Vienas nusipelnęs socialdemokratų partijos narys vienoje viešoje diskusijoje bandydamas pateisinti valstybės egzistavimo teisėtumą pateikė absurdišką palyginimą – prilygino valstybę akcinei bendrovei:
Įmonė turi teisę valdyti savo turtą (teritoriją) savo nuožiūrą. Taigi, UAB „Lietuvos Respublika“ siūlo tau paslaugų paketą: teisę gyventi jos teritorijoje, teisėsaugos, teisėtvarkos, sveikatos apsaugos ir kitas paslaugas. Pirkti atskirai šių paslaugų negali („Maximoje“ man irgi niekas neparduos vieno sausainio iš pakelio ar vieno dviračio rato, jei pardavinėjami sukomplektuoti dviračiai) – marketinge tai vadinama „product bundling“. Taip pat naudodamasis UAB „Lietuvos Respublika“ paslaugomis tu įsipareigoji laikytis sutarties, kuri numato tam tikro dydžio įmokas už naudojimąsi paslaugomis, tam tikras vidaus elgesio taisykles bei tam tikras nuobaudas už tų taisyklių nepaisymą.
Esminis klausimas – ar gali organizacija teisėtai imti mokesčius už neteisėtai įgytą ir valdomą turtą? Jei vadovautis žmonių teisėmis paremta teisingumo samprata, o ne teisiniu pozityvizmu (kuriuo galima pateisinti bet kokius nusikaltimus), be jokios abejonės negali. Organizacija, kuri nepripažįsta kitų teisės į nuosavybę, teisės į savo nuosavybę turėti negali apskritai. Kaip pastebėjo Oppenheimer'is, nei viena pasaulio valstybė nevaldo žemės teisėtai, nes jos visos žemę užgrobė jėga, t.y. pažeisdamos dalies ar visų toje teritorijoje gyvenusių žmonių teises.
Pažiūrėkime į bet kokios demokratinės šalies istoriją. Turbūt niekam nekyla abejonių, kad autokratinė valdžia yra neteisėta, todėl a priori jai žemė teisėtai priklausyti negali ir aišku nepriklauso. Žmonėms autokratinę valdžią, kuri pretenduoja į tos šalies žemę, nuvertus (arba jai subankrutavus, kaip kad subankrutavo TSRS), į tos šalies teritorijoje esančią žemę nebepretenduoja niekas. Ta žemė, kurioje gyveno žmonės ir ją dirbo, tampa teisėta tų žmonių nuosavybe, o ta žemė, kuria nesinaudojo niekas, yra niekieno, t.y. bet kas ją gali teisėtai pradėti dirbti ir joje apsigyventi. Tačiau beveik iškart nuvertus autokratinę valdžią atsiranda grupė žmonių, norinčių sukurti naują valdžią.
Kadangi dauguma žmonių neįsivaizduoja visuomenės be valdžios, valdžios besigviešiančiai žmonių grupei nesunkiai pavyksta įtikinti daugumą balsavimu išrinkti naują valdžią, kuriai būtų visiems laikams atiduotos visų tos šalies teritorijoje gyvenančių ir kada nors gyvensiančių žmonių visos teisės, bei atiduodama nuosavybė į visą toje teritorijoje esančią žemę. Nuo rinkimų momento visi toje šalyje gyvenantys žmonės (tiek sutinkantys su demokratine valdžia, tiek ne) turi tik tokias teises, kokias jiems suteikia valdžia, t.y. valdžia gali naudoti smurtą prieš bet ką bet kada ir bet kokiais tikslais nebaudžiama ir toks valdžios elgesys demokratinėje valstybėje vadinamas "teisėtu".
Tiems, kas savo teisių gražiuoju atiduoti nesutinka, siūlomi tik du keliai - susilaukti smurto iš valdžios už nepaklusnumą (jam pasipriešinus - mirties) arba išvažiuoti. Pasirinkimo likti savo teisėtai priklausančioje žemėje ir gyventi joje nepažeidinėjant niekieno teisių, tačiau nepaklūstant naujos valdžios neteisėtiems reikalavimams ir nurodymams bei nepirkti jokių naujos valdžios paslaugų, nėra.
Išvada: akcinės bendrovės yra savanoriškomis žmonių sutartimis sukurtos institucijos, todėl jos gali teisėtai turėti nuosavybę ir ja disponuoti kaip tinkamos, jei tik savo veiksmais nepažeidžia kitų žmonių teisių. Valstybės yra institucijos, sukurtos prievarta, t.y. pažeidžiant kitų žmonių teises (teisę į nuosavybę tame tarpe), todėl jos negali turėti jokios nuosavybės ir aišku negali teisėtai imti mokesčius už tai, kas joms nepriklauso.
Giedrius
