyti pimpalu“, kaip mėgsta sakyti mano draugas Manageris. Būtent jie stengsis lyg ir nestipriai, tačiau mirtinai „smogti perėjūnui“, sumaišyti su žemėmis jo darbus. Aš taip dažnai apie save girdžiu panašius mitus bei „bobutės pasakas“, kad man belieka tik plekšnot sau per subinę, kriuksėt ir šokčiot. Visur aplinkui neaprėpiamas pūvantis Jurijaus Mamlejevo pasaulis. Matai, vieniems čia lemta iš paskutiniųjų liūdėt, džiaugtis ir kurti. Iš paskutiniųjų. O kitiems – žiovauti, bezdėti, kasytis ir šaipytis, ir tai atsargiai, dirsčiojant į šalis. Nieko čia nepadarysi. Puikiai suprantu ir blaiviai suvokiu, kad viskas, ką padariau, vertinant bendražmogiškais masteliais, absoliučiai niekam nereikalinga, viskas pasiliko ir pasiliks iš esmės taip, kaip buvę, o jei kas nors ir pasikeitė, tai taip nežymiai, kad tiesiog gėda savo „šuolių ir grimasų“. Nepavyko mano „roko revoliucija“. Niekam ji, pasirodo, nafig nereikalinga, tik man pačiam ir grupelei išsigimėlių, tokių, kaip aš. Tiksliau tariant, „roko revoliucija“ įvyko, tačiau niekas (arba beveik niekas) to nepastebėjo. Ir nusičiurkšt. Čia ne tai svarbiausia. Nesvarbu, kad šūde paskandins. Tiesiog kai kurie daiktai tampa svarbūs ir prasmingi tik amžinybėje. Aš, žinoma, šitam pasaulyje nepakeičiau nieko, tačiau čia aš užviriau (arba su mano pagalba užvirė kas nors kitas) gerą košę, ją galima laikyti ženklu, pranašyste, maišto ir laisvės pergalės prieš suakmenėjusius totalitarinės būties įstatymus bei plieninius priesakus užuomazga. Aš, kaip asmenybė, nieko nereiškiu ir esu nieko vertas: buvau išprotėjusio ir akiplėšiško fronto kareivis, fronto, kuriame nuskriaustieji, vargetos ir luošiai kovojo prieš jiems iš anksto paskirtą, iš viršaus paruoštą likimą. Ir tuo, ką spėjau nuveikti, labai džiaugiuosiu, esu patenkintas, kad iš savo sužvėrėjusio, plačiame pasauliniame „rokenrolo“ fronte pasimetusio apkasėlio spėjau paleisti ne taip jau mažai linksmų kartečės sviedinių. O kai sviediniai baigsis – pasielgsiu taip, kaip privalo elgtis kiekvienas geras kareivis puolančio priešo apsupty, kuriam liko paskutinė kulka, o gal nebeliko ir jos. Visa tai skamba baisiai patetiškai, tačiau, deja, visada buvau toks herojiškas snarglys. Reiktų pridurti, kad šiuose žodžiuose nėra jokių ašarų ar tragikos, nes visi, pasukę tuo keliu, pasirinko jį savo noru, sąmoningai (niekas per jėgą nevarė), todėl yra pasiryžę sumokėti už kiekvieną šventinį fejerverką. Visą savo gyvenimą sėdėjau ant lagaminų. Visada supratau, ką pasirinkau. O tai, kad sumaišys su šūdais... Niekai. Jie patys to niekada nepripažins, būtinai save apgaudinės, sukurs dar vieną mitą, dar vieną priežastį, pateisinančią jų sotų bei gėdingą dauginimąsi. Sau jie visada buvo ir bus teisūs, stiprūs bei geručiai, o tu – menkas niekingas žmogiūkštis, geriausiu atveju vertas tik užuojautos. Plastmasinis pasaulis nugalės. Na ir tegul eina jis velniop! Svarbiausia – suspėti. Svarbiausia – patikėti, kad Mažasis Princas, net įkąstas gyvatės, vis dėlto sugrįžo namo, į savo planetą! Supranti?
 

       – Išeitų, kad kiekviena tavo daina – savotiškas „mostas fakelu tamsioj nakty“, kaip kad rašė Kafka?

       – Tikiuosi, taip. Kai vėl ir vėl pakibdavau virš prarajos, mane išgelbėdavo Vysockis, Dostojevskis, Morrisonas, Lennonas, Bobas Marley bei kiti. Godžiai, iš visos širdies, beprotiškai dėkingas jiems už tai, kad neleido paskęsti silpnume bei inercijoj. Galbūt visas jų menas skirtas tik tam, kad būtent aš arba kas nors kitas kada nors neužsilenktumėm. Laimė, jei kam nors taip padėjau, taip, kaip padėdavo ir padeda man. Reiškia, ne veltui... Ir apskritai, galioja pagrindinė taisyklė: paėmei – atiduok. Perduok kitam.
 

       – O kaip tu vertini savo kūrybą? Tai menas, ar...?

       – Štai Ševčiukas, rodos, kažkada pareiškė, kad, jo manymu, poetai skirstomi į dvi kategorijas: vieni visą gyvenimą rašo vienui vienintelį tobulą eilėraštį, kaip, tarkime, Puškinas, arba jis pats, o kiti savo kūryba tartum užkariauja naujas erdves, teritorijas bei naujus horizontus. Tai va, aš ir esu toks užkariautojas. Savo paties viduje bandau vis surasti naujus užribius viso to, kas Neapribojama, įžūliai ir su įkvėpimu praplėsti naujų galimybių ribas. Jeigu kūrybos aktas yra laisvė, reiškia, aš esu iš tų, kurie ją užkariauja. Nes jos niekas nepadovanos, ji pati niekada neapsireikš pati: ją galima tik drąsiai ir beatodairiškai pasiimti pačiam, užgrobti, atimti. Galų gale – nupyzdinti! Pačios įvairiausios tokio maišto išraiškos mano supratimu ir yra tikroji poezija, visiškai nieko bendro neturinti su gražbyliaujančiu bei estetizuotu visokių „stiklo karoliukų žaidimų“ mėšlu.
 

       – Tu vis kalbi apie maištą, apie laisvę... Kas tau yra maištas? Kas tokia laisvė?

       – Maištas – vienintelė laisvė. Vienintelis Džiaugsmas. O laisvė: ji vienintelė – būti prieš. Kaip rašė Bradbury: „Jei tau davė liniuotą popieriaus lapą, rašyk skersai eilučių“.
 

       – Už viską gi reikia mokėti... Ir tu žinai kuo?

       – Sumokėsim. Sutinku mokėti. Nori eiti į priekį – būtinai teks traukyti gijas, siejančias tave su šiuo pasauliu. Tai kelias į Amžinybes, skirtas visiškiems vienišiams. Jei pasirinkai šį kelią – pats tampi savo moralės, įstatymų, pasaulio ir būties Dievu, Kūrėju, Demiurgu ir Tvėrėju. Už šitą „pasikėsinimą į sostą“ tenka, žinoma, gauti ir geros pylos, ir atitinkamų „apdovanojimų“. Kur šventė – ten ir pagirios. Jau pačiame kūrybos akte (ypač roko muzikoje) slypi tam tikras „Prometėjo žygdarbis“ – „dangiškosios ugnies“, žinių, energijos, jėgos bei šviesos vagystė, pagrobimas iš aukščiau esančio pasaulio. Šis žygdarbis skiriamas saviems nelaimėliams, nuskriaustiesiems, bedaliams gentainiams – tiems, kuriems teko tapti luošiais. Matrosovas ir Machno, tuo pat metu kovojęs visais frontais, Vysockis, Šukšinas ir Tarkovskis, vienu žodžiu, visi iš tikro gyvieji kiekvienu savo sąžiningu bei sunkiu darbu nors kelioms akimirkoms uždengdavo tam tikrą siaubingą metafizinę ambrazūrą. Tada nebesvarbu, kuo sumokėsi, kokia bus bausmė... Svarbiausia – kad kulkosvaidis kelioms sekundėms nutiltų. Svarbiausia nors trumpam išvesti iš rikiuotės savo priešą. Tada saviškiai galės bent sekundėlei atsipūsti. O tada jau nebesvarbu – ar sužinos kas nors apie tai, ar supras... net jei paaiškėtų, jog tu – vienintelis toks pydaras visoje planetoje – vis tiek reikia kautis ir stengtis ją uždengti. Tol, kol nors vienas iš mūsų stovės šitame antitotalitarizmo fronte – frontas nežlugs. Kol aš gyvas – rokenrolas nemirs. Ir aš teisus ne todėl, jog priklausau žmonių giminei, aš teisus, nes esu laisvas. Tai vienintelis ko nors vertas dalykas. Vienintelė tikrovė, vienintelė koordinačių sistema, vienintelė religija, aukštesnė už Dievą, pasaulio Sutvėrimą, aukštesnė už tiesą.
 

       – O sakyk, ar rokenrolas būtinai baigiasi savižudybe, beprotyste, žūtimi, vienokia ar kitokia „tragiška pabaiga“?

       – Atrodo, jog taip. Tai žiaurus ir rūstus kelias. Tai nuolatinis iššūkis ir maištas, tai kautynės, nedidelis nuolat vykstantis pasaulinis karas. Nusikaltimas! Nuolatinis ekstremizmas. Jei nusprendei priimti žaidimo taisykles, nori nenori teks atsisveikinti su svajone, kad būtų „ir vilkas sotus, ir avis sveika“. Arba pats užvaldai, susilipdai tau pažadėtąją tikrovę, arba ji ištaria „deja“, ir tu tampi purvina sniego gniūžte. Visada ir visur reikalingas beprotiškas užsidegimas: net jei susidegintum ar susinaikintum, net jei sudegintum ar sunaikintum viską aplinkui. Jei vieną kartą ryžaisi ištarti „a“, privalai (jei, žinoma, nesi visiškas tuščiakalbis) ištarti ir „b“. Jei pasiekei raidę „e“, turėk sąžinės, išdidumo bei stiprybės, kad iš savęs išspaustum įspūdingą „o“, o po to – ir nuostabiąją „š“! Rokas – nuolatinis įtūžis ir agresija. Piktas, maištingas, viską užvaldantis bejėgiškumas – į kampą užspeisto žvėries bejėgiškumas. Graudus ir jausmingas kokio nors apskurėlio, įnirtingai puolančio savo priešą, bejėgiškumas, triuškinantis pralaimėjimas, užkariaujantis visatas, lyg kortų namelius nušluojantis pasaulius, pakilęs aukščiau gyvenimo, mirties ir visų kitų pusaklių seilionių!... Per kelerius sąžiningo ir visaverčio gyvenimo metus rokeris patiria daugiau, nei paprasti žmonės per ištisus dešimtmečius. Tai žaibiškas, ryškus ir visus apakinantis susideginimas, panašus į drugelio machaono skrydį. Visiškas susinaikinimas.
 

       – Ar tavęs dar nekaltino infantilumu?

       – Dar ir kaip! Mano broliukas visą gyvenimą „kaltina“! Viskas, ką čia pasakoju – labai „vaikiška“, jei galima taip sakyti „filosofija“. Tam tikra prasme aš vis dar vaikas, o tai neįkainojama, todėl aš šokinėju iš džiaugsmo ir didžiuojuosi, kad iki šiol tarp visų tų jūsų mįslingų sapalionių dar nepraradau vaikiško, naivaus, skaidraus supratimo, dar iki šiol žiūriu į gyvenimą, į mane supančią aplinką kaip į žaidimą. Reiškia, dar nepasenau. Ir tikriausiai dar gyvas. O rokas man – tam tikras vaikiškas, žiaurus ir pavojingas žaidimas, panašus į tuos, kuriuos mažasis Ivanas žaidė Tarkovskio filme. Su kokiu begaliniu džiaugsmu, kokiu įtūžiu vaikystėje kieme spardžiau kamuolį – lygiai taip pat linksmai, tūžmingai ir įnirtingai dabar rėkiu į savo mikrofoną. Tik vaikas gali iškrėsti tikrai didingą kvailystę, tik jis gali iš tikro „įkvėpti sielą“.
 

       – O kaip tu žiūri į profesionalizmą? Profesionalius įrašus, atlikėjus?

       – Kreiviausiai, kiek tik įmanoma! Tik, blia, paskutinis diletantas gali sukurti kažką netrivialaus, kažką vertingo ir tikro! Profesionalizmas (visi tie „technizmai“, „simfonizmai“, „estetizmai“ ir visi kiti „šūdizmai“) žudo visa, kas roke gyva. Aš, pavyzdžiui, dabar klausausi tik visokias 60-ųjų vidurio garažines ir psichodelines komandas (Troogs, Kim Fowley, Velvet Underground, The Standells, Kinks etc.). Dabartiniu suknistu visuotiniu supratimu šie bičai juk nemoka groti. Bet užtat kaip jie grojo!!! Čia ne šiaip sau posakis – sudegti, virsti pelenų krūva. Taip reikia ir dainuoti, ir groti. Manau, pats svarbiausias dalykas – autoriaus, kūrėjo gaivalas, kai kūrybos akto metu jis tampa bepročiu, apsėstuoju, o tada nusispjaut į tam tikrą (tegul ir nemažą) lažūchos dalį, kuri neišvengiama tokio įkvėpimo metu. Labiausiai išprotėju nuo archajiškų ritualinių liaudies giesmių bei muzikavimų. Jų apskritai neįmanoma profesionaliai atlikti! Pažiūrėk, kaip natūraliai dainuoja v žopu nusipylęs snukis, daužantis kumščiu per stalą, išsiterliojęs krauju, ašaromis ir seilėmis, dainuoja kraupiai, karčiai, užburiančiai ir „iš tikro“. Aš dar iki šiol neišmokau taip, kaip reikia, groti gitara ir dainuoti taip, kaip, tarkime, Aleksandras Borisovičius Gradskis. Man to niekada niekam ir nereikėjo. Štai Manageris apskritai nemoka dainuoti. Užtat kokia jam būna šventė, kai uždainuoja: tą reikia pačiam pamatyti! Novosibirske 1988 metais mūsų („Graždanskaja Oborona“) koncerto metu Managerį apsėdo nelabasis, jis ėmė taip siautėti ir blaškytis, kad, spjaudydamas, vemdamas, su mėsa iš gerklės plėšdamas žodžius bei refrenus, jis nebegalėjo įkvėpti oro ir vos iš tikro neužduso. Smilkiniuose ir skruostuose ėmė trūkinėti kraujo kapiliarai, snukis sumedėjo, sustingo į kažkokią zombišką grimasą, bejausmį luitą. Tik praėjus kelioms valandoms po koncerto jis įgavo daugmaž žmogišką pavidalą. Va!
       Taigi, o apskritai, iš tikro įdomu ir gera gali būti tik tai, ko tu negali, – tai, ko tu dar nemoki, nesugebi, o jau paskui... kvalifikuota, profesionali ir suplėkusi kokių nors pusgyvių Claptonų, Jaggerių, Makarevičių kasdienybė.
 

       – Na štai, lyg ir viskas. Ar norėtum dar ką nors pridurti?

       – Ek... Žodžiai devalvuojasi, praranda savo vertę tiesiog akyse. Viskas, ką čia užsimiršęs pripasakojau, galbūt atrodo plokščia, per daug sureikšminta, pagražinta arba tiesiog nepadoru. Man, atvirai kalbant, nusičiurkšt – kaip kam atrodo mano vargšės kalbos, kas ką pagalvos. Manykit, kad viską sakiau sau ir tiktai sau. Apskritai viską, kuo užsiimu šiais liūdnais laikais (eilės, dainos, piešinukai arba, štai, žodžiai), laikau tam tikru beviltišku ritualu. Panašiu į konceptualisto Josepho Beuyso akciją, kai jis ant rankų nešiojosi ir supo nugaišusį triušį tuo pat metu jam garsiai aiškindamas reliatyvumo teoriją.
 

       1990 m. rugsėjo 10 d.

Versta iš knygos: Jegor Letov „Ja ne veriu v anarchiju“, Maskva, 1997.
Vertė Darius Pocevičius

Kategorija: menas

Paskelbta: 2008 m. vasario 15 d.

         Rue de Lyon, vedanti nuo Liono stoties iki Bastilijos aikštės, – purvina, dulkėta, šlykšti gatvė. Ji plati ir galėtų vadintis, pavyzdžiui, aveniu, tačiau niekas niekada jai tokio vardo neduos. Bet kokiam architektui pasidarys gėda. Kaip gali aveniu atrodyti taip apgailėtinai! Tik viena rue de Lyon pusė apgyvendinta – nelyginė. Lyginėje, nuo sankryžos su Daumesnil aveniu iki pačios Bastilijos ankščiau tęsėsi vienoda akmeninė viaduko dešra – Bastilijos stoties liekanos. Stotimi išsprogusiame viename dešros šone stovėjo pastatas, vadinamas „Hospis 15-20“. Jame (jei tikėti pavadinimu) turėjo gulėti bejėgiai senukai ir chroniški ligoniai. Dabar „Hospis 15-20“ vietoje tingiai statomi žaisliniai naujosios Paryžiaus operos kubai ir sferos. Vadinasi, ši vieta dar ligi šiol mažai teapgyvendinta.

       Savo nelaimei išstudijavau šią seną gruoblėtą ir akmenuotą gatvę. Pirmaisiai savo gyvenimo Paryžiuje metais tekdavo lankytis šioje miesto dalyje. Rue Enard buvo (ir yra) užsieniečių registravimo centras. Tenai, pusę dienos prastovėjęs eilėje, gaudavau (spalva priklausė nuo slaptų kodų, kuriuos suteikdavo policijos biurokratai) kvietimą į prefektūrą pratęsti recepisse*. Gyvendamas trečiąjame, turėjau tįstis į dvyliktą arrondissements'ą pas flics'us**. Tokia tvarka, tokia ji ir liks. Flics'ai mūsų neklausia, kur patogiau ateiti. Tam, kad patekčiau pas juos, galėjau „paimti“ metro nuo Reuilly Diderot stotelės arba patraukti dar trumpesniu keliu rue Faubourg Saint Antuan, ši savo baldų parduotuvėlėmis linksmesnė, gyvesnė ir švaresnė, o vėliau pasukti į rue Reuilly, ir viskas. Tačiau aš pasirinkdavau rue de Lyon. Pasirinkdavau ją dėl to, kad joje buvo ginklų parduotuvė.

       Pas mus, Paryžiuje ginklų parduotuvių nemažai. Jose parduodami ginklai nepasiekiami visiems žmonėms be pasų, vietoj jų besinešiojantiems lengvabūdiškus keturgubai sulenktus popierėlius. Tiesa, žmonėms su pasais ginklus įsigyti irgi nelengva, tačiau asmuo be paso siekia jo daug energingiau. Man reikėjo prisiartinti prie rue de Lyon parduotuvės, pasistiprinti. Prieš eidamas pas flics'us, prieš stovėdamas žeminančioje eilėje tarp tautinių mažumų atstovų, tarp visokių išsigandusių negrų, vietnamiečių, arabų ir kitų (nei vieno baltaodžio žmogaus... vienąkart tik pasiklydusi skandinavų senutė, ir viskas!), aš žingsniavau tiesiai link sunkvežimių purvu aptaškytų, apdulkėjusių dviejų storo stiklo vitrinų. Nuginkluotas, lyg nugalėtos armijos karys, stovėjau, rankos kišenėse, ausyse švilpė vėjas, nes niekas neužstoja nuo jo plačioje rue de Lyon, stovėjau ir godžiai stebeilijausi į Smith&Wesson'us, Colt'us, Walter'ius, Herrstahl'io brauningus, Izraelio mistraljezę Uzi... „Tir en rafale“*** – gyrėsi po ja prilipinta etiketė. Serijomis, mąsčiau, serijomis... cha... Mane hipnotizavo plieniniame metale sukaupta jėga, sumažinta iki vienas prie kito prigludusių geležinių raumenų. Atsitraukdavau dešimt žingsnių, bet, ramindamas save, neva dabar užsieniečių registravimo centre lankytojų antplūdis, neva protingiau truputį palaukti, tuoj pat sugrįždavau ir vėl prilipdavau prie stiklo. Ne, nė karto neužėjau į parduotuvę, nes buvau įsitikinęs, kad nieko kito, išskyrus peilį, negaliu įsigyti... Turint recepisse, be pilietybės jie man neparduos net medžioklinio šautuvo. O man ir nereikia medžioklinio, peilis man irgi ne prie ko, du juos jau turiu... Jei galėčiau, įsigyčiau mistraljezę Uzi. Ir dar ką nors... Stovėdamas prie vitrinos, nefantazavau, aš visą laiką užgniaužiu fantazijas joms vos beprasidedant... Mano svajonės daugiau negu Uzi nė karto nesiekė. Jau vaikystėje oberleitenanto sūnų (kad tokį vokišką laipsnį turėjo mano tėvas, sužinojau iš vokiečių leidyklos „P.S.“ katalogo) supo ginklai. Į TT pistoletą, kurį tėvas vėliau pakeitė Makarovu, į Kalašnikovo automatą ir kulkosvaidį tada aš nekreipiau jokio dėmesio! Vienuolikos metų laksčiau gatvėmis su belgišku brauningu – kaimynas majoras išėmė šovinius ir davė vienai dienai panešioti. Kartą, prisimenu, mano motina Raja dešimtą valandą negrįžo namo, užtruko eilėje (belaukdama baldų), tada tėvas įsigrūdo į kišenę pistoletą ir mes išėjome jos ieškoti į Saltovskio kaimo tamsą. Du vyrai. Tik vaikystėje, toje šalyje rytuose, aš trumpam paragavau valdžios būdamas oberleitenanto Venjamino, turinčio Makarovo sisitemos pistoletą, sūnumi. Mums einant, tėvo kelnėse tabalavo puikiai žudanti devynių milimetrų kulka, ir ne viena, visa skaitlinga jų kompanija. Ėjome Materialistų gatve, tamsoje suboluodavo du trys šviestuvai, po kuriais mindžikavo dideli ir pikti dėdės. Tačiau mes jų nebijojome, mes turėjome vieną daikčiuką...

       Vėjas kirto ausin dulkių sauja, ir aš iš Saltovskio kaimo sugrįžau į rue de Lyon. Šalia stovėjo susikūprinęs arabų dėdulė didele, nuo šalčio paraudusia nosimi ir nudrengta kepuraite. Jis neatsitraukdamas stebėjo raumeningą karabino gyvastį, spindinčią matine melsva šviesa. Žvilgsnis buvo liūdnas. Nesišypsodami, tačiau jausdami abipusę simpatiją, mes trumpai susižvalgėme, neištarėmė viens kitam nė žodžio. Aš patraukiau prie antros vitrinos, išmintingai palikdamas jį vieną su karabinu. Taip palieka draugą su jo mylimąja.

       Vėliau, stovint toje suknistoje eilėje, pakaušis į pakaušį, kada jie dar net neatvėrė durų... dabar visa ši begėdystė organizuota geriau, o tada, paniškai bijodami naujos valdžios, socialistų, „entrangers'ai“ prisistatydavo vos tik išaušus, nervuodavosi, bėginėdavo šen ir ten, patikėdavo eilės numerį kaimynui, vis tripinėjo lyjant ir sningant; stengiausi galvoti ne apie flics'us, o apie ginklus. O jei ir ne apie juos, tai bent jau apie karą! Linksminausi įsivaizduodamas eilės kaimynus mano režimo kuopos, bataliono kariais, bandžiau iš išorės įvertinti, koks iš kiekvieno išeitų kareivis. Keletas jų nė velnio niekam netiko, šiuos bedrausmius dezertyrus reiks sušaudyti jau po pirmo mūšio, kiti, priešingai, atrodė tapsią puikiais ir drąsiais kariais. Aš visiškai neįsivaizdavau esąs didysis pulkininkas, man pilnai pakako ir karininko laipsnio, oberleitenanto, kaip tėvui. Buvau įsitikinęs, kad oberleitenato esu vertas. Nes karyboje, kaip ir civiliniame gyvenime, vertinamas ne isteriškas elgesys, o ramybė, pasitikėjimas ir pedantiškumas. „Vaikinai gerbė mane visur, kur tik teko pabuvoti... Vaikinai iš skirtingų socialinių sluoksnių, įvairūs vaikinai, tai kodėl gi aš netiksiu įsakinėti ginkluotiems žmonėms“ – mąsčiau. Nepasimečiau gaisro metu (du kartus), nesudrebėjau skęstant jūroje (irgi du)... Prisimenu, kaip Elas, senas Niujorko advokatas, vieno priėmimo pas mano bosą milijonierių metu ištarė: „Edvardai, tu man primeni manosios kartos good old boys. Tavim, vaikine, galima pasikliauti“. Elas paplekšnojo man per petį. Bosas su Elu bendravo iš būtinumo, šis turėjo blogą reputaciją, advokatavo neaiškiems žmonėms itališkomis pavardėmis iš Bruklino ir Mažosios Italijos, išvydęs Elą savo party, bosas raukydavosi. Tačiau aš, jo tarnas, apie Elą buvau kitos nuomonės, visad maniau, kad Elas – hard and real man, tuo tarpu bosas – keturiasdešimtmetis berniukas, išsiknisinėjantis savo automobiliais ir verslais. Mano bosas Stivenas Grėjus buvo kažkuo panašus į ankstesnių laikų Bernarą Tapį... „Man“... Tarp vyrų visada aišku, kuris „man“, o kuris ne. Tikram vyrui, Elui, aš patikau ir tada tuo labai didžiavausi. Didžiuojuosi savim ir dabar. Elas vilkėjo senamadišku tvido kostiumu, praretėjusi penkiasdešimtmečio skiauterė suglostyta atgal... Jo kartos „good old boys“ turbūt ir buvo visi tie tipai itališkomis pavardėmis, kuriuos jis gynė...

       Man pakakdavo apsilankymo prie rue de Lyon vitrinos, kad ištverčiau ceremoniją pas flics'us rue Enard. Per tuos žygių metus, kas trys mėnesiai, aš daug ką sužinojau apie ginklų parduotuves. Supratau, kad ginklų parduotuvės vitrina – dabartinio vyro raudų siena. Jis ateina čia apverkti per jėgą atimto jo vyriškumo. Liūdnas, įbedęs kaktą į stiklą, jis tyliai meldžiasi ir viliasi buvusios savo galios. Prie ginklų parduotuvės vitrinos prieina labai skirtingi žmonės. Taip, jie seni, aptriušę, visko matę, negrįžtamai iššvaistę savo gyvenimus, bet pasitaiko ir akiniuotų pedantiškų buržua naujais paltais, ir raudonskruosčių tipų su džinsais, sportbačiais ir degančiomis akimis, dėl kurių, kaip poetiškai sakoma Rusijoje, „kalėjimas verkia“. Vienąkart prie vitrinos aptikau rūstų mažą kuprių gelsvai žaliu veidu, strazdanotu kumšteliu prie veido spaudžiantį nosinę. Tai mane sujaudino. Apie ką jis mąstė, šis mažytis nesusiformavęs neūžauga kuproje pratrinta striukele?

       Raudų sienas ėmiau lankyti jau Vienoje. Pirmąjį vakarietišką ginklą – tvirtą vokišką Zolingeno peilį, panašų į vermachto durtuvą, nusipirkau ginklų parduotuvėje Brodvėjuje, pačiame Times skvere. Ji buvo įsikūrusi tarp „Records“ ir „Times Square Empire“ parduotuvių, pastarojoje prekiavo lėlėmis, dramblio kaulo dirbiniais, skrudintuvais, šviestuvais, portfeliais, dirbtinės odos piniginėmis, King Kongo kaukėmis, Empire State Building statulėlėmis, marškinėliais „I love New York“ ir dar šimtais visokio turistams skirto šlamšto. Už „Records“, po pornografinio kinoteatro stogeliu prekiavo kukurūzų spragėsiais, nuo tada mano pasąmonėje peilio ar durtuvo vaizdas natūraliai susisiejo su šių spragėsių kvapu. Savaime suprantama, prieš įeidamas į vidų ilgiau kaip valandą prastovėjau prie vitrinos. Prie šitos raudų sienos stoviniavo ištisas būrys. Didžiuliai, bet vikrūs juodaodžiai įdėmiai spoksojo į taip geidžiamus daikčiukus, kas į Mauzerio pistoletą kulkosvaidį, kas į Vinčesterį. Atmenu, pačiame vitrinos centre, ant raudono aksomo skiautės puikavosi garsusis italų 6,5 mm Karkano M.91. Būtent juo Osvaldas nušovė Kenedį. Nežinau kam, bet aš suskaičiavau saviškius. Prie raudų sienos stovėjome šešiese... Buvo dar vienas, tačiau šis... nesuprasi, ar jis domėjosi Karkano M.91, ar laukė patogios progos įlįsti į svetimą kišenę, o gal tikėjosi apiplėšti praeivius legaliai, ant kartoninės dėžės išsidėliojęs kortas... Parduotuvės durys buvo svetingai atvertos, pro jas dvelkė šalčiu, švaistomu dosniai, amerikietiškai. Aš įžengiau į kondicionuojamą patalpą. Iki skylių nuskalbtais džinsais, pirktais Channel street, kelnės 1 doleris 25 centai, švarkas 3 doleriai. Aborigenui nesunku iškart atspėti, koks aš paukštis.

       – Kuo galiu Jums padėti, young man? – paklausė salesman'as Zigmundas Froidas. Juodaakis, įtartinai linksmas, jis šnekėjo darkyta anglų kalba, kuri liudijo daug žemesnę už porininko kilmę, tačiau iš gudrių jo akių matėsi, kad praktika bei patirtis padarė jį puikiu žmonių sielų žinovu.

       – Noriu peilio, – atsakiau. – Man jo reikia.

       – Matau, young man, – sutiko Froidas. – Tau jis tikrai reikalingas. – Tokių gentainiai paprastai pasižymi iškalba. Niujorko valstijos valdžia ypač apsunkina ginklų pardavimą gyventojams, parduotuvė beveik tuščia, vargšelis Froidas tikriausiai kentėjo nuo prievartinio mutizmo... Tiesa, jis galėjo bendrauti su kitais salesman'ais... – O, tau baisiai reikia peilio, young man, – šūktelėjo jis ir užjaučiamai pažvelgė. Ką daugiau jis galėjo pasakyti? Mano apranga – tokią įmanoma atrasti šiukšlyne, sandalai irgi iš tos pačios kolekcijos, kontaktinės linzės apsinešusios neaiškios kilmės nešvarumais, jos skaudžiai žeidė akis. Paraudusiomis akimis aš tikriausiai atrodžiau ligoniu. Tada daug gėriau, fizionomija nuolat sutinusi, rūkiau stiprią marichuaną ir... trumpai tariant, nebuvau geriausios formos. „Young man, gerokai vėtytas gyvenimo“ – taip aš vertinau save, žiūrėdamas į veidrodį. Nežinojau, ar išsikrapštysiu iš visų savo istorijų.

       – Kiek pinigų gali išleisti? – paklausė Zigmundas Froidas.

       – Dvidešimt dolerių.

       – Gaila, – pasakė jis. – Už dvidešimt du turim puikų vokišką kareivišką peilį. Jie – germans'ai – žino, kaip pasiųsti žmogų į kitą pasaulį. Nori pasižiūrėti?..

       Aš norėjau. Be dvidešimtinės turėjau dar krūvą monetų, išmėtytų po visas džinsų kišenes, tačiau nebuvau įsitikinęs, ar iš jų prisirinktų du doleriai. Šiaip ar taip, su savimi pasiėmiau visus money, kitą čekį iš Velfero turėjau gauti tik po penkių dienų. Ši aplinkybė mane mažai jaudino, jau suleidau šaknis Niujorke, be money čia galėjau pratempti ir penkis šimtus penkiasdešimt penkias dienas. Žinojau kaip. Vienintelis rimtas tokio gyvenimo trūkumas yra tas, kad tada negali būti vienas. Patyriau nuosavu kailiu, kad stipriai išvystytoje kapitalistinėje visuomenėje vienatvė kainuoja pinigus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, juk žmonės bijo vienatvės ir nuolat ieško bendravimo. Tad kodėl vienuma kainuoja money?..

       – Nori pasigrožėti? – pakartojo jis.

       – Taip.

       Jis nerūpestingai paliko mane vieną ir pasišalino gilyn į vidų. Beje, ant visų vitrinų kabėjo spynos, o dideliame parduotuvės angare vaikštinėjo dar du salesman'ai ir keletas pirkėjų. Jis grįžo ir priešais mane padėjo gruoblėtos kiaulės odos makštyje paslėptą daiktą. Ištraukė jį. Sunki rankena, stiprūs ašmenys su dviem kanalėliais nutekėti kraujui. Instrumentas, skirtas ne ką nors perpjauti, ne lengvai, chuliganiškai brūkštelti per veidą, ne, rankose jis laikė instrumentą, skirtą smeigti giliai, pasiekti kūno gilumoje slypinčius vidaus organus.

       – Matai, – ištarė Zigmundas Froidas, – tai būtent tai, young man, ko tau reikia. Smeigia giliai ir iki galo. Tu juk ruošiesi medžioti laukinius žvėris, ar ne? Joks žvėris neatsilaikys prieš tiesų tvirtos rankos smūgį.

       Apčiupinėjau peilį, perskaičiau užrašus, liudijančius vokišką jo kilmę. – Ar neturite tokių, žinot, kurių ašmenys patys iššoka... Su spyruokle?

       – Ho, son, – nusijuokė jis. – Tokie uždrausti įstatymu. Forbidden. Verbotten! – jis kažkodėl pakartojo vokiškai. – Patikėk manim, son, tie žaisliukai su spyruoklėmis, su mygtukais – jie skirti lengvabūdžiams frics'ams, chuliganams, o ne rimtiems žmonėms. Tau, son, siūlau rimtą kovos draugą. Peilis tikriems vyrams. Imk jį, jis neišspręs visų tavo problemų, tačiau jo draugijoje kai kurios iš jų tau pasirodys visai nesvarbios. Zigmundas nužvelgė mane savo psichoanalitiko žvilgsniu.

       – Jūs vokiečių žydas? – paklausiau.

       – Taip. O ką, jaučiasi tautinis patriotizmas?

       – Jaučiasi. Be to, jūs panašus į Zigmundą Froidą. Jums jau taip sakė? Į psichoanalizės tėvą.

       – Geriau jau būčiau panašus į „Chase Manhattan Bank“ prezidentą, young man, – atsakė jis. – Imi peilį?

       – Jei sukrapštysiu dvidešimt du dolerius.

       Išsitraukiau dvidešimtinę, išbėriau monetas, ir mes ėmėme skaičiuoti. Išėjo 21 doleris ir 54 centai.

       – I'm sorry, – ištariau.

       – Take it, – jis stumtelėjo peilį link manęs. – Jis gi tau reikalingas. Niujorkas – rimtas miestas, young man.

       Jis ėmė braukti monetas nuo neperšaunamo stiklo prekystalio ir berti jas į delną. Po drumstu stiklu su visur išvedžiotais laidais gulėjo jau visiškai rimti dalykai. Didžiulių kalibrų revolveriai. Tarp jų pastebėjau „Mauzerį 57“. Nuo šūvio iš jo žmogaus galva su pilkomis smegenimis išsitaško į šonus kaip prinokęs melionas.

       Jis palūkuriavo, palinkęs prie saujos. Iškrapštė dešimt centų.

       – Take a dime****. Kam nors paskambinsi. Praneši, kad esi gyvas.

       Iki Brodvėjaus toli, tačiau kartais aš pasirenku rue de Lyon. Prie vitrinos visada stovi male!***** Man atrodo, kad šioje tuščioje gatvėje bailūs ir uždari vyrai gali iki valios grožėtis iš jų atimtu vyriškumu. Štai, tarkim, prie rue Richeleu parduotuvės, didesnės ir gausesnės, jie stoviniuoja daug rečiau. O rue de Lyon jie stypso visada, per lietų ar vėją, per asfaltą lydantį karštį... Jų akys nepakeliamai liūdnos. Kaip iškastruoto katino, kuriam šeimininkas atėmė vyriškumą, kad šis nekeltų rūpesčių savo romantiškomis aistromis.


    * – leidimas gyventi (pranc.)
     ** – policininkus (pranc.)
     *** – šaudymas serijomis (pranc.)
     **** – imk monetą (angl.)
     ***** – jis, vyras, patinas (angl.) 

    Iš rusų kalbos vertė Darius Pocevičius