Per Rytų Europą ritasi maištų banga. Neramumai Latvijoje ir Bulgarijoje buvo pratęsti – sausio 16-ąją liaudis užpuolė Lietuvos parlamentą. Kalbant apskritai, įvykiai šiose šalyse vystėsi pagal gana panašų scenarijų. Profsąjungų (arba/ir opozicinių buržuazinių partijų) kvietimu iš pradžių susirinkdavo keli tūkstančiai žmonių, norėdami protestuoti prieš vyriausybės politiką (ši siūlė priemones, susijusias su socialinių lengvatų sumažinimu). Po to į parlamentą ir mentus lėkė sniego gniūžtės, kiaušiniai ir akmenys. Keletas tūkstančių žmonių – labai daug Baltijos šalims, kuriose gyvena tik keli milijonai žmonių – 50-70 kartų mažiau nei Rusijoje. Norėdami suvokti šių įvykių mastelį, įsivaizduokite, kas 200 tūkstančių žmonių minia atėjo tiesiai į Kremlių ir užmėtė jį akmenimis.
Visiškai akivaizdu, kad neramumų banga Rytų Europoje turi vieną pagrindinę priežastį – tai dabartinė ekonominė kapitalizmo krizė. Protestai Graikijoje didžia dalimi irgi vyko dėl tos pačios priežasties. Be to, žmones veikia ir galingas pamėgdžiojimo mechanizmas, apie kurį rašė rusų sociologas N. Michailovskis. Atsidūrę panašioje situacijoje, žmonės linkę mėgdžioti vienas kito veiksmus.
Tokie veiksmai gali priversti vyriausybes vykdyti socialesnę politiką ir kartu leidžia pajusti savo jėgą visuomenės „apačioms“. Pirmieji maištai visada chaotiški ir beprasmiai, tačiau susiklosčius atitinkamoms sąlygoms ir papildžius juos reikiamomis idėjomis, jie gali virsti gigantiška jėga.
Iki kokios ribos vystysis protestai? Kokios bus jų pasekmės? Kaip tokiuose protestuose turėtų dalyvauti anarchokomunistai ir koks jų vaidmuo? Ar protestai apims kitas Europos šalis, pavyzdžiui, Ukrainą, Rusiją, Baltarusiją?
Tai, ką mes dabar matome, yra pirmieji griaustinio garsai. Bet ar atslinks audra?
Michailas Bakuninas rašė, kad maište slypi išsilaisvinimo potencialas. Prieš neteisybę sukilę žmonės gina savo žmogiškąjį orumą, laužo juos surakinusią sistemą, priešais juos atsiveria nauji nematyti horizontai.
Viskas taip. Tačiau bet koks maištas nebūtinai baigsis išsilaisvinimu, jame glūdi tik laisvės siekio potencialas, kuri galbūt ir nebus išnaudotas. Išsilaisvinimas – tai visos socialinės piramidės apvertimas aukštyn kojomis – nuskriausti, netekę politinės ir ekonominės valdžios paprasti gyventojai ima rengti teritorinius susirinkimus, organizuoja protestus, pradeda valdyti situaciją ir palaipsniui ima kontroliuoti visą visuomenę. Išsilaisvinimas – tai vieninga visų tautybių dirbančiųjų kova, prieš tai įsisąmoninus faktą, kad jie neturi dėl ko vaidytis, nes bendras jų priešas – valdžios elitas ir oligarchai, verslas ir valdžia.
Viso to mes kol kas nematome. Nors liaudies stichija aiškiai peržengė klusnumo ir jaukaus buržuazinio legalumo ribas, tačiau jai labai trūksta savivaldos, libertarumo ir internacionalumo. Nėra liaudies susirinkimų, protestuotojai mosikuoja tautinėmis vėliavomis (beje, nuo to prasidėjo ir 2001 m. liaudies bruzdėjimai Argentinoje), visais trim atvejais neramumuose dalyvavo ultradešinieji elementai. Bulgarų anarchistai praneša, kad susirėmimus prie parlamento pradėjo būtent dešinieji futbolo fanatai ir bonai. Sprendžiant iš žiniasklaidos, Latvijos maište aktyviai dalyvavo fašizoidinės nacbolų partijos nariai, Lietuvos maišto kadruose mirga naciai ir futbolo fanatai. Kita vertus, Latvijos maište pirmą kartą per daugelį metų kartu dalyvavo ir rusai, ir latviai.
Rytų Europos įvykiai gali klostytis pagal vengrų scenarijų. Šioje šalyje 2007 m. prasidėjo masiniai neramumai, susiję su ekonominėmis ir socialinėmis šalies problemomis, o taip pat ir su išaiškintais vyriausybės korupcijos faktais. Tačiau visus bruzdėjimus netrukus sugėrė dešinieji. Štai ką rašė vengrų maištus stebėjęs rusų žurnalistas Artiomas Kirpičionokas:
„Nuo rugsėjo šalį krečia protesto demonstracijos, kurias organizuoja dešinioji opozicija. 1956 m. įvykių 50-dešimtmetį vengrai pažymėjo linksmai, su ugnele – mušėsi su policija, mėtė butelius su padegamuoju skysčiu ir netgi bandė pakartoti praeitį – užgrobti sovietinius tankus (tiesa, šįkart muziejinius). Policija negailėjo guminių kulkų ir veikė demonstrantus su tokiu žiaurumu, kuris nesisapnavo net prakeiktam sovietiniam režimui. Gražus parlamento pastatas šiandien aptvertas plieniniu tinklu, o prie vengrų demokratijos bastiono nuolat budi sunkvežimiai su omonininkais ir vandensvaidžiais...
Smogiamoji šių antivyriausybinių demonstracijų jėga – tai ultradešinieji iš Vengrų nacionalinio komiteto, fašistai, naciai-skinhedai ir futbolo ultros. Tokios publikos Budapešte daugiau nei reikia. Skustagalviai ryškiai išsiskiria miesto minioje – jų plikės spindi saulėje, batai suvarstyti baltais raišteliais, ant rankovių – vengrų vėliavos.
Atvykėliams iš Azijos, juodaodžiams ir romams Vengrijos sostinėje ne ką jaukiau nei Maskvoje ar Peterburge. Įdomu pastebėti, kad daugelis skinhedų kilę iš ganėtinai buržuazinių visuomenės sluoksnių. Jie nuolat pastebimi turčių kvartalų gatvėse. Brangiuose restoranuose galima stebėti tokį vaizdą – respektabiliai apsirengę tėvai, o greta jų – skustagalvis sūnelis. Viskas logiška: tėvas ir mama – dešinieji liberalai, o sūnus – fašistas.
Ultradešinieji gerai jaučiasi visuose Vengrijos visuomenės sluoksniuose. Apie pusę didžiausios dešiniosios opozicinės partijos FIDESZ narių yra nusiteikę profašistiškai. Partijos lyderis Viktoras Orbánas – valdingas, be jokių principų politikierius, kuris dėl savo tikslų pasiryžęs draugauti su pačiu velniu. Netgi nuosaikios kairiosios arba liberalios pastabos Vengrijoje gali tapti užsipuldinėjimų ir kaltinimų komunizmu priežastimi“.
Vengrijos įvykiai suprantami ir lengvai prognozuojami, nors tokia įvykių baigtis ir nėra neišvengiama. Žmonės įprato gyventi išnaudotojiškoje, autoritarinėje, nacionalistinėje visuomenėje, per trumpą laiką jie negali pasikeisti. Tačiau kitų žmonių mes neturime. Tai, kas įvyko Vengrijoje, gali atsitikti bet kurioje kitoje šalyje. Kita vertus, ultradešiniųjų dalyvavimas kokiame nors mitinge arba nacionalinių vėliavų bei lozungų iškėlimas dar nereiškia, kad visus jo dalyvius būtų galima pavadinti reakcionieriais.
Apskritai kalbant, Rytų Europos likimas priklauso nuo tų, kurie sugebės išnaudoti protestų bangą, nuo tų, kurie suteiks pasipriešinimui naujų idėjų. Kitaip protestai išsikvėps ir nebebus tęsiami. Tai visiškai realu: ekonominė krizė gali pažadinti iš miego, tačiau ji gali ir apkvaitinti visuomenę, ją sustingdyti.
1) Dabartiniai maištai gali pradėti naują visuomenės apačių (proletariato) kovos prieš valdininkus ciklą. Kol kas neaišku, kokios bus to protesto formos ir kontūrai. Žinoma, didžia dalimi tai priklauso nuo visų mūsų.
2) Socialiniuose neramumuose dalyvauti būtina, kad jie neperaugtų į nacionalistinius pogromus. Reikia žodžiu ir veiksmu populiarinti saviorganizavimosi bei internacionalumo idėjas.
3) Šiandien egzistuojantys liaudies judėjimai yra netobuli ir prieštaringi, jais gali pasinaudoti ultradešiniųjų jėgos. Neverta iš šių judėjimų tikėtis protingų sprendimų, neverta tikėti viskuo, ką jie daro, neverta jų idealizuoti ir su jais susitapatinti. Nežiūrint viso to, būtina į juos įsijungti ir nuosekliai bei atkakliai juose veikti.
