Apie sausio 16 d. riaušes komentarų nestinga, tačiau ryškėja ir tokių rašinių ar vertinimų tendencijos, kuriomis lyg susitarę aklai vadovaujasi politikos apžvalgininkai. Vargu ar tai padeda objektyviai išanalizuoti tokius įvykius, kokie vyko Vilniuje. Kitokia nuomonė, kitoks vertinimas tarp šio giedorių choro beveik nesigirdi, bet ne todėl, kad kitokia nuomonė neegzistuotų... Įvykiai Vilniuje tapo puikiu pretekstu rusofobams atakuoti viešąjį diskursą: pradedant Andriaus Kubiliaus tvirtinimu, jog riaušes sukėlė „priešiškos Lietuvai jėgos“ ir baigiant Česlovo Iškausko stebukline pasaka apie „Jedinstvo-2“. Tokiai atakai užteko to, jog riaušėse dalyvavo ir rusų tautybės žmonės, t.y. tos premjero minėtos „priešiškos jėgos“.
Kodėl rusų tautybės žmonės įgavo tokį „valdžios priešo“ statusą? Čia gelbsti ponas Iškauskas ir jo slaptieji liudininkai, pasak kurių riaušės buvo nupirktos Rusijos. Tad jeigu taip, tai policijos veiksmai buvo adekvatūs, o pasak Artūro Račo – net per švelnūs. Juk egzistavo grėsmė valstybės saugumui! Ta proga tvarkos saugotojai galėjo „rimtesnėm“ kulkom pašaudyt. Et... kažkaip viskas be proto įtikinama, ar ne?
Kita vertinimo tendencija yra tokia: riaušes sukėlė chuliganai arba buduliai. Štai ir įtikinamesnė versija, jeigu kas drįstu suabejoti pirmąja. Leisiu sau pastebėti, jog Sigitas Babilius ( „Budulių sukilimas“ ) klaidingai apibūdino riaušininkus budulius. Peržvelkime nuotraukas, video įrašus, darytus riaušių metu, ir pastebėsime, kad tie buduliai yra ne tik studentai ar agresyvūs jaunuoliai, bet ir pensininkai bei moterys, kurie taip pat dalyvavo riaušėse. Štai ir užtaisyta skylė S. Babiliaus riaušių budulizmo versijoje.
Turbūt originaliausias tarp šių choro giedorių tapo Tomas Baranauskas. Jis įvardijo riaušių ideologus, kuriais tapo „Naujoji Kairė 95“. Tačiau (paradoksas!) ši organizacija mitingo išvakarėse kaip tik paskelbė pranešimą, raginantį nepasiduoti provokacijoms mitingo metu. Deja, nepavyko ir T. Baranauskui... Ne vien tik dėl elementarios logikos nebuvimo. Autorius painioja Kasparo Pociaus ir Rasos Baločkaitės nuomones su viso visuomeninio judėjimo NK95 pozicija, bandydamas sukompromituoti ar primesti riaušių atsakomybę minėtam judėjimui.
Tendencingai nušvietusi sausio 16 d. įvykius, žiniasklaida riaušes pavertė karikatūra. Tai tapo kažkokių piktų jėgų sąmokslu prieš valstybę, elementaraus chuliganizmo proveržiu ir t.t. Visiškai atmetama tai, jog protestas ir riaušės – paprastų eilinių žmonių reakcija į valdžios reformas, cinizmą ir izoliaciją nuo piliečių. Atmetama, jog riaušės – natūrali nevilties, valdžios nepasitikėjimo išraiška, radikali tautos politinė pozicija.
Tokia pozicija kriminalizuojama ne tik teisiškai, bet ir morališkai. Tai reiškia, kad tauta, siekianti konstituciškai teisėto suvereniteto, kurio nepaiso valdžia, yra smerktina. Žmonės, dalyvavę riaušėse, siekę radikaliais veiksmais atkreipti dėmesį į save, į socialines, ekonomines problemas (nes kiti veiksmai buvo ignoruojami), tapo nusikaltėliais. Jie nusikalto, pirmiausia, valdžiai, nes jai paprasčiausiai nepakluso; paskui – visai valstybei, nes tapo “demoralizuotu nusikaltėliu“, “valstybės priešu“.
Tačiau kol kas žaidžiamas psichologinis žaidimas - atsakomybę už riaušes bandoma primesti „kitiems“: jedinstvininkams, chuliganams, „Frontui“, kairuoliams ir t.t. Bijoma sakyti, jog žmonės patys, savarankiškai ir savanoriškai nusprendė pasipriešinti valdžiai. (Bijomasi visuomenės prabudimo, atgyjančios savimonės.) Tie žmonės ne buduliai ir chuliganai, bet tiesiog eiliniai Lietuvos piliečiai... ir todėl turėtų būti visiškai nesvarbu, koks žmogaus intelektas, kaip jis apsirengęs, kokiam sluoksniui priklauso ir t.t., ką mėgsta pabrėžti žiniasklaida.
Šio rašinio tikslas nėra provokuoti riaušes, tą puikiausiai savo veiksmais moka daryti valdžia, todėl nekonkuruoju. Taip pat nemanau, jog įmanomas vienareikšmis ir objektyvus įvykių Vilniuje įvertinimas. Tačiau nuomonių pliuralizmas žiniasklaidoje gyvybiškai būtinas, antraip visa žiniasklaida taps tikrovės karikatūra.
2009 01 20
