Nors po neramumų Vilniuje kai kurie Permainų koalicijos atstovai suskato reglamentuoti azartinius lošimus (pamenate tą istoriją su lažybomis), patiems konservatoriams, atrodo, irgi nesvetimas azartas. Nors Lietuvos gyventojai per porą dešimtmečių užsitarnavo be galo ramių ir į aplinką nereaguojančių žmonių reputaciją, kuri ir įkvepia valstybinės prievartos atstovus nevengti šoko terapijos metodų, vis tiek net ir tokioje šalyje tikrai radikalios ekonominės reformos, tokios, kokias dabar įgyvendina Permainų koalicija su konservatoriais priešakyje, reikalauja demokratijos „pristabdymo“ („laikino“, žinoma) – kad viskas nepaskęstų dūmuose.

Kurį laiką ore tvyrojo intriga, kokią gi demokratijos įšaldymo taktiką pasirinks konservatoriai, mat įmanomi įvairūs ėjimai. Dabar matome, kad nuspręsta naudotis senu geru, daug kartų išbandytu mechanizmu – varžymus vykdyti savivaldybių rankomis organizacine ūkine dingstimi.

Šis metodas per daugelį metų pasiteisino įvairiuose ginčuose dėl neteisėtų užgrobiamųjų statybų, privatizacijų, plotų dalybų ir pan. Šio tipo istorijose buvo dažnai minimos daugiausia liberalų ir socialdemokratų pavardės. Šiandien šis metodas labai parankus konservatoriams, kuriems labai apsimoka žūtbūt slopinti bet kokius socialinius neramumus, nes ta estradinė koalicija, nuo kurios priklauso konservatorių likimas, atrodo gana trapi.

Konservatoriams perėmus sostinės savivaldybės vairą, sužinojome naujieną: pasirodo, protesto demonstracijose gali dalyvauti tik 300 žmonių, iš visų pusių aptverti tvora. Čia tai geras! Lukašenka apie tokias idealias masių valdymo sąlygas gali tik pasvajoti.

Nauja tvarka ir teisingumas grindžiama tuo, kad po sausio riaušių gauta „labai daug skundų dėl netvarkos“!

Prisikėlusių konservatorių valdžios ypatumas yra tas, kad jie jau net nemėgina imituoti „procedūrų“, svarstymų ir nagrinėjimų. Pavyzdžiui, iš anksto žinoma, kad studentai ir dėstytojai, norintys rengti demonstraciją kovo mėnesį, leidimo negaus.

Savivaldybės atstovas pareiškė, kad visi leidimai protesto akcijoms „pastaruosius penkiolika metų“ buvo įstatymų pažeidinėjimas. Kitaip tariant, per pastaruosius 15 metų demokratija nužengė per toli. Nors šiuos žodžius ištarė ne konservatorius, tai galėtų būti ir visų galios euforijos apimtų konservatorių bei jų partnerių manifestas.

Klausimas: kodėl konservatoriai nusprendė veikti atvirai, net neimituodami jokių „procedūrų“ ir svarstymų? Juk galėtų kabinėtis prie smulkmenų, sugalvoti kokių nors priekabių. Šalia jau minėto motyvo – jog jie negali sau leisti dar vienų riaušių, kad nesugriūtų koalicija – yra ir kitų priežasčių. Jos susijusios su konservatorių ir liberalų koalicijos ekonomine strategija.

Nėra abejonių, kad konservatoriai ir liberalai bei jų tarptautiniai sponsoriai nori pasinaudoti šia ekonomine krize kaip puikia proga užkariauti dar neužimtas teritorijas: švietimo, sveikatos apsaugos, susisiekimo ir (bent iš dalies) viešojo saugumo sektorius. Ne veltui šioms strateginėms sritims vadovauti paskirti „jauni, dinamiški“ lyderiai, parengti privatizacijos dievo M. Friedmano ekonomikos mokyklose (G. Steponavičius, R. Šimašius ir kiti).

Kad šiose srityse būtų galima inicijuoti radikalią privatizaciją ir sukomercinimą, reikia bent šiek tiek gilesnės krizės, negu yra dabar. Bet turint omenyje, kad krizė gilėja ne dienomis, o valandomis, visai realistiška tikėtis, kad tai, kas šiandien atrodo nerealu, rytoj gali būti neišvengiama. Koalicijai reikia išlošti laiko.

Na, taip, oficialiai dar niekas nepaskelbė demokratijos pabaigos, bet savivaldybės lūpomis jau paskelbtas ilgalaikis masinių susirinkimų draudimas. Aišku, konservatorių strategai nori įvilioti protesto organizatorius į teismo procesų mėsmalę. Ta pastaba apie „15 metų trukusį įstatymo pažeidinėjimą“, manau, yra signalas, kad partijos teisininkai yra parengę išaiškinimą, palankų draudimo taktikai.

Iš tiesų, tokius spąstus teisės aktuose nurodo ir Žmogaus teisių stebėjimo instituto neseniai paskelbtas komentaras „Dėl teisės į taikius susirinkimus“: „įstatymo netobulumas sudaro prielaidas faktiškai uždrausti taikų susirinkimą net ir tais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad atsisakymas išduoti pažymėjimą buvo neteisėtas ar nepagrįstas“.

Vis dėlto, galiojantys teisės aktai kol kas nėra visiškai palankūs konservatorių planams. Pirmiausia, juose įteisinta „pareikštinė“ teisės į taikius susirinkimus  įgyvendinimo tvarka: organizatoriai privalo pranešti savivaldybei apie organizuojamo susirinkimo vietą, laiką, formą bei kai kurias kitas detales, o ne gauti leidimą susirinkimui.

Jei savaivaldybei kas nors nepatinka, ji privalo inicijuoti derybas. O sprendimai atsisakyti išduoti pažymėjimą yra „kraštutinė teisės į taikius susirinkimus ribojimo priemonė, artima pačios teisės paneigimui”, – pažymima Žmogaus teisių stebėjimo instituto komentare. Verta turėti omenyje, kad net laiku nesuderinus susirinkimo vietos, laiko, formos ir kitų detalių, taikus susirinkimas vien dėl to netampa neteisėtas.

Permainų koalicija jau pademonstravo savo polinkį į labai pavojingą lošimą. Azartas, atrodo, nenuslūgo. Laikrodis tiksi. Lažybos tęsiasi.