Tuo pačiu metu, kai Lietuvos piliečiai, surėmę pečius prie Seimo, vyriausybes ir prie Lietuvos miestų savivaldybių, stengiasi „atvesti“ valdančiuosius į doros kelią, rizikuoja ašarinių dujų apsutyje guminėms kulkoms švilpiant, po Lietuvą skersai išilgai ėmė ridinėtis automobilis su dar vienu, naujai senu pranašu – Vaišvilų Zigmučiu. Kelionių tikslas – pasisavinti streikuojančiųjų politinį įdirbį ir pabandyti dar kartą „įbristi į tą pačią upę“.
Į kvietimą sudalyvauti Sąjūdžio „frankenšteinų“ organizuojamame renginyje atsiliepiau vedinas smalsumo, mat kaip buvęs sąjūdietis norėjau išgirsti ir pamatyti, kuo gyvena buvę bendražygiai. Na ir ką? Renginys.
Patalpoje sėdi „...niolika-dvidešimt“ daugiausiai pensijinio amžiaus žmonių. Dalis tikrai solidžių ir žinomų miesto piliečių. Taip pat – buvusių, praradusių žmonių pasitikėjimą įvairių lygių Seimo, apskrities ir miesto tarybos politikų. Susirinkimo tikslas – vėl surinkti Lietuvos persitvarkymo Sąjūdį ir, pasinaudojus šiuo dariniu, vėl bandyti veržtis i Seimo olimpą. Auditorijos kamšalo (atsiprašau, klausytojų) ūpui pakelti buvo atvežta žinia, kad ruošiamas naujas Sąjūdžio medalis, kuris bus net šiek tiek viršesnis už sausio tryliktosios medalį. Ar galima labiau paglostyti pensininko giliausias širdies gelmes? (Švarkų atlapuose vietos jau senokai paruoštos.)
Numanomas akcijos tikslas – kuo nors pakeisti kasdien vis labiau susikompromituojančius konservatorius. Naujame darinyje skelbiamas tuntas senųjų žvaigždžių su buvusiu Sąjūdžio pirmininku Vytautu. Įdomiausia, kad darinys turės būti ne šiaip koks, bet griežtai selekcinis. Numatyta steigti naujo sąjūdžio organizaciją, kurios parengiamieji įstatai nė vienu skiemeniu nesiskiria nuo fašistinių.
Susirinkimams protokolai nereikalingi. Visi automatiškai žino, kas pirmininkaujantis, kas atstovaujantis. Patogu organizuojantis, bet nepatogu einant į viešumą, taigi, organizacija iškart dirbtinai atsiriboja nuo nacisto Murzos, nes antraip niekaip i Seimą nepatektų, ir su jais, bent jau dabar, nieks Europoje nesikalbėtų. Taip, taip – griežta narystė ir centrinis pavaldumas, įstoti galės tik tautiečiai ir tik katalikai. Naujieji pseudosąjūdistiniai fiureriai planuoja organizacijai gauti labdaros-paramos statusą – tikras fiurerjugendo, oi – fiurerio senjoru sapnas.
Tame renginyje sunkiai tramdžiau juoką, bet tas juokas – pro ašaras, nes su istorija nejuokaujama. Didžiosios krizės Europoje pasižymi tuo, kad besiblaškančios tautos ima ieškoti diktatorių ir „gelbėtojų“. Taigi „kandidatūrų“ pasirinkimas platėja, nes fašistiniai „frakenšteinai“ keičia pavidalus ir atgyja – vėl ir vėl.
