Sausio 16 emocijoms nuslūgus, norėčiau pateikti keletą svarbių pastebėjimų dėl šių įvykių dalyvių. Nei vienoje paviešintoje sąmokslo teorijoje nebuvo nuosekliai išanalizuota Vilniaus jaunimo aktyvaus dalyvavimo neramumuose priežastis. Visa kaltė suversta alkoholiui ir paslaptingiems nežinomiems dėdėms.

Neramumai aiškiai parodė, kad Vilniaus priemiesčiuose ir pakraščiuose tiksi uždelsto veikimo bomba. Subačiaus, Naujininkų, Savanorių pr. ir kitų rajonų bendrabučiai ir „chruščiovkes” tapo socialinės atskirties getais.

„Brežneviniuose” rajonuose praėjusį dešimtmetį įvyko atranka, turtingesni, apsukresni iš ten išvyko. Tai jau ne tarybinių laikų mikrorajonai kur vienoje laiptinėje gyveno profesoriai, šaltkalviai, pardavėjos ir inžinieriai. Blokiniuose mikrorajonuose gyvena nepasiturintys. Viename bute po 3 šeimas ir 3 kartas. Kiekvienoje šeimoje kas nors yra Airijoje arba kalėjime. Šių mikrorajonų jaunimo gyvenimas vyksta laiptinėse, bromuose, šiluminėse trasose, garažų masyvuose, artimiausias laisvalaikio ir kultūros centras yra vietinė „Maxima” ar „Rimi”. Vilniuje susiformavo miesto pakraščių subkultūra. Ištisos kartos niekada nesilanko miesto centre, nes ten ne jų, o ponų miestas. Jie nežino (o ir neįdomu), kad Vilnius Europos kultūros sostinė. Užtat jie žino, kad iš to yra rimti „otkatai”

Sausio 16-oji buvo jų išvyka į centrą. Pakraščių jaunimas, vilkintis sportinius bei slidininkų kostiumus, treningų Vilnius susitiko su sočiu, kostiumuotu, savimi patenkintu, bet netikru Vilniumi. Ir sudaužė jam veidą.

Jaunimas mušėsi Vilniuje visais laikais. Kiemas prieš kiemą, gatvė prieš gatvę, Karoliniškės su Lazdynais, visi kartu prieš Kauną. Po to Kaunas su visa Lietuva prieš Vilnių. Bet tai buvo gatvių kovų romantika, savo teritorijos gynyba, santykių aiškinimas. Nors jau ir tarybiniais laikais buvo socialinė potekstė: proletariškų rajonų antpuoliai prieš centro „auksinį” jaunimą.

Tradiciškai darbininkiškų priemiesčių jaunimas buvo aktyvus miesto neramumuose – ar tai 1905 m. žydiškas proletariškas jaunimėlis (lietuviško tada Vilniuje nebuvo), ar 1982 m. demonstracijos po futbolo rungtynių. Ką tik praėję įvykiai – ne išimtis, adrenalino poreikis  bei noras pasirodyti kovoje su policija buvo visais laikais.

Bet būtent per paskutinius dešimt metų ten susiformavo „nereikalinga karta”. Juos vadina asocialiais, kitataučiais, marginalais, „urlaganais” ir t.t. Bet kažkodėl nenorime pripažinti, kad jie tokia pat Lietuva kaip ir „Gedimino prospekto” Lietuva.

Tas jaunimas ne medingalviai buratinai. Jie sekė, kas vyko Atėnuose, Paryžiuje, Kopenhagoje, Taline, Rygoje. Čegevaros portretas nėra tik duoklė eilinei madai. Kairiojo bei dešiniojo ekstremizmo sėkla, atpūsta iš Europos, papuolė į gerai išpurentą dirvą.

Lietuvos jaunimo politikos koncepcija ir įvairios formalios struktūros patyrė fiasko. Gyvybingiausios ir aktyviausios yra neformalios jaunimo grupės ar organizacijos –skustagalviai, anarchistai, frontininkai ar murzininkai ir t.t. Ten, kur renkamasi ne dėl pinigų bei karjeros.

Lenkiškai kalbantis jaunimas dominuoja Vilniaus priemiesčiuose. Ir tai normalu, nes jų tėvai, seneliai ir proseneliai ten gyveno. Ir štai savo tradicinėje teritorijoje jie tampa „svetimi”. Kažkas atsikelia žemes iš vidurio Lietuvos, ir jų senelių žemė jau ne jų, o ponų iš „seimo”.

Rusakalbio jaunimo daug skurdžiausiose miesto rajonuose. Rusai iš viso netiki jokia valdžia (ar tai Lietuvos, ar SSSR, ar Putino). Tokia jau jų istorinė patirtis. Jie stengiasi nuo bet kokios valdžios laikytis toliau, nes iš jos gero nelauk.

Šalies vadovas švelniai pabarė vyriausybę už atitrūkimą nuo liaudies. Skautų apsuptyje atsiminimus pasakojo. Bet dar neteko matyti populiariausio Lietuvos žmogaus bendraujant su Dzūkų gatvės ar Rudaminos jaunimu, besidominčio iš ko jie gyvena. O juk jie irgi Lietuva, nors ir ne tokia sąmoninga kaip susitikimui atrinkti skautai.

Didmiesčio pakraščių jaunimas išstumtas į visuomenės paribį. Visi, kas pasiekė šiek tiek aukštesnio socialinio statuso, juos pašiepia, kritikuoja, tyčiojasi - debilai, girtuokliai, primityvai. Desperacija, pyktis, agresija. Pridėkime patrauklius ir suprantamus šūkius bei raginimus ką nors mušti ar atimti, kurie sklinda iš interneto erdvės. Ir kad elitas –vagys, jie daug blogesni už tave, kad visi Europoje kovoja už save. Tai grėsmingas sprogstamas užtaisas. Sausio 16 d. prie Seimo šiek tiek sukibirkščiavo, bet ir to užteko. Iš visų miesto galų momentaliai susirinko šimtai 15-20 metų kovotojų ir nuotykių ieškotojų.

Dauguma sulaikytųjų yra iš pakraščių, iš socialiai pažeidžiamų, nepilnų šeimų. Bet jie yra tiesioginis visuomenes atspindys. Būtų didžiulė klaida, jei valdžios vyrai įvykdys grasinimus ir surengs parodomąjį teismą su parodomosiomis bausmėmis. Nesolidu Valstybės represinei mašinai su nepilnamečiais kariauti. Jei vaikėzas už mestą į Seimo langą akmenį bus nuteistas porai metų, o už didžiausios aviakompanijos išvogimą ar milijoninę žalą ką nors privatizuojant – nieko, galime sulaukti didelio gaisro.

Pakraščių jaunimas bus valdžios priverstas kryžkelėje pasirinkti kur eiti: į Airiją, į Pravieniškes ar į Frontą?