Nors paskutinį savo rašinį baigiau fraze „manau, tęsinys bus”, norėjau ilgesnės pertraukos. Tačiau riaušės šiuo metu tapo populiaria aktualija. Tiesa, pačios „riaušės” lyg ir neduoda pagrindo visam tam triukšmui. Policija dar tą patį vakarą parodė, kas padėties šeimininkas...

Valdantieji išsidavė, kokie svarbūs jiems tie įvykiai, nuostolius pradžioje pagražindami iki 2 milijonų. Tačiau klastotė išlindo tuojau pat, kai tik teko skaičiuoti – priskaičiavo dešimtkart mažiau. Policija „išsiaiškino” riaušininkų tapatybę. „Užsienio rankos” taip ir neužfiksavo. Subliuško dar vienas valdančiųjų pučiamas burbulas. Prasidėjo tarybinius laikus primenantis „visuotinis” riaušininkų pasmerkimo vajus. Deja, ir jis subliuško. Labai jau vienišai atrodo visokie „Jedinstvo – 2”.

Jau tos pačios sausio 16 dienos vakarą buvo eskaluojamos dvi temos – „bijomasi” riaušių pasikartojimo, eskaluojamo riaušių užsakovų, ir jų masto temos. Gaila tų jaunuolių, kurie patikėjo apsimestiniu policijos „silpnumu”. Vakare policija demonstravo savo jėgą, žemino praeivius, kratė juos, ypač kibo prie jaunimo, riaušės buvo „išsklaidytos” nė neprasidėjusios.

Policijos radinių arsenalas pasipildė keliais Molotovo kokteiliais, tik neaišku, pas ką juos rado. Per žinias rodė kartoninę dėžę su trim buteliais, išimamą iš policijos automobilio...

Subliuško mitas apie nesuskaičiuojamą galybę samdytų riaušininkų. Beje, įdomi to vakaro sulaikymų geografija: policija rado riaušininkų net ant Tauro kalno (vieno iš sulaikytųjų mamos liudijimas). Turėsim naujų Aleknų ir diską mėtysim kilometrais?.. O gal pareigūnams prasidėjo gliukai?

Panašiai ir su riaušių „užsakovais”. Valdantieji net užspringdami vardijo „nedraugiškus kaimynus”, A. Paleckį, lažybų bendrovę, neatsargiai prognozavusią, kad riaušių tikimybė menka, vieną iš dienraščių, prekybos tinklą, pardavusį mitingo dalyviams didelį kiekį kiaušinių, daržovių ir net kokoso riešutų (kuo ne prekyba ginklais).

Beje, įrodymų pateikti valdžia nesivargina. Manyčiau, jų paprasčiausiai neturi. Ir tikisi, kad tie burbulai subliukš jau publikai nematant. Atrodo tai kvailai, betgi viskas tik tam, kad užmaskuoti tai, ką pasakė tie vaikai, mėtę sniego gniūžtes ir kiaušinius: „karalius nuogas”. Sunku valdžios pasipūtėliams prisipažinti, kad niekas jų neremia, kad nuo kelių dešimčių paauglių jie gali apsiginti tik pasikvietę kelis šimtus šaudančių policininkų.

Na, o visuomenės reakcija? Apie pigius genelius, kartojančius valdžios pučiamus burbulus, jau minėjau. Manau, kad neverta į juos kreipti jokio dėmesio – ir tarybiniais laikais jų balsas dangun nėjo.

Profsąjungų bosiukai (iki bosų anie dar nepriaugo) vėl skubiai paniro į savo oportunizmą – jiems svarbiausias jų pačių saugumas. Pirmas veiksmas – ne išsiaiškinti, kas tokie tie sulaikytieji, o nuo jų atsiriboti. Ir, be abejo, pasinaudoti tų žmonių, apgynusių teisę rinktis, iškovojimais. Profsąjungos mielai sutiko vaidinti dialogą. Jos ne tik kad nepareikalavo, bet net ir nepaprašė paleisti policijos brutaliai užpultus „riaušininkus”. Dar gerai, kad advokatai nutarė tarti savo žodį ir ėmėsi ginti sulaikytuosius.

Gėdinga, bet žurnalistai pamiršo (o gal niekada ir nežinojo) pamatines žmogaus teises, ginamas Lietuvos Respublikos konstitucijos:

19 straipsnis. Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.

Policija, šaudydama į minią, kėsinosi į tų žmonių gyvybes.

20 straipsnis. Žmogaus laisvė neliečiama.

Matėme, kad žmonės buvo suiminėjami tik todėl, kad buvo jauni, nepatiko dėdei policininkui, bandė dengti savo veidą kauke.

21 straipsnis. Žmogaus asmuo neliečiamas. Žmogaus orumą gina įstatymas.

Matėm žeminamus, nežinia už ką verčiamus klauptis žmones.

36 straipsnis. Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.

Piliečiai, besibūriavę prie Seimo, buvo brutualiai užpulti, apšaudyti, o po to – dar ir apkaltinti, nes gynėsi.

Apgailėtina, bet visa tai nekelia didesnės dalies žmonių noro priešintis ar sukilti. Pasipūtę valdžios nykštukai ir toliau vaidiną reikšmingus. Policija džiaugiasi pakilusia savo verte ir viliasi, kad valdžia nupirks jai vandens patranką, o gal būt net tanką...

Bet argi tai turi kokią nors reikšmę? Šiandien svarbu apginti jaunuolius, pabandžiusius kovoti už savo teises. O politiniai nykštukai, nenorintys suvokti, kas įvyko, – visokie kubiliai su valinskais – nusipelno pilietinės mirties. Padoriam žmogui turėtų būti gėda ne tik su jais turėti kokių nors reikalų, bet ir paprasčiausiai bendrauti.

Ir žinoma, dar ne kartą teks rinktis ir ginti savo teises. Mitingų ir demonstracijų sezonas prasidėjo, kiekvienam teks apsispręsti, su kuo ir už ką. Jūs kaip norit, bet aš nelauksiu, kol tiem banditams nupirks patranką.